1990-aisiais pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse dalyvavo 18 filmų. Bernardo Bertolucci vadovaujama žiuri „Auksinę palmės šakelę“ nusprendė skirti Davido Lyncho filmui „Laukinė širdis“ (LRT, gegužės 3 d. 00.15). Sprendimas buvo įvertintas švilpimu, pasipiktinusiųjų riksmais ir kojų trypimu. Iš dalies su postmodernistiniu kinu užaugusiems šiuolaikiniams žiūrovams tokia reakcija pasirodys keista, bet prieš trisdešimt metų ji atrodė suprantama, nes Lynchas pasikėsino į daugybę nerašytų ir rašytų kino taisyklių. Pirmiausia jis pažeidė žanro grynumo principą ir „Laukinėje širdyje“ sujungė kelio filmą, trilerį bei pasakišką melodramą. Ir ne tik sujungė, bet dar sukūrė pastišą – stilizavo žanrus, sutirštindamas jų stiliaus ypatybes, pasitelkdamas klasikinio kino citatas. Tokia ekstravagantiška „ekletika“ buvo palaikyta gero skonio įžeidimu, nes kartu su ja Lynchas atnešė į filmą ir B klasės kino bei pulp fiction estetiką. Kai nuolat skambėjo tvirtinimai, esą visos istorijos jau papasakotos ir nieko naujo negali būti, Lynchas parodė, kad galima sujungti skirtingų istorijų fragmentus ir išgauti naują kokybę. „Laukinė širdis“ buvo provokacija ir pranašavo revoliuciją.
Pagal Barry Giffordo romanų seriją apie Sailorą ir Lulą sukurto filmo herojai, kuriuos suvaidino Nicolas Cage’as ir Laura Dern, – du jauni, aistringai vienas kitą mylintys maištininkai. Jų ryšiui besipriešinanti demoniška Lulos mama imsis visko, kad tik išskirtų įsimylėjėlius, kurie bėga į Kaliforniją. Kelyje Sailoras ir Lula sutiks daug keistuolių. „Laukinę širdį“ galima interpretuoti labai įvairiai, kad ir pasitelkus „Ozo šalies burtininką“, filme daug prievartos bei erotinių scenų ties kičo riba ir jau akivaizdūs pasikartojantys Lyncho motyvai – antrojo tikrovės dugno, beprotybės, po kasdienybės sluoksniu slypinčio blogio. Išsiskiria ir garso takelis – Chriso Isaako baladės, grupės „Powermad“ sunkusis metalas, Krzysztofo Pendereckio, Elvio Presley ir Angelo Badalamenti kūriniai.
Kalbėdamas apie dabartinę situaciją filosofas Michaëlis Fœsselis sakė, kad „tarp menkos lengvabūdiškos pramogos ir gilaus nuobodžio yra vietos kultūrai“. Ko gero, tą patį būtų galima pasakyti apie šios savaitės filmus. Balandžio 25 d. aštuoniasdešimtmetį atšventusį Alą Pacino bus galima pamatyti Martino Bresto filme „Moters kvapas“ (LRT, 2 d. 22.50). Šiame Dino Risi filmo perdirbinyje Pacino vaidina buvusį karininką, mergišių ir skandalistą, kuris apako ir Padėkos dieną nusprendžia pasidovanoti šventę – prašmatnų viešbutį, brangius gėrimus ir gražias moteris. Bet Frenko giminaičiai jaudinasi ir nusprendžia pasamdyti palydovą – koledžo studentą. Čarlis turi apsaugoti Frenką nuo pagundų.
Šeimos, regis, tam ir yra, nors ne visada. Xavier Dolano filmo „Tai tik pasaulio pabaiga“ („LRT Plius“, 7 d. 21.30) herojus – rašytojas (Gaspard Ulliel), sugrįžtantis į gimtuosius namus po dvylikos metų pertraukos, kad praneštų artimiesiems apie mirtiną ligą. Bet prie šeimos pietų stalo sėdintys mama (Nathalie Baye), sesuo (Lea Seydoux), brolis (Vincent Cassel) ir jo žmona (Marion Cotillard) apie artėjančią herojaus pasaulio pabaigą nenori girdėti. Filmas sukurtas pagal prancūzų dramaturgo Jeano-Luco Lagarce’o, kuris 1995 m. mirė nuo AIDS, pjesę.
