Nežinau, kodėl Valstybės dienai skirtą koncertą (liepos 6 d. 18.30) LRT pavadino „Aš tikrai myliu Lietuvą“, juk tik apsimetėliai visada mielai žongliruoja žodžiu „tikrai“, taip sukeldami daug įtarimų. Bet tarkime, kad kalti vasaros karščiai ir nesibaigiančios patriotų lenktynės (ypač Seime), kas surinks daugiau meilės balų. Man bet kokios lenktynės kelia nuobodį, todėl gerai suprantu, kodėl Lietuvoje tai šventas jausmas. Nuobodžio bijo ir Luco Bessono filmo „Adelė ir mumijos paslaptis“ (LNK, 6 d. 19.30) herojė Adelė (Louise Bourgoin) – reporterė ir keliautoja. Ji važinėja po pasaulį, rašo knygas, tyrinėja senų civilizacijų istoriją ir ieško lobių. Ši XX a. pradžios paryžietė – lyg sijonuotas Indiana Džounsas. Adelė nenori mėgautis ramiu gyvenimu ir pelnyta šlove. Ji norėtų atgaivinti Egipto faraono mediką ir paprašyti, kad šis išgydytų jos seserį. Bet kol Adelė sugrįš į Paryžių, bepročio mokslininko (Jacky Nercessian) atgaivintas pterodaktilis pradės terorizuoti miesto gyventojus. Skamba absurdiškai? Žinoma. Bet šiuolaikinės pasakos kartais geriau paaiškina absurdišką mus supančią tikrovę, kurioje taip pat, deja, skraido pterodaktiliai.
Matyt, tai supranta ir Bessonas. Vieniems jis yra išdavikas, nes juk skaudu stebėti, kaip ryškus vadinamojo prancūzų neobaroko (prisiminkime kad ir jo 9-ojo dešimtmečio filmus „Mėlynoji bedugnė“, „Metro“ ar „Nikita“, sprogdinusius tradicinio prancūzų kino pamatus) kūrėjas virto konjunktūriško komercinio kino gamintoju. Kiti sako, kad jis nuėjo netrumpą kelią nuo pretenzingo jauno kūrėjo iki režisieriaus, gerai suvokiančio masinės publikos poreikius. Man įdomesnis Bessonas, kurio jau nebėra, bet gerai suprantu, kad jis vienas iš nedaugelio europiečių, sugebančių žaisti pagal Holivudo taisykles. Jo filmai visada žada gyvą veiksmą ir pramogą. Dažnai infantiliški (ne išimtis ir „Adelė ir mumijos paslaptis“), bet savaip sąmojingi Bessono filmai vis dėlto gali būti ir gera amato pamoka. Juolab kad pastarojo šių dienų kine lieka vis mažiau, net ir Holivude. Be to, „Adelė ir mumijos paslaptis“ siūlo komiškų personažų galeriją: čia ir prezidentas, visur įžvelgiantis anarchistų sąmokslą, ir mumija, nestokojanti gana žavaus humoro jausmo, ir apsirijėlis policininkas, ir kiti gana atpažįstami veikėjai.
Danny Boyle’ui dažnai priekaištaujama panašiai kaip Bessonui, nors, regis, jau niekas nesitiki, kad jis sukurs ką nors panašaus į visų atmintyje gyvą „Traukinių žymėjimą“. 2015 m. pasirodęs Boyle’o filmas „Styvas Džobsas“ (LRT, 5 d. 01.05) liaupsių nesulaukė, nors tai nėra tradicinis biografinis filmas, pasakojantis istorinio veikėjo gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Aarono Sorkino scenarijus greičiau primena trijų veiksmų pjesę. Matome Styvą Džobsą – Michaelą Fassbenderį – trimis svarbiais jo gyvenimo momentais, kai 1984, 1988 ir 1998 metais jis rengiasi pristatyti naujus „Apple“ produktus. Šie pristatymai vyksta trijose skirtingose salėse. Salės ir juose susirinkusių žmonių skaičius didėja kartu su augančia filmo įtampa ir Džobso įtaka. Salės žymi perėjimą nuo vieno dramos akto prie kito ir vis labiau pagrindžia filmo metaforą, kai Džobsas lygina save su orkestro dirigentu. Jis įsitikinęs, kad be jo „muzika“ neskambėtų, nors patys artimiausi bendradarbiai tuo abejoja. Fassbenderis nepanašus į Jobsą, bet, regis, nė nesistengia toks būti. Aktorius vaidina ne tik skaitmeninės revoliucijos pranašą, bet ir universalų charakterį.
