Kartais ir pats nustembu, kiek puikių siužetų voliojasi po lietuvių kinematografininkų kojomis, bet šie jų nepastebi ir žvalgosi į skarotų eglių viršūnes ar klajoja po pasaulį, ieškodami degradavusių personažų. Posakis „kaip kine“ vis labiau neatitinka realybės. Greit sakysime „kaip gyvenime“, norėdami pagirti filmo kūrėjų fantaziją. Kai perskaičiau, kad į Seimą rengiasi kandidatuoti viena Kauno ponia, kuri buvo teisiama už vaiko mušimą, keistų su Kaunu susijusių nutikimų kiekybė, matyt, peraugo į kokybę ir man atsivėrė akys: supratau, kad ir Lietuvoje turime tikrą Tvinpyksą. Kaune nuolat randasi tiek nesuprantamos, bet kartu labai vaizdingos bjaurasties, neapykantos energijos, o iš pirmo žvilgsnio kvailoki personažai, kad ir buvę milicininkai, blondinės kirpėjos ar piktos namų šeimininkės, staiga patiria tokias neįtikėtinas transformacijas, kad tik imk ir filmuok serialą apie iš žmonių lendančias pabaisas.
Kiek jų pamatysime per neišvengiamai artėjančią rinkimų kampaniją, net baisu pagalvoti. Gal geriau pasijuokti. Todėl ir siūlau pasižiūrėti neįpareigojančią Jay’aus Roacho 2012 m. komediją „Balsuok už mane“ (TV1, 25 d. 21 val.). Filmo herojus – patyręs Kongreso narys Bredis (Will Ferrell), kuris viešai apsikvailino prieš pat rinkimus ir dabar yra priverstas konkuruoti su kandidatu, iškeltu dviejų turtingų verslininkų, nusprendusių įgyti įtakos Šiaurės Karolinoje. Konkurentas – naivuolis Haginsas (Zach Galifianakis), vadovaujantis vietiniam turizmo centrui.
Netrukus šių kandidatų dvikova taps tikru politiniu karu. Jo dalyviai neturi jokių principų ir net kai atrodo, kad nebėra kur ristis, pasirodo, kad dugnas – daug giliau. Regis, filmo kūrėjai pasitelkė vieno kandidato į JAV prezidentus šūkį „Purvina kampanija už švarius rinkimus“, bet „Balsuok už mane“ epigrafas – „Politikoje nėra jokių taisyklių“. Tačiau ne politika labiausiai rūpi režisieriui, o tai, kaip parodyti personažus kuo didesniais idiotais.
Kita vertus, filmo situacija visiškai atpažįstama: rinktis nėra iš ko (aš tai sakau sau per kiekvienus rinkimus), o šūkis „Amerika, Jėzus, laisvė“, manau, galėtų įkvėpti ir lietuvių rinkėjus. Man patiko epizodas, kuriame viešųjų ryšių specialistas nepatyrusiam kandidatui aiškina, koks šuo atitinka politinę madą. Taip „Balsuok už mane“ autoriams pavyksta parodyti, kokie niekai tampa rinkimų kampanijų ir didžiosios politikos pagrindu. (Beje, bijau, kad ne vienam kandidatui į Seimą patiks pirmasis laimėjusio kandidato pažadas panaikinti vasaros laiką.)
LRT „Elito kinas“ (28 d. 21.30) rodys Michaelio Haneke’s „Laimingą pabaigą“. Kaip dažnai būna šio režisieriaus filmuose, pavadinimas tik pabrėžia, kad po juo slypi tragedija. Šįkart Haneke pasakoja didelės buržuazinės Loranų šeimos istoriją. Jos nariai nemyli vieni kitų, juos sieja nebent noras nusižudyti, nors jie turi viską, kad galėtų būti laimingi.
„Laiminga pabaiga“ – filmas, kuriame rasime visus mėgstamus austrų režisieriaus motyvus: tai skausmingiausi prisiminimai, refleksijos apie kino prigimtį, griežtas auklėjimas, slopinamos seksualinės perversijos, imigrantai. Nebūčiau įtaręs, kad ankstesnių filmų baimes Haneke gali akumuliuoti viename filme, tačiau „Laiminga pabaiga“ – juk pasakojimas apie krizės ištiktą šiuolaikinę Europą. Loranai gyvena Kalė, Prancūzijos šiaurėje, į kurią plakasi vis naujos imigrantų bangos. Šeimos galva (Jean-Louis Trintignant) svajoja, kad kažkas pagaliau sutrumpintų jo kančias. Jo duktė Ana (Isabelle Huppert) po gražiu kostiumu slepia akmeninę širdį. Išsiskyręs Toma (Mathieu Kassovitz) svajoja apie gyvenimą su moterimi, kuri pagimdė jam sūnų. Yra dar dvylikametė sociopatė Eva (Fantine Harduin), stebinti pasaulį per telefono kamerą, ir maištininkas Pjeras (Franz Rogowski), skandinantis egzistencinį liūdesį alkoholyje. Žinoma, ir aptarnaujantis personalas – imigrantai, ir miesto gyventojai, jau seniai balsuojantys už Marine Le Pen ir nacionalistus. Režisierius tradiciškai supina fabulą su simboliškuoju filmo sluoksniu: viskas filme virsta moralinės degradacijos simboliu ar bent įrodymu.
Pamenu, viena kolegė net pavadino „Laimingą pabaigą“ nihilizmo manifestu. Pasak jos, Haneke teigia, kad demokratija yra ne nuomonių pliuralizmas, bet viešumo diktatūra, egocentrizmo triumfas, kai niekas niekam nieko neskolingas, o nusikaltimai daromi laisvės – individo, partijos, šalies, liberalaus pasaulio – vardu.
Melo Gibsono filmo „Pjūklo ketera“ (TV3, 23 d. 21 val.) herojus Desmondas Dossas gyveno iš tikrųjų. 1942 m. po japonų atakos prieš Perl Harborą jis savanoriškai užsirašė į armiją, tačiau atsisakė imti į rankas ginklą ir žudyti priešus, nes to neleido religija. 1945 m. per kruviną Okinavos mūšį jam pavyko išgelbėti 75 žmonių gyvybę, ir prezidentas Trumanas apdovanojo Dossą aukščiausiu kariniu apdovanojimu – Garbės medaliu.
Dosso biografija – puiki medžiaga filmui, nes joje yra vietos bataliniam reginiui, meilės istorijai, šeimos dramai, vyriškai draugystei. Po kelių skandalų ir homofobinių replikų Gibsonas Holivude tapo persona non grata. Nemėgstamas Gibsonas ir Europoje, nors Lietuvoje jis tikrai rastų bendraminčių, nepaisant garsaus posakio apie aštriadančius lietuvius. 2016 m. Venecijoje daugiausia ovacijų teko Dossą suvaidinusiam Andrew Garfieldui, bet „Pjūklo ketera“ buvo sutikta gerai, nors filmas ir persunktas sunkiasvorės gibsoniškos patetikos bei natūralizmo. Filmas rodo įvairius didvyriškumo veidus, ir tai, bent jau pas mus, vis dar aktualu. Kine ir gyvenime.
Jūsų – Jonas Ūbis
