Gasparo Zondovo ir Antono Lukoszevieze’s parodos Vilniuje
Vilniuje parodos atsidaro ir užsidaro pagreitėjusiu tempu. Į kasdienybę nebetelpa. Ypač tos, kurios ne pakeliui. Kartais iš įprastų trajektorijų išstumia atidarymas, kartais – žinojimas, kad kažkas tuoj užsidarys. Šįkart – abu variantai. Galerijoje „Drifts“, įsikūrusioje T. Vrublevskio gatvėje, prie Katedros, buvo paskutinė diena, kai veikė jauno menininko Gasparo Zondovo paroda „Dubio“. Užsukau eidama į violončelininko, fliuksuojančio kompozitoriaus ir fotografo Antono Lukoszevieze’s parodos „Dramblys peizaže“ atidarymą Prospekto galerijoje, kuri yra beveik prie Seimo. Atsitiktinis pabaigos ir pradžios sutapimas sujungė dvi patirtis, ypač kai galvodama apie pirmąją Gedimino prospektu žingsniuoji link antrosios, tarsi nešdama tai, ką matei, link to, ką dar išgirsi ir išvysi.
Broniaus Rudžio kūrybos paroda „Vaizdas vilioja vaizdą“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose
„Bronius Rudys yra transavangardo garbės konsulas Lietuvoje.“ Deklaruojant tokią mintį, pačioje pradžioje reikėtų išsiaiškinti – kas yra tas transavangardas ir kodėl jam reikia garbingai kažkur ir kažkaip atstovauti?
Arturo Bukausko paroda „Atriškite ir leiskite jam eiti“
Tamsi, metalinių pastolių porėtu kiautu padengta saugykla. Iškaba, įspėjanti atsargiai vaikščioti. Strypai ir vietomis tvarkingai, o pakraščiuose chaotiškai sumestos plieninės plokštės dengia beveik visą erdvę. Taip Arturo Bukausko parodoje „Atriškite ir leiskite jam eiti“ transformuojasi įprastai akinamai balta „Titaniko“ pirmo aukšto salė (parodos architektūrą kūrė Mindaugas Reklaitis). Kiekvienas žengtas žingsnis čia aidi, rėžiasi į plieninį kietą grindinį. Bet tai ne vienintelis garsas šioje šaltai tamsioje vietoje – visur pasklinda iš nežinomų šaltinių girdimas ūžimas, nejaukiai atsimušantis į visus metalu dengtos erdvės užkaborius (parodos garso takelio autorius Benas Buivydas).
Pokalbis su Dariumi Žiūra apie knygą „Diseris“ Vilniaus knygų mugėje
2017 m. Darius Žiūra apgynė meno daktaro projektą „SWIM, Monumentas utopijai, Gustoniai, metatekstas“ (vadovė dr. Agnė Narušytė). Darbas parašytas eseistine forma ir nepanašus į tyrimo rezultatus pristatantį akademinį tekstą. Ką tik Vilniaus dailės akademijos leidykla ir „Kitos knygos“ šį tekstą išleido kaip knygą, pavadintą „Diseris“. Čia publikuojame pokalbį su autoriumi, pristatant knygą Vilniaus knygų mugėje.
Aros Radvilės tapybos paroda „Akmuo pienas širdis“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje
Netikėtas junginys: akmuo, širdis ir pienas. Tokio, maniau, gyvenime tikrai nesutiksiu. Niekada netoptelėjo, kad šie žodžiai gali turėti ką nors bendro. Ar tik aš to nematau? Gal skaitytojas regi sąsają? Bet šiuos tris žodžius pamačiau Užupio meno inkubatoriaus plakate – taip menininkė Ara Radvilė (Radvilė Juozapaitytė, g. 1995) nusprendė pavadinti savo asmeninę parodą. Pirmiausia turi imti nagrinėti ne meno kūrinius, bet sąvokas.
Apie Barbaros Kruger parodą Londono „Serpentine“ galerijoje
Po apsilankymo „Serpentine“ galerijoje, kur eksponuojama Barbaros Kruger (g. 1945) paroda „Galvoju apie tave, tai yra save, tai yra tave“, mano draugas man sako: „...bet juk čia ne menas, tai greičiau antropologinis ar socialinis tyrimas.“
Kitaip apie Aros Radvilės parodą „Akmuo pienas širdis“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje
Ar esam gyvi? Gyvenimas yra nuspėjamas tarytum dangaus fazės nakties skliaute. Jis keičiasi ir grįžta. Laimė, neviltis, pyktis, džiaugsmas – cikliški. Mūsų sąmonės srautas panašus į žiburių nutaškytą dangų. Kuo mes skiriamės nuo žvaigždžių? Ar visatos kontekste esam tik maža dulkelė, ar kažkas daugiau? Ar galim savo egzistenciją įrodyti? Šiuos klausimus kelia Užupio meno inkubatoriaus paroda „Akmuo pienas širdis“. Kaip autorei pavyksta į gyvybę pažvelgti kitu kampu?
Arba trumpas pasakojimas apie parodą „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ Vilniaus paveikslų galerijoje
Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Nepažintas senųjų knygų pasaulis: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų paveldas Vilniaus bibliotekose“, skirta senosioms Lietuvos didikų bibliotekoms ir ten saugotoms knygoms. Beje, knygos ir dokumentai retai kada yra rodomi paveikslų galerijose, dažniausiai tik kaip pavieniai parodą lydintys eksponatai. Tai mažai tyrinėta tema ir juo labiau – niekada neįvaizdinta parodoje, nors atskiros didikų bibliotekos „atstatinėjamos“ moksliniais tyrimais, rekonstruotais bibliotekos knygų katalogais ar nedideliais straipsniais.
Vilniaus rotušėje, Freskų salėje, eksponuojama tapytojo Romualdo Radzevičiaus (1942–2021) kūrybos paroda „Tapyba“
Beveik prieš trejus metus miręs tapytojas Romualdas Radzevičius paliko gausų kūrybos palikimą, kuriuo rūpinasi sūnus kompozitorius Rokas Radzevičius kartu su žmona dainininke Aiste Smilgevičiūte. Jų iniciatyva Vilniaus rotušėje surengta ekspozicija yra jau trečia pomirtinė dailininko kūrybos paroda, kurią prasmingai papildo grupės „Skylė“ muzikinis vaizdo klipas „Tėvo ranka“, sukurtas tapytojo paveikslų motyvais (2022).
Kunigundos Dineikaitės paroda „Pasivaikščiojimas su gulbe“ galerijoje „Kairė–dešinė“
„Kunigunda, esi talentinga tapytoja!“ – prieš daugelį metų išgirdau šiuos žodžius tariančią Vidmantę Jasukaitytę. Mamos žodžiai dukrai. Poetės, rašytojos žodžiai dailininkei. Tąsyk giliai įstrigo tai, ką išgirdau, – suvokiau, kokią galią besąlygiškas palaikymas turi jauno menininko asmenybės formavimuisi. Spėčiau, tai padėtų atsakyti į klausimą, iš kur Kunigunda Dineikaitė turi tiek drąsos plaukti prieš srovę – tapyti priešingai, nei mokė Vilniaus dailės akademijos dėstytojai.