Prieš kiekvieną pristatymą artima Džobso bendradarbė Joana Hofman (Kate Winslet) nuolat primena, kiek minučių liko iki išėjimo į sceną, bet filme rodoma tik tai, kas vyksta prieš Džobsui pasirodant scenoje. Salės užkulisiuose, grimo ar poilsio kambariuose jis aiškinasi santykius su buvusiais bendradarbiais, dukters motina bei kitais nuo jo priklausančiais žmonėmis. Dialogas keičia dialogą, filme nenuskamba nė viena nereikalinga frazė, bet tai tik sustiprina teatrališkumo įspūdį. Kad jį „praskiestų“, Boyle’as trumpais praeities intarpais iliustruoja kai kurių pokalbių fragmentus. Intarpais tampa ir Džobso produktų reklaminiai klipai bei tiksliai operatoriaus Alwino H. Kuchlerio įvardytas kiekvieno laikotarpio stilius. Pavyzdžiui, 1984-ųjų epizodas atrodo tarsi filmuotas 16 mm kamera: vaizdas šiek tiek „išplaukęs“, „grūdėtas“, šių dienų kine jau pamirštos spalvos rėžia akį, 1988-ųjų – 35 mm, 1998-ųjų – skaitmenine kamera. Tačiau Kuchleris pernelyg nestilizuoja kiekvieno laikotarpio, nes „Styvas Džobsas“ ir taip margas, vaizdų ir garsų prisodrintas reginys.
Boyle’as yra sakęs: „Dabar mes išgyvename lūžio momentą. Manau, kad deramai neįvertinome nei naujųjų technologijų, nei tų, kurie jas pritaiko ir palengvina mūsų gyvenimą. Šie žmonės valdo mus labiau už vyriausybę. Mes jų nerinkome, bet jie tapo mūsų lyderiais.“ Tačiau XXI a. dar yra vietų, kurių gyventojai sugeba puikiai apsieiti be naujausių mokslo ar medicinos pasiekimų. 2017 m. pasirodęs argentiniečių Pablo Aparo ir Martino Benchimolio dokumentinis filmas „Baimė“ (currenttime.tv, 5 d. 22 val.) nukels į El Dorado kaimą, kuriame kiekviena liga gydoma tradiciniais naminiais būdais, nebūtinai racionaliais: rupūžėmis, virvėmis ar SMS žinutėmis. Ypač kaime vertinamas toks Jorje. Jis rado būdą išgydyti egzistencinę baimę, kuri vadinama žodžiu espanto. Manau, kad šis magiją ir liaudišką humorą susiejantis filmas Lietuvoje itin aktualus.
Savaip aktualus ir Keno Scotto filmas „Anoniminis tėtis“ (TV1, 6 d. 21 val.). Jo herojus – mėsos produktų išvežiotojas Deividas (Vince Vaughn) – sužino, kad iš jaunystėje jo paaukotos spermos gimė 533 vaikai. Dabar jie nori susitikti su savo biologiniu tėvu. Filmo kūrėjai parodys tik kelis susitikimus. Deivido vaikai turi finansinių sunkumų, negali rasti darbo, sunkiai riša galą su galu, tad privaloma panašaus pobūdžio filmams laiminga pabaiga nuskambės gana karčiai. Bet patariu įsiklausyti, kaip Deividą apibūdina jo tėvas: „Mėsą jis pristato keturiskart lėčiau už kitus, bet jį ir taip visi mėgsta.“
Jūsų – Jonas Ūbis
