Paskutiniu metu beveik kiekvienas filmas sulaukia kad ir ne „Oskaro“, itin jaudinančio lietuvius, bet kokio nors blizgučio – prizo, apdovanojimo, interneto ir kitokių liaupsių. Jaunas ispanų režisierius J.A. Bayonas iškart po siaubo filmo „Prieglauda“ taip pat sulaukė daugybės komplimentų, kurie jam, deja, neišėjo į naudą. LNK šįvakar (27 d. 22.25) parodys jo filmą „Pragaras rojuje“ (2011), kuriame režisierius vėl grįžo prie šeimos ryšių temos, tik šįkart jau rodydamas realų siaubą – 2004-ųjų gruodį Tailandą nusiaubusį cunamį. Filmo herojai – trys vaikai ir jų tėvai, kuriuos suvaidino Naomi Watts (už šį ligoninėje atsidūrusios sunkiai sergančios moters vaidmenį ji buvo nominuota „Oskarui“) ir Ewanas McGregoras, taip pat turi savo prototipus. Ekstremalūs išbandymai, regis, sustiprino ir jų santuoką. Nemėgstu panašių filmų, nes iš jų kaip amalas sklinda ta demagogija, kurią Europos šalių vadovai taip pamėgo paskutiniais metais, kalbėdami, kad Ukraina ir Rusija turi susitarti geruoju. Jie elgiasi kaip Bayonas – ima realią, kruviną tragediją ir bando prie jos priklijuoti savo politiškai korektišką plakatėlį.
Prieš kiekvieną operaciją Watts herojei sakoma: „Užsimerkite ir pagalvokite apie ką nors malonaus.“ Galiu tik įsivaizduoti, ką jos vietoje atsakytų kito filmo (beje, apdovanoto „Oskaru“ už geriausią scenarijų) – Jasono Reitmano 2007 m. komedijos „Džuna“(BTV, kovo 4 d. 21.30) herojė. Nėščia vyresniųjų klasių mokinė Džuna (Ellen Page) ieško poros, kuriai galėtų atiduoti savo dar negimusį kūdikį. Džuna – ne infantilė, ji savarankiška asmenybė, todėl ir įdomu stebėti, kaip mergina bandys susidoroti su ne pačia maloniausia situacija. Tiesa, jai padės ir rūpestingas tėtis (ką tik „Oskaru“ apdovanotas J.K. Simmonsas).
„Džuna“ – tipiškas JAV nepriklausomųjų filmas: pigus, rodantis paprastų žmonių realybę bei svajones, bet kartu ambicingas, nes priverstas įrodinėti didžiajai kino industrijai, kad turi teisę egzistuoti. Nuo nepriklausomųjų filmų Reitmano kūrinys skiriasi gal ne tokia tiesmukiška išvada, juk Džunos apsisprendimą lemia ne tik merginos elgesys, ne vienam žiūrovui iš pradžių pasirodysiantis ciniškas, bet ir noras, kad visiems viskas būtų gerai.
Tokių norų kupini ir kitų šios savaitės filmų veikėjai. Shane’o Daxo Tayloro filme „Naktiesprovincija“(TV1, šįvakar, 27 d. 22.45) Kriso Kristoffersono herojus po 40 metų grįžta pas kadaise paliktą žmoną ir tris sūnus. Vyras priverstas išgyventi akistatą su išsiskyrimo pasekmėmis, bet, man regis, žiūrovus patrauks ne filmo „moralas“, o nostalgiškai prisimenamas 6-asis dešimtmetis.
Tris meilės istorijas filme „Trečias žmogus“(LNK, 2 d. 22.10) pasakoja Paulas Haggisas (taip pat „Oskaro“ laureatas). Tai visai naujas filmas, ką tik rodytas ir kino teatruose. Pagrindinis filmo veikėjas yra amerikiečių rašytojas, Pulitzerio premijos laureatas (Liam Neeson), Paryžiuje nesėkmingai bandantis parašyti naują knygą. Prie kūrybinių nesėkmių prisideda ir meilužės vizitas. Dar kita filmo pora kankinasi Niujorke, trečioji susipažįsta Romoje. „Trečiajame žmoguje“ vaidina madingi, nors ir neprasti aktoriai Jamesas Franco, Adriana Brody, Mila Kunis, Olivia Wilde, jis gali patikti ir gilesnių poteksčių ieškotojams – juk „third person“ reikštų užuominą į pasakojimą „trečiuoju asmeniu“. Kad platintojai (ar vertėjai) to nežino, jau nestebina, tik, bijau, kad žiūrovus apsunkins trečio žmogaus paieškos filme.
LRT kultūra ateinantį trečiadienį (4 d. 21.30) parodys gerą patriotinio filmo jaunimui pavyzdį – Michało Kwiecińskio „Rytoj einame į kiną“ (2007). Tikrai neironizuoju, nes filme patraukliausia man pasirodė tai, kaip neprikišamai, nemoralizuodamas, nors ir gana sentimentaliai, tačiau be patoso režisierius pasakoja apie tris jaunuolius, kurie 1938-aisiais baigė mokyklą ir tikėjo, kad prieš akis – ilgas ir laimingas gyvenimas. „Rytoj einame į kiną“ rodomi jų gyvenimo metai – meilės nuotykiai, pirmieji pasirinkimai ir išbandymai. Tačiau žiūrovai žino, kad po metų prasidės karas. Autobiografišką filmo scenarijų parašė žymus lenkų rašytojas ir scenaristas Jerzy Stefanas Stawińskis, kurio likimas sutapo su filmo herojų: savąją Varšuvos sukilimo patirtį jis sudėjo į „Kanalą“ – Andrzejaus Wajdos filmą, 6-ojo dešimtmečio viduryje žymėjusį garsiosios Lenkų kino mokyklos pradžią.
„Rytoj einame į kiną“ sėkmė ir jauni filme suvaidinę aktoriai paskatino lenkų filmų ir serialų apie Antrąjį pasaulinį karą ir jame kovojusius jaunuolius bangą. Mane, senienų mėgėją, nustebino neįtikėtinai autentiški filmo interjerai, kostiumai, suknelės bei kitos tarpukario gyvenimo detalės, kurias būtų visai paprasta perkelti ir į filmą apie tarpukario Lietuvos gyvenimą.
