Atkuriamo laiko saugyklos

Tamsi, metalinių pastolių porėtu kiautu padengta saugykla. Iškaba, įspėjanti atsargiai vaikščioti. Strypai ir vietomis tvarkingai, o pakraščiuose chaotiškai sumestos plieninės plokštės dengia beveik visą erdvę. Taip Arturo Bukausko parodoje „Atriškite ir leiskite jam eiti“ transformuojasi įprastai akinamai balta „Titaniko“ pirmo aukšto salė (parodos architektūrą kūrė Mindaugas Reklaitis). Kiekvienas žengtas žingsnis čia aidi, rėžiasi į plieninį kietą grindinį. Bet tai ne vienintelis garsas šioje šaltai tamsioje vietoje – visur pasklinda iš nežinomų šaltinių girdimas ūžimas, nejaukiai atsimušantis į visus metalu dengtos erdvės užkaborius (parodos garso takelio autorius Benas Buivydas). Čia sklinda ne tik garsas, bet ir iš kokio kampo ar plyšių išnyranti šviesa arba ją pagaunančios detalės: švytinčios neoninės oranžinės pastolių etiketės, žaliai šviečiantis išėjimo ženklas, iš metalo porų kylanti mėlyna šviesa, iš ertmių grindyse – balti judantys ir nuolat kintantys vaizdai.

Atsiduriame tarp dabarties ir praeities ištirpstančioje erdvėje. Čia atkuriamas vis bekintantis ir vietoje nenustovintis laikas, rišliai neužfiksuotas, smalsumą labiausiai sužadinantys jo nežinomi simboliai, pėdsakai. Atkasinėjami neaiškaus laiko simuliakrai – užpustytos fosilijos. Bandomi atkurti seniai išnykę ir nematyti vaizdiniai. Atkuriamos animuotos fosilijos, pereinančios nuolatines cikliškas transformacijas, kartais pametančios savo dalis, trupančios, išnyra iš šviečiančių parodoje atsirandančių ertmių. Metalinė porėta danga ant grindų vietomis prasiskleidžia ir ten matomi iš apačios šviečiantys ekranai su rastais ar sukurtais radiniais: paprastai ornamentiška linija ant smėlio pavirsta asfaltą primenančiu vaizdiniu, abstraktūs mineralai tampa skeletais, o akmenys – kaulais... Tik šios fosilijos slepiasi ne vien po uolienomis, žemės grumstais, pelenų sluoksniais ar smėlio smiltelėmis, bet ir po žmogaus sukurtais, sunkiausiai pralaužiamais barjerais – plastiku, betonu, plienu, asfaltu, nuolaužų sluoksniais ar kitomis nebūtinai fizinėmis dangomis, kurios pasireiškia įvairiomis formomis (informacijos srautais, dingstančiomis žiniomis ir užmarštimi).

Neatpažįstamo laiko sluoksniuose ieškomomis ir atkuriamomis fosilijomis tampa ne tik aiškūs fiziniai jų pavidalai, bet ir įvairūs pasakojimai. Jie taip pat išnyra iš atvertų ertmių ir kartais yra sunkiai iššifruojami. Parodoje po plieno sluoksniu įsikuria ekranai ne tik su vaizdiniais, bet ir su vaizdinius sužadinančiais žodžiais. Iš metalo duobių iškyla mėlynu neonu nušvintantis trumpas pasakojimas, kurio nei pabaiga, nei pradžia nėra visiškai aiški, aprašomo laiko gijos susipina: žmonės, norintys, kad juos ilgai prisimintų, miršta ir tampa mumijomis, dėl karo nuo priešų slepiamas mumijas radę žmonės juos vėl palaidoja, ir tai tęsiasi amžiais – mokslo fikcinė pasaka be galo.

Tačiau tie atkasti ir iš gelmių girdimi, vis kartojami pasakojimai dyla, pradeda nykti. Kai kurie pakinta, kai kurie trumpėja, kol visai išnyksta. Lieka tik jų pėdsakai, pasimetę fragmentai, nebesidėliojantys į suprantamą ir perskaitomą tekstą. Taip nutinka ir su tekstais, atsirandančiais ant ekspozicijos erdvės sienų. Čia cituojamos parodos anotacijos (autorius Jurijus Dobriakovas) ištraukos. Tik jos kiek pakitusios: dalis žodžių išsibarstę, dingę, likę žodžiai lyg rebusas kviečia atgaminti šalia jau nebesančius, jų ieškoti. Bet tie nukritę žodžiai pažirę į dar neatvertas, neatkastas ertmes, plyšius ir laukia būti atrasti, iš naujo atkurti.

Paroda veikia iki kovo 9 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)