Lenkai sako, kad smalsumas – pirmas laiptelis į pragarą. Būtent taip arkivyskupas metropolitas Henrykas Gulbinowiczius atsakė į klausimą, kaip jam pavyko Vroclavo vyskupijoje saugomus milijonus „Solidarumo“ zlotų karinės padėties metais iškeisti į dolerius. Tačiau tai – jau kita istorija. Waldemaro Krzysteko filmas „80 milijonų“ (LRT Kultūra, 11 d. 21.35) pasakoja apie tai, kaip „Solidarumo“ veikėjai sugebėjo apgauti saugumą, paimti tuos pinigus iš banko ir perduoti saugoti arkivyskupui. Filmo siužetas, dauguma jo veikėjų – realūs, saugumas, be abejo, numanė, kur paslėpti pinigai, tačiau visa istorija iš tiesų primena amerikietišką trilerį. Net keista, kad filmas apie šią akciją, įsimenantis spalvingais net epizodiniais veikėjais, pasirodė tik 2011-aisiais. Kita vertus, smalsu būtų pamatyti lietuvišką filmą apie tai, kur Sausio 13-ąją dingo Lietuvos premjeras arba buvo slepiamas Lietuvos gyventojų suaukotas auksas, bet tokių niekas pas mus nekuria. Gaila, juk nuotykių būta, ir ne bet kokių.
Nujaučiu, kad filmų apie neįtikėtinas Nepriklausomybės atgavimo istorijas sulauksime negreit, nes lietuviai linkę filmuose save matyti tik didvyriais. Užtat vienas po kito randasi vis „popsiškesni“ pseudopatriotiniai filmai apie partizanus ir krepšininkus. Jie tokie panašūs, kad visai nenustebčiau, jei ateityje šios sąvokos taptų tapačios. Sakykite, ką norite, bet kai filmai tampa tik „patriotinio auklėjimo“ įrankiu, pasekmės gali būti keisčiausios.
Gaila, kad tokio „įrankio“ neatsisakė kurti vienas šviesiausių ir įžvalgiausių mūsų atgimimo stebėtojų – švedas Jonas Ohmanas, kartu su Vincu Sruoginiu ir Marku Johnstonu pernai pagaminę filmą „Nematomas frontas“, kurio televizinė premjera įvyks LRT, 11 d. 16.15. Į 76 minučių filmą apie partizaninį pokario judėjimą Lietuvoje jie pabandė sugrūsti viską, kas tik siejasi su „nematomu frontu“: vežimus į Sibirą, ginkluotą pasipriešinimą, sovietizaciją, didvyrių bei išdavikų pasakojimus, net Juozo Lukšos ir Nijolės Bražėnaitės meilės istoriją, kuriai itin nesiseka mūsų kine – filmų lyg ir daug, bet nė vieno, verto šios istorijos herojų.
„Nematomas frontas“ – margas, kupinas daugybės įdomiai užsimezgančių, bet neišplėtotų ir neužbaigtų linijų (pavyzdžiui, kad ir apie žmogų, kuris tapo saugumiečiu po to, kai partizanai nužudė jo tėvus). Režisieriams koją pakišo ir negrabiai suvaidinti vaidybiniai epizodai, pasibaisėtinas montažas (ar gali būti kas nors banaliau, kai laiško žodžiai apie Paryžių montuojami su Eifelio bokšto vaizdais?) bei kino pradžios laikus primenantis garso takelis, sugebantis užgožti viską – ir vaizdą, ir mintį, ir menamą atodūsį.
Tokius filmus kurti, be abejo, skatina siaubingais tempais degraduojantis masinis skonis, juk tautos pamėgti filmai „Nepatyręs“ ar „Moterys meluoja geriau“ jo tikrai nelavina. Užtat nenustebau, kai „Nematomą frontą“ pernai išsijuosę reklamavo iš televizijos ir „žmonių“ žurnalų neišlipančios įžymybės, turtingų vyrų išlaikytinės, verslininkai bei politikai. Matyt, tikrai verto partizanų kovų filmo dar teks palaukti. Kol kas tautą tik maloniai kutens begalinis panašių filmų patosas.
TV1 šįvakar (6 d. 22.45) pristatomo Guso Van Santo filmo „Nenuoramos“ (2011) lietuvių platintojai taip ir neparodė kino teatruose, nors ilgai žadėjo. Matyt, nusprendė, kad filmas netinka mūsiškei auditorijai. Iš dalies sutinku: tai naivus autorinis filmas, savaip žavus, bet ir kiek erzinantis, nes filmo herojus – patyręs klinikinę mirtį bei autokatastrofoje praradęs tėvus Enokas pamėgo lankytis svetimose laidotuvėse. (Bet ar tai gali nepatikti lietuviams?) Ten jis susipažįsta su mirtinai sergančia mergina Anabele (Mia Wasikowska), taip pat laidotuvių mėgėja. Vaikinas nusprendžia padėti Anabelei pasirengti tam, kas neišvengiama.
Gusas Van Santas kiekvienam savo herojui padovanojo atskirą pasaulį ir kartu su netrukus iš tikrųjų mirusiu operatoriumi Harrisu Savidesu (1957–2012) sukūrė įsimintiną, nors ir nenuspėjamą reginį: nepaisant mirties artumo, iš jaunuolių sklinda keista šviesa ir ramybė, o peizažai – vienas už kitą gražesni.
Labiau numanomus malonumus žada kiti savaitės filmai, kuriuose vaidina daug žvaigždžių: 2012 m. Heiterio Dahlios filmo „12 valandų vilties“ (LNK, 9 d. 22.10) herojė Džil, kurią suvaidino Amanda Seyfried, grįžusi namo neranda sesers. Mergina įsitikusi, kad ją pagrobė serijinis žudikas. Policija ja netiki, tad narsioji Džil pati turės susigrumti su nusikaltėliu.
Mike’o Judge’o 2009 m. filmo „Ekstraktas“ (LNK, 10 d. 22.10) veikėjas turi nedidelį fabrikėlį ir daug problemų. Patartas draugo, jis nusprendžia atsipalaiduoti. Kuo tokie norai baigiasi, ir pasakoja filmas, kuriame vaidina Jasonas Batemanas, Mila Kunis, Benas Affleckas, J.K. Simmonsas. Marcelo Langennegerio filme „Gundanti klasta“ (TV3, 6 d. 01.20) taip pat vaidina garsenybės – Evanas McGregoras, Hugh Jackmanas, Michelle Williams. Istorija panaši – padedamas naujo pažįstamo vienišas filmo herojus susipažįsta su idealia moterimi ir nesupranta, kad susidūrė su mirtinu pavojumi.
Laimei, Franko Ozo filme „Atlygis“ (LNK, 12 d. 22.10) moteris visai kitokia (Angela Basset), o vagišius Nikas pažeidžia nerašytas taisykles – dirbti tik vienam ir ne savo mieste. Dabar jis turi partnerį Maksą, kuris, regis, nori apdumti visus, bet ne tai svarbiausia, juk filmą, kuriame vaidina Robertas De Niro, Edwardas Nortonas ir Marlonas Brando, galima žiūrėti, net jei aktoriams jo siužetas taip pat bus neįdomus.
