Prieš porą dienų Sirijos televizijos kanalas „Syria TV“ paskelbė „karštą“ naujieną, kad nužudytas erchercogas Francas Ferdinandas. Tiesa, žinia buvo sušiuolaikinta: pranešta, kad „dvylika žmonių, du karininkai ir moteris sužeisti, kai šalia erchercogo kortežo Londone sprogo bomba“. Londonas juk aiškiau už Sarajevą. Tai ne anekdotas: 100 metų senumo įvykis gali tapti naujiena šių dienų pasaulyje. Ir ne tik todėl, kad Sirijoje ne pirmus metus vyksta pilietinis karas. Jei atvirai, nelabai nustebčiau tokią „naujieną“ pamatęs ir kurio nors mūsų kanalo žiniose. Lietuviškuose „History“ kanalo filmų vertimuose esu perskaitęs ir ne tokių „perlų“. Nesame ypatingi: istorijos žinias visame pasaulyje išstumia istorijos mitai ir legendos. Jie patogesni, patrauklesni masinei auditorijai, juolab kad legendomis pas mus dabar vadinamas viskas: alus, dar gyvas žmogus ar kelių dešimtmečių senumo įvykis. Kad istorija lietuvaičiams labiau asocijuojasi su karnavalu, manau, liudija ir masinis susižavėjimas tautiniais drabužiais. Šis savaitgalis, manau, bus proga tuo įsitikinti.
LRT (7 d. 21 val.) paaiškins abejojantiems, kur reikia ieškoti Pirmojo pasaulinio karo ištakų. Austrijoje kurtas Leo Bauerio ir Roberto Goklio dokumentinis filmas „Karo pradžia“ (2014) perkels į 1914 m. Sarajevą, saulėtą birželio 28-osios popietę, kai Gavrilo Principo vadovaujama Bosnijos serbų grupė nužudė Austrijos–Vengrijos imperijos paveldėtoją, atvykusį stebėti karinių manevrų. Filmo kūrėjai, pasitelkdami archyvinę medžiagą ir istorinę rekonstrukciją, bando iš naujo aiškintis įvykius, suprasti, kodėl prievartos eskalacija vyko taip sparčiai. Beje, filmą, kurį įsigijo daug Vidurio ir Rytų Europos televizijų, siūloma rodyti kartu su Vienos filharmonijos koncertu. LRT, matyt, nusprendė, kad tai netikslinga. Televizijos žino, nes pačios formuoja savo žiūrovus.
Šiuolaikinius žiūrovus formuoja ir visokie reitingai. Žurnalas „Forbes“ ką tik paskelbė 100 pačių įtakingiausių pasaulio įžymybių sąrašą. Jo viršuje – dainininkė Beyoncé Knowles. Ji tikra darbštuolė: šiemet surengė 95 koncertus, už kurių kiekvieną gavo vidutiniškai po 2,5 milijono dolerių, išleido albumą „Beyoncé“, platininę plokštelę „Drunk in Love“ ir savus kvepalus, reklamavo „H&M“ ir „Pepsi“. Jei dar pridėsime nuosavą kompaniją „House of Dereon“, pardavinėjančią drabužius, batus ir aksesuarus, bus aišku, iš kur tie uždirbti 115 milijonų dolerių. Reikia pridurti, kad sudarydamas sąrašą „Forbes“ turi omenyje ne tik uždarbį, bet ir kitus duomenis, pavyzdžiui, kiek kartų asmuo buvo paminėtas žiniasklaidos ar socialiniuose tinkluose.
Skamba įspūdingai? Tada pažiūrėkite 2009 m. Steve’o Shillo filmą „Gundytoja“ (LNK, 8 d. 22.10), kuriame Beyoncé Knowles suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Ji vaidina gražuolę Šeron – naujai iškepto didžiulės finansų firmos vicedirektoriaus Dereko (Idris Elba) žmoną. Užėmęs naujas pareigas vyras gauna ir sekretorę Lizą (Ali Larter), kuri laikui bėgant ima tiesiog persekioti savo viršininką, kai šis atsisako tapti jos meilužiu. Žinoma, Liza bus nubausta už tai, kad norėjo sugriauti darnią šeimą. Paskutinis kruvinas šios dramos aktas, tikiuosi, nuoširdžiai prajuokins. Nepaisant prastų recenzijų, „Gundytoja“ buvo populiari ir suprantama kodėl. Norintiems suvokti šiuolaikinės perdėtai infantilios masinės kultūros esmę, „Gundytoja“ – gera proga.
Brandono Campo filmas „Netikėta meilė“ (TV3, 8 d. 23 val.) rodo, kaip ta kultūra traktuoja mirtį. Filmo herojus Berkas (Aaron Eckhart) yra filosofijos daktaras, jis parašė knygą apie tai, kaip susitaikyti su artimo žmogaus mirtimi. Knygą jis parašė po žmonos mirties, bet pats jis su netektimi taip ir nesusitaikė. Atvykęs į Sietlą (iš ten kilusi ir jo žmona), Berkas susipažįsta su floriste Eliza (Jennifer Aniston). Moteris ir mirusios žmonos tėvas (Martin Sheen) padės jam. Šis filmas rodo, kaip populiarus kino žanras (šįkart romantiškos komedijos) travestuoja egzistencines problemas. Man patiko originalus pavadinimas „Love Happens“, nes meilė dažniausiai juk tiesiog atsitinka.
Jasono Reitmano „Viskas ore!“ (TV3, 5 d. 22.55) – iš tų filmų, kuriuos sunku pamiršti. George’as Clooney jame vaidina atleidimo iš darbo specialistą, t.y. žiūrėdamas žmogui į akis jis turi pranešti blogą žinią ir kartu įtikinti jį, kad į ateitį verta žiūrėti optimistiškai. Filmas rodomas ne pirmą kartą ir nebenoriu kartotis. Clooney šiame filme vaidina ciniką, tiesa, geros širdies. Nežinau, ar taip dažnai atsitinka realiame gyvenime, bet juk kinas juo ir neapsimeta. Neseniai Clooney biografiją parašiusi Kimberly Potts sako, kad aktorius turi didelę įtaką Baltuosiuose rūmuose, draugauja su Baracku Obama, bet „yra vienintelis iš šou verslo stabų, kuriam negalima prikišti konjunktūriškumo. Galima net sakyti, kad jis mėgsta būti „nematomu didvyriu“. Dažnai jis savo noru ir nesiskelbdamas padeda sudėtingoje situacijoje atsidūrusiems žmonėms.“
