Paryžietė Mišelė yra kompiuterinių žaidimų bendrovės savininkė, turi puikų namą ir gražuolį katiną, geriausios draugės vyras – jos meilužis, o už žigolo susirengusi tekėti motina, buvęs vyras rašytojas ir netrukus tėvu tapsiantis bedarbis sūnus, regis, jos nelabai jaudina. Gal dažniau ji pagalvoja apie tėvą, žudiką maniaką, kuris jau keliasdešimt metų sėdi kalėjime ir vėl padavė prašymą išleisti į laisvę. Gyvenimas teka sava vaga, Mišelė mėgaujasi nepriklausomybe nuo visuomenės sąlygiškumų, bet vieną vakarą namuose pasirodo kaukėtas vyras ir ją išprievartauja. Policijai ji nepraneša – pradeda pati ieškoti prievartautojo, bet ne tam, kad šis sulauktų teisingumo.
Filmo „Ji“ („LRT Plius“, 16 d. 23 val.) režisierius yra Paulas Verhoevenas, kadaise sukūręs juodosios komedijos ir trilerio mišinį „Esminis instinktas“ ir taip pranešęs pasauliui apie intelektualių moterų keliamą grėsmę. Filme „Ji“ režisierius vėl neatsisakė sarkastiško požiūrio į buržuaziją ir šiuolaikines moteris, bet, sakyčiau, labiau į vyrus, kurių silpnumas, paviršutiniškumas ir kitokie jų nepuošiantys bruožai per kelis po „Esminio instinkto“ praėjusius dešimtmečius tik suvešėjo. Mizantropu dažnai pavadinamas Verhoevenas puikiai žino, kad žmonės yra bjaurūs, bet juk tai, sakyčiau, normalu, nes apie tai jis kalba kiekviename savo filme. Jį erzina politkorektiškumas, jis ironiškai vertina feminizmą, bet ir tai normalu.
Kurdamas filmą „Ji“ režisierius turėjo ir idealią sąjungininkę, nes Mišelę įkūnijusi Isabelle Huppert pagrindinę filmo temą suvaidino tiesiog tobulai. Jos Mišelė – ir gražuolė, ir pabaisa. Auka ir budelis. Ji ir trapi, ir tarsi padaryta iš plieno lydinio. Rodydama savo herojės transformaciją, kurią perteikia lyg ir iškart nepastebimais gestais, žvilgsniais ar balso intonacija, aktorė priverčia ne tik nustebti, nors filmas ne vien apie Mišelę, bet ir apie šiuolaikinį pasaulį, kuriame jau niekas nebestebina. Bet šioje vietoje geriau prikąsiu liežuvį, kad neatimčiau žiūrėjimo malonumo arba malonumo trumpam pasijusti žmonių gyvenimą stebinčiu gražuoliu katinu. Beje, filmo veiksmas vyksta Kalėdų išvakarėse ir LRT praleido puikią progą per šventes nustebinti bent jau humoro jausmu.
Regis, to jausmo pristigo ir Gregui McLeanui, kurio 2017 m. filmas „Džiunglės“ (TV3, 15 d. 22 val.) paremtas tikra keliautojo iš Izraelio Yossi Ghinsbergo istorija. Filmo herojus, kurį vaidina Danielis Radcliffe’as, šiek tiek maištininkas, šiek tiek keistuolis, susižavi perspektyva atrasti dingusią indėnų gentį. Kartu su draugais jis išvyksta į Bolivijos džiungles, tačiau egzotiškus įspūdžius greit pakeičia pastangos išgyventi, kai dingsta mįslingas gidas, o draugai lieka akis į akį su laukine gamta. Yossi tris savaites klaidžioja džiunglėse.
McLeanas – siaubo filmų kūrėjas, todėl nestebina režisieriaus noras kiekviename žingsnyje pabrėžti artėjantį siaubą, rodyti, kaip personažo kūnas ir protas pradeda irti. Labiau pavyksta parodyti kūno kančias (Radcliffe’as jas vaidina labai įtikinamai, pavyzdžiui, epizode, kai išsipjauna gyvą kirminą iš žaizdos), bet haliucinacijos ar prisiminimai „Džiunglėse“ įgyja kičo atspalvį.
Efektingą ir kinematografišką „Visuomenės priešų“ (LRT, 10 d. 22.50 ) pabaigą taip pat parašė gyvenimas: vienas garsiausių 4-ojo dešimtmečio amerikiečių gangsterių Johnas Dillingeris buvo nušautas 1934-ųjų liepos vakarą, kai išėjo iš Čikagos kino teatro „Biograph“, ką tik pasižiūrėjęs filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Clarkas Gable’as. Režisieriui Michaelui Mannui, regis, nieko nereikėjo prikurti. Johnny Deppo Dilindžeris sėdi kino salėje ir akivaizdžiai susitapatina su Gable’o vaidinamu gangsteriu. Šis rengiasi mirti ir atsisveikina su mylima mergina, kurią vaidina Myrna Loy. Bet akivaizdu, kad Dilindžeris mato ne ją, o kalėjime uždarytą mylimąją Bili (Marion Cotillard). Paskui bus gatvė. Sutartinis ženklas – degtuko liepsna. FTB agentų šūviai. Filmą užbaigs gyvenimas.
Filmas „Visuomenės priešai“ – bandymas prikelti dešimtmetį, kuriame galutinai įsitvirtino du iki šiol populiarūs mitai: kino žvaigždžių ir nusikaltėlių. Jie veikė vienas kitą. Neatsitiktinai vienoje filmo pradžios scenų FTB vadovas Huveris (Billy Crudup), negavęs reikiamo finansavimo, duoda nurodymą spaudos atstovui sustiprinti viešųjų ryšių kampaniją. Būtent spauda sukūrė E.J. Hooverio ir FTB, paskelbusių karą Amerikos nusikaltėliams, mitą. Viena jo sudedamųjų dalių tapo bankų plėšiko Johno Dillingerio, paskelbto „Visuomenės priešu Nr. 1“ gaudynės. Po kelerių metų Holivude ėmė rastis naujas žanras – filmai apie gangsterius. Vėliau iš jų išaugo ir film noir. Iš pradžių „visuomenės priešai“ buvo filmų herojų prototipai, vėliau ir herojai. Dillingerį yra vaidinęs net Humphrey Bogartas, kitą „Visuomenės priešų“ personažą banditą, pramintą Baby-Face, – Jamesas Cagney. Žiūrint „Visuomenės priešus“ kartais vis dėlto sunku suprasti, kas Mannui svarbiau – autentiška istorija ar mitologija.
Lietuviai, pastebėjau, pirmenybę teikia mitams. Nesvarbu, apie ką jie būtų, kad ir apie visokias valentaites ar valstybės nuskriaustas vaikus mušančias mamas iš Kauno. Realiame gyvenime ir būtinai politikoje reikia rinktis, turėti požiūrį, mokėti jį apginti. O mitas iškart pateikia atsakymą. Klausydamasis politikų, ypač jų naujametinių linkėjimų tautai, vis dažniau prisimenu šuns Fafiko draugo Lapkino pastebėjimą: „Nepolitiška yra tik kojinė: ji nei kairė, nei dešinė.“
Jūsų – Jonas Ūbis
