Agnieszkos Holland trijų dalių serialas „Degantis krūmas“ (LTR, vasario 5 d. 21.30) prasideda filosofijos studento Jano Palacho susideginimu Prahos Vaclavo aikštėje 1969-ųjų sausio 16 d. Palachas protestavo prieš Čekoslovakijos okupaciją, kurią prieš pusmetį buvo įvykdžiusios Varšuvos sutarties kariuomenės. Holland rodo, kas buvo po susideginimo: kaip Palacho poelgis paveikė jo artimųjų – motinos ir brolio gyvenimą; kaip funkcionuoja čekoslovakų saugumas, kuris visais būdais stengiasi sukompromituoti ir Palachą, ir jo artimuosius; kaip reaguoja jo draugai studentai ir visai nepažįstami žmonės; kaip teisininkai imasi ginti gerą Palacho šeimos vardą. Seriale daug personažų, siužeto linijų, bet Holland iš jų meistriškai kuria sukrečiančią visumą.
Palaipsniui, pasitelkus iškalbingas detales ir visuotinę baimės atmosferą, atskleidžiama tiesa apie gyvenimą totalitarinėje santvarkoje, kur didžiausias didvyriškumas vis dėlto yra gebėjimas išsaugoti principus, ginti tiesą net tada, kai atrodo neįmanoma laimėti. Tokia yra Palacho šeimai teismuose atstovaujanti advokatė Dagmar Burešová (Tatiana Pauhofova), kuri palaipsniui tampa pagrindine serialo veikėja. Ji pasipriešina ne tik sistemai, bet ir visuomenės apatijai. Man regis, tai ir paverčia „Degantį krūmą“ aktualiu kūriniu, nes susitapatinti su didvyriška auka, pasijusti jos dalimi ir taip pateisinti savo vėlesnį abejingumą viskam, kas vyksta aplink, – daug paprasčiau nei pasimokyti iš tragiškos mirties, kad ir kur ji būtų.
Beje, Dagmar Burešová po „Aksominės revoliucijos“ tapo teisingumo ministre. Realių žmonių gyvenimai dažnai įdomesni už sugalvotus. Martino Zandvlieto filmo „Komediantas“ (LRT kultūra, 4 d. 21.30) herojus – danų kabareto ir kino legenda Dirchas Passeras. Jo ir Kjelde’s Peterseno duetas juokino kelias danų kartas. Po partnerio mirties Passeras tęsė jau vienas. Filme rodomas komiko (Nikolaj Lie Kaas) kelias į šlovę, jo meilės romanai ir nusivylimai. Scenoje aktorius buvo tikra žvaigždė, bet gyvenime – nedrąsus, nepasitikintis savimi žmogus. Tuo ir pasinaudojo filmo kūrėjai, pavertę Passerą tragikomišku personažu. Tačiau „Komediantas“ man sukėlė tiesiogiai su juo nesusijusių klausimų, pavyzdžiui, ar vienos mažos tautos žvaigždės gyvenimas gali sudominti kitas, kad ir tokias pat mažas, tautas? Kita vertus, tas klausimas mums juk neaktualus: neįsivaizduoju, kad koks nors jaunas lietuvių režisierius drįstų imtis panašios temos, juk kurti kvailas komedijas vietiniams kvailiams daug pelningiau ir paprasčiau.
Panašiai kaip „Komedianto“ herojus, Woody Allenas ilgus metus bandė suprasti save ir kas iš tikrųjų gyvenime yra svarbiausia. Pamenu, Alleno psichoanalitiko mirtį minėjo net „The New York Times“. Tačiau, regis, režisierius jau pats gali pamokyti kitus, kaip gyventi. Paskutinių metų jo filmai kupini kartais ciniškų, bet visada ironiškų patarimų. 2008 m. sukurta pasaka „Viki, Kristina, Barselona“ (BTV, 4 d. 21.30) pasakoja apie dvi amerikietes. Barselonoje atostogaujančias senamadišką Viki (Rebecca Hall) ir maištingą Kristiną (Scarlette Johansson) sužavi ne tik miestas, bet ir gražuolis dailininkas Antonijus (Javier Bardem). Jei ne nusižudyti bandžiusi buvusi Antonijo žmona (Penelope Cruz), viskas, matyt, būtų susiklostę kuo banaliausiai, bet Allenas yra Allenas – prieš parodydamas, kaip filmo herojai pasirengs priimti svarbius sprendimus, jis pakvies ir mus kartu su jais pasinerti į gyvenimo malonumus. Tai visai paprasta, reikia tik pamėgti alkoholinius gėrimus, ilgus pasivaikščiojimus, vilioti, mylėtis, pripažinti meilę trise, na, ir kartkartėmis tapyti (arba užsiimti kitokiais menais).
1988 m. sukurtą Donaldo Petrie filmą „Mistinė pica“ (LRT, 31 d. 22.40), be abejo, jau dengia senamadiškumo patina, o Alleno herojai filmo veikėjoms gal sukeltų siaubą, o gal norą važiuoti į Barseloną. „Mistinės picos“ herojės – trys žvejų miestelio picerijos (beje, Mistike ji egzistuoja iš tikrųjų ir po filmo labai išpopuliarėjo) oficiantės – svajoja apie laimę. Džodžo (Lili Taylor) rengiasi tekėti už vaikystės draugo, Ket (Annabeth Gish) nori universitete studijuoti astronomiją ir myli vedusį vyrą. Deizė (Julia Roberts) gali apsukti galvą kiekvienam, bet norėtų ištrūkti iš provincijos. Tai pasakojimas apie brendimą, meilę, būtinybę rinktis, gal todėl „Mistinę picą“ taip malonu prisiminti.
Esu iš tų, kurie gali jausti nostalgiją ir 1975 m. Duccio Tessari filmui „Zoro“ (TV1, 31 d. 21 val.), nes tai buvo vienas pirmųjų SSSR rodytų filmų, kuriame vaidino tada pirmo ryškumo kino žvaigždė ir ypatingas gražuolis Alainas Delonas. Jo herojus negali susidoroti su Pietų provincijose įsišaknijusiu blogiu legaliais būdais, todėl pavirtęs radikalius metodus išpažįstančiu keršytoju Zoro pasieks daug didesnės sėkmės. Kai net mano mylimas Erkiulis Puaro naujose serialo, kurį sekmadieniais rodo LRT, serijose kažkodėl ima mojuoti rožiniu ir vis dažniau kalba apie religiją (net kyla įtarimas, ar serialo nefinansavo kuri nors Bažnyčia), Zoro metodai džiugina akį ir širdį.
