Jau skaitant šventines televizijų programas apima visiška nykuma: mišios, estrados koncertai, Cicinas ir Mikutavičius, nejuokingos lietuviškos komedijos. Tarsi programų sudarytojai būtų apaugę taukais ir pelėsiais, atsigręžę į šlovingą praeitį, kur visi buvo ponai, bajorai ir aristokratai. Gal todėl taip uoliai paskutinę metų savaitę LRT siūlys lygiuotis į anglus ir pažers daugybę klasikos ekranizacijų: Davido Hugh Joneso „Kalėdų giesmę“ (27 d. 22.55), Cary Joji Fukunagos „Džeinę Eir“ (28 d. 22.20), Gileso Fosterio „Princą ir elgetą“ (30 d. 23.05), o antrąją Kalėdų dieną (26 d. 16.50, LRT Kultūra, 26 d. 23.10) bus galima pamatyti, ką būsimoji karalienė Elžbieta II (Sara Gadoh) ir jos sesuo princesė Margaret (Bel Powley) veikė 1945 m. gegužės 8-ąją, kai joms pavyko pabėgti iš svarbaus priėmimo viešbutyje „Ritz“ (filmas „Naktis be karūnos“).
Jei ką ir verta prisiminti, tai 1979 m. Bobo Fosse’o sukurtą miuziklą „Visas tas džiazas“ (LRT Kultūra, 31 d. 21 val., LRT, sausio 1 d. 00.30). Tai autobiografiškas filmas ir kartu režisieriaus testamentas. Šiame filme Fosse’as prisiminė situaciją, kai baigiant filmą „Lenny“ ir Brodvėjuje repetuojant miuziklą „Čikaga“, kuriame vaidino žmona Gwen Vernon, jį ištiko infarktas. Tada jis sumanė, pasitelkęs „Visą tą džiazą“ , apmąstyti savo gyvenimą ir bent iš dalies išsivaduoti nuo artėjančios mirties baimės. Pagrindinis filmo veikėjas – choreografas ir kino režisierius Džo Gideonas (Roy Scheider) – Brodvėjuje stato miuziklą ir dar kuria filmą apie kontroversišką komiką. Džo gyvenime visada buvo per daug darbo, moterų, tabako ir narkotikų, todėl jis ir atsiduria ligoninėje, kur veikėją aplanko graži jauna moteris – Mirtis. Jos paskatintas, Džo pradeda prisiminti praeitį.
„Visas tas džiazas“ – netipiškas miuziklas, Fosse’as remiasi Federico Fellini „8 ½“ ir Ingmaro Bergmano „Žemuogių pievele“, tačiau ir ne pirmas filmas, kuriame pasitelkęs dainas ir šokius režisierius kalbėjo apie sudėtingas temas. 1969 m. pasirodžiusios „Mielosios Čariti“ tema buvo prostitucija (filmas sukurtas Fellini „Kabirijos naktų“ motyvais), „Kabarete“ (1972) – gimstantis nacizmas. Tačiau mirtis – vis dėlto miuziklų tabu, ir todėl Fosse’o filmas atrodo toks bravūriškas. Nepaisant niūrių spalvų, „Visas tas džiazas“ kupinas humoro ir švelnumo, ypač Džo ir dukters scenos.
Fosse’as (1927–1987) kine debiutavo kaip aktorius, šokėjas ir choreografas „MGM“ studijos miuzikluose. Vėliau jis statė muzikinius spektaklius, o 7-ajame dešimtmetyje debiutavo ir kaip kino režisierius. Fosse’as mirė nuo antro infarkto, repetuodamas. „Visas tas džiazas“ – vienas didžiausių režisieriaus triumfų, filmas pelnė keturis „Oskarus“ ir „Auksinę palmės šakelę“.
Camerono Crowe 2000 m. filmas „Per žingsnį nuo šlovės“ (LRT Kultūra, 28 d. 21 val.) – taip pat autobiografiškas. Jis nukels į 8-ąjį dešimtmetį, kai Crowe rašė tekstus žurnalui „Rolling Stone“. Filmo herojus Viljamas (Patrick Fugit) žavisi roku ir nori tapti muzikos žurnalistu. Jis gauna užduotį parašyti apie grupę „Stillwater“, todėl kartu su ja vyksta į koncertinę kelionę. Tai ir filmas apie iniciaciją (sekant šūkiu „seksas, narkotikai, rokenrolas,“), bet kartu ir bandymas atskleisti roko grupių gyvenimo užkulisius. Nedidelius vaidmenis jame sukūrė Frances McDormand, Philipas Seymouras Hoffmanas, Anna Paquin.
Man tikras narkotikas – Pedro Almodóvaro filmai, kuriuos šį mėnesį rodo LRT Kultūra. 29 d. 21 val. bus proga prisiminti filmą, nuo kurio ne vienam ir prasidėjo pažintis su režisieriumi. Man taip pat. Tai „Moterys ant nervų krizės ribos“ (1987). Filmo heroję aktorę Pepą (Carmen Maura) meta meilužis Ivanas ir ji nusprendžia išnuomuoti butą, kuriame jie gyveno kartu. Į butą susirenka patys keisčiausi personažai. Visi ties nervų krizės riba. Almodóvaras yra sakęs: „Pagrindinis filmo uždavinys buvo sukurti moterų visatą, kur viskas idiliška ir nuostabu, šiame mieste viskas gerai, čia visi mieli, pasaulis atitinka žmogaus išmatavimus. Vienintelė šio žemiško rojaus problema ta, kad vyrai vis dar palieka moteris.“ Man regis, „Moterys ant nervų krizės ribos“ – idealus filmas paskutinėms metų šventėms. Jis moko viskam pasakyti „sudie“.
Jei to vis dar nesugebate, siūlau kartu su LRT Kultūra prisiminti 1948 m. parašytą tautos itin mėgstamą pjesę – Boriso Dauguviečio „Žaldokynę“, kurią režisavo Kazimiera Kymantaitė (25 d. 14.10). Dabar ji vadinama legendine (ar pastebėjote, kaip šį žodį pamėgo įvairaus plauko grafomanai?). Tačiau žinodamas, kad ne visi jauni žiūrovai išmano istorinį kontekstą, priminsiu vieną seną „Žaldokynės“ aprašymą, kurį radau internete: „Veiksmas vyksta po Antrojo pasaulinio karo, kai Lietuvoje buvo kuriami kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. Aludaris Žaldokas bijo komunistų ir apsimeta ligoniu. Bronislovas Sidabras liepia gaminti Žaldokui naminį alų, nes į kolūkį turi atvažiuoti sovietų valdžios atstovai, pristatysiantys naują kolūkio pirmininką.“ Šiame lietuviškame „vintage“ vaidina daug kadaise garsių teatro aktorių, o antialkoholinis spektaklio patosas bei naujo gyvenimo reklama, regis, ir vėl aktualūs.
Jūsų –
Jonas Ūbis