Woody Alleno filmą „Džesmina“ (TV1, 3 d. 21 val.) kritikai lygino su Tennessee Williamso „Geismų tramvajumi“. Filmo herojės Džesminos (Cate Blanchett) gyvenimas griūva, santuoka su turtingu verslininku – taip pat ir ji nusprendžia iš Niujorko persikelti pas seserį į San Fransiską. Džesmina pripratusi prie prabangaus gyvenimo, kurį simbolizuoja „Louis Vuitton“ rankinės, o dabar jos laukia bjaurus pardavėja dirbančios sesers butas, ją merginantis automechanikas, skurdas ir trankviliantai. Tačiau lygindami „Geismų tramvajų“ ir Alleno filmą neišvengiamai pastebėsime, kaip pasikeitė laikas: nusiritusi keliais socialiniais laipteliais žemyn, Džesmina tampa nebe tragedijos, o greičiau papročių komedijos heroje. Štai čia ir prasideda tikrasis Alleno filmas – jis juokiasi ne iš bjaurių turčių, o iš sugadintos kiekvieno socialinio sluoksnio žmogiškosios prigimties.
Motinos dieną TV3 (3 d. 21.30) parodys Jasono Reitmano filmą „Auklė Tulė“ apie tamsiąją motinystės pusę. Jo herojė keturiasdešimtmetė Marlo (Charlize Theron) susilaukė trečio vaiko. Turtingas brolis siūlo dovaną – naktinę auklę, kad Marlo galėtų išsimiegoti. Taip namuose atsiranda Tulė (Mackenzie Davis): jai tik dvidešimt šešeri, ji idealiai vykdo visus nurodymus ir yra keistas Merės Popins bei įtartino elgesio merginos mišinys. Filmo režisierius ir pirmiausia scenarijaus autorė Diablo Cody susitelkia į įvairius psichologinius bei fiziologinius motinystės aspektus, bet tai ir feministinis žvilgsnis į brendimą, senėjimą ir su visu tuo susijusius apmąstymus. Filmo reklamos kampanija buvo grįsta tuo, kad Theron specialiai vaidmeniui priaugo daug kilogramų. Beje, kiekvienas iš tų kilogramų sulaukė gražaus ekrano laiko.
Mūsų su jumis prisiauginti kilogramai, žinoma, tokio nesulauks. Bet karantinas pastebimai sulėtino gyvenimą ir tai nėra blogai. Kartais atsidarau „Delfi“ ar pasižiūriu LRT žinias ir pajuntu siaubą – Lietuva skubėdama grimzta į populiariosios kultūros dugną: lietuviai meldžiasi, žiūri filmus ir klausosi muzikos laukuose bei automobilių stovėjimo aikštelėse, o organizatoriai konkuruoja, kas pastatys didesnį ekraną. Dvasinį maistą keičia pats pigiausias, o cukriniai kunigėliai kviečia grįžti į bažnyčias, nors karantinas dar nesibaigė. Mūsų poetiška tauta, kuri masiškai nekenčia rusų, galėtų iš jų pasimokyti: keliolika valandų trunkantys poezijos maratonai, kuriuos rengia Maskvos politechnikos muziejus, vis dėlto įkvepia. Eiles čia skaito poetai, žurnalistai, kultūros veikėjai, garsenybės, pavyzdžiui, Ingeborga Dapkūnaitė. Poezija niekur nedingo ne tik iš jų kasdienybės. Poezijos aplinkui daug ir ji dažnai primena „Laukinės širdies“ herojaus gyvatės odos švarkelį.
Jūsų – Jonas Ūbis
