Saviveiklinis politikų teatras vis dėlto įtraukia, nors, atrodytų, viską apie juos ir jų ketinimus suprantu. Bandau sau drausti žiūrėti politines laidas, tenkintis žiniomis ir vis prisimenu vieną amerikiečių rašytoją, kuri „The New York Times“ aprašė savo pažadą metus nepirkti jokių daiktų, tik knygas. Po metų ji jautėsi laiminga. Įdomu, kas būtų, jei metus nežiūrėčiau laidų apie politikus ir politiką?
Dar vieną svarų argumentą neseniai pateikė poetas Adamas Zagajevskis, interviu sakydamas, kad reikia „iš visų jėgų ginti vidinį pasaulį, leisti žmonėms suprasti: politika – tai ne viskas, neredukuokite savo gyvenimo iki atsakymo į tai, ką padarys viena nesimpatiška partija. Dar yra visas turtingas meno pasaulis – tas, kurį paveldėjome, ir tas, kuris randasi dabar. Meno, literatūros, minties pasaulis, daugeliui ir religija.“
Prisipažinsiu, kad rašydamas šias apžvalgas dažnai pasijuntu lyg Haroldo Ramiso komedijos „Švilpiko diena“ (LRT, šįvakar, 2 d. 23 val.) veikėjas – televizijos komentatorius Filas Konorsas (Bill Murrey), kuriam staiga ima ir sustoja laikas. Jis niekaip negali išeiti iš vasario 2-osios, o aš vis rašau apie tuos pačius filmus. Nors imk ir tapk šlykščiosios pozityvaus mąstymo teorijos apologetu. Kol kas neskubu. Juolab kad netrukus (taip pat vasario 2 d.) turėtų atsibusti garsusis švilpikas ir pranešti, ar greit baigsis žiema.
Kad ir kaip būtų, šią savaitę bus progų pasvarstyti, kas iš tikrųjų gali teikti džiaugsmo. Steveno Spielbergo filmo „Pagauk, jei gali“ (BTV, 3 d. 21.30) pagrindas – autobiografinė Franko Williamo Abagnale’o knyga, kurioje jauniausias JAV istorijoje sukčius aprašė savo „padangių nuotykius“, kai apsimetinėjo lakūnu, gydytoju, advokatu, skraidė po visą šalį ir dar genialiai padirbinėjo banko dokumentus. 7-ajame dešimtmetyje šis jaunuolis buvo FTB „Priešas Nr. 1“. Spielbergas su meile prisimena ir anuos laikus, ir plačiaekranį „SinemaScope“ formatą, kurį jis pabandė šiuo filmu prikelti. Sekdamas senais meistrais režisierius lengvai pereina nuo gangsterių filmo prie melodramos, prisimena komedijos, miuziklo žanrus ir daro tai taip lengvai, kad negali nesižavėti Spielbergo meistriškumu, jo sugebėjimu diriguoti Leonardo DiCaprio ir Tomo Hankso (jis vaidina sukčių ilgai persekiojusį FTB agentą) duetui. To paties 7-ojo dešimtmečio filme „Noriu palaikyti tavo ranką“ (LRT Kultūra, 3 d. 21 val.) ilgisi ir Robertas Zemeckis, pasakojantis apie bitlomaniją JAV.
Sekmadienį (4 d. 21.55) LRT parodys Johno Maddeno filmą „Įsimylėjęs Šekspyras“, jis prieš du dešimtmečius gavo septynis „Oskarus“, tarp jų ir už geriausią filmą. Ar kas liko iš jo šlovės, spręskite patys. Priminsiu, kad veiksmas prasideda 1594 metais, jauną dramaturgą (Joseph Fiennes) ištikus kūrybos krizei, o kai, regis, nebelieka jokios vilties, jo gyvenime atsiranda žavi aristokratė (Gwyneth Paltrow).
Šiemet visi žavisi Lucos Guodagnino filmu „Pašauk mane savo vardu“. Regis, TV1 (4 d. 21 val.) visai laiku primins jo ankstesnį filmą „Didesni purslai“, kuriame nusifilmavo visas žvaigždynas – Tilda Swinton, Ralphas Fiennesas, Matthiasas Schoenaertsas, Dakota Johnson. Tai Jacques’o Deray „Baseino“ (1968) perdirbinys, įrodantis, kad Guodagnino tiksliai suvokia, kaip keičiasi laikas ir žiūrovai. Deray pasinaudojo tikra pagrindinių aktorių – Romy Schneider ir Alaino Delono – meilės drama, kurią sekė milijonai gerbėjų, kino mitu ir Sen Tropezo grožiu. Guodagnino bando trileriui apie Sicilijoje su partneriu atostogaujančią roko muzikos žvaigždę suteikti intelektualumo ir dviprasmiškumo atspalvį – neatsitiktinai pagrindinį vaidmenį kuria Swinton, pavadinimas – nuoroda į garsiausią Davido Hockney’io paveikslą, filme skamba politinės užuominos ir gausiai rodomos vyriškos genitalijos. Ši mutacija gerai apibūdina, kaip kinas tampa art house.
Beno Wheatley’io „Aukšta klasė“ (TV3, šįvakar, 2 d. 23.30) – kultinio britų rašytojo Jameso G. Ballardo romano ekranizacija. Pagrindinis veikėjas yra didžiulis daugiabutis – idealus ateities pasaulio modelis. Čia yra viskas, ko reikia prabangiam gyvenimui, tačiau jo gyventojai apimti aštrių pojūčio troškulio, pavydo ir kitokių ne visai kilnių jausmų, kuriuos kažkas yra pavadinęs „žiaurumo paroda“. Čia egzistuoja rūsti hierarchija: viršuje gyvena elitas, menkai apmokami atstumtieji – pirmame aukšte. Per tris mėnesius namas pavirs žvėrynu, mūšio lauku, čia įsigalės chaosas ir prasidės apokalipsė. Tai – dėsninga filmo pabaiga. Tada bus galima atsipūsti ir atsibusti ryte kartu su švilpiku.
Jūsų – Jonas Ūbis
