Kas pridengta gelmėje – Deimos Katinaitės tapybos paroda „Nepasakyti žodžiai“ galerijoje „Aidas“

Balandžio 11 d. Vilniaus galerijoje „Aidas“ yra atidaroma Vilniaus dailės akademijos docentės, dr. Deimos Katinaitės tapybos paroda „Nepasakyti žodžiai“. Parodoje pristatomuose abstrakčiojo ekspresionizmo krypties paveiksluose atsiskleidžia vieninga ir išskirtinė spalvos modeliavimo technika. Šio dailininkės paveikslų ciklo darbuose matome permatomus sluoksnius, kuriems ištapyti buvo panaudota tiek mažai dažo, kad jie tapo kone paveikslo pirmąjį planą pridengiančiais šydais. Šie šydai slepia paveikslo gelmę taip, kad autorės abstrakčių darbų esmei suvokti reikia ne probėkšmai mesto, o atidaus žvilgsnio, nes lygiai kaip įžvalgiame pokalbyje svarbiausia yra jo potekstė, o ne tiesiogiai išsakytos frazės.

Tapytojos „šydų technika“ sukuria dvejopą efektą – visų pirma tokiu būdu drobėse yra sukuriamas erdvės gilumo pojūtis, antra – yra siekiama sukurti ypatingą spalvingumo įspūdį. Vieni ant kitų klojami pasluoksniai yra tokie blyškūs ir tokie perregimi, kad stebėtojui yra įteigiama asociacija apie miglotą, rūke paskendusią atmosferą. Ūkanotos erdvės suvokimą provokuoja tai, kad jos pagrindui tapytoja pasirenka vieną atspalvį, ir jis paveiksluose dažniausiai yra vienintelis konkretus paveikslo spalvinis aspektas. Žvelgdama į bendrą paveikslų koloritą auditorija gali bandyti nusakyti, kad bendras paveikslo tonas yra samaninis, rubino raudonumo, kobalto ar indigo mėlynos – tačiau tapytoja savo drobėms visiškai nenaudoja tokių spalvų. Atitinkamas spalvinis įspūdis susidaro tada, kuomet tapytoja ant prieš tai išmodeliuotų pasluoksnių lieja lakų priešingos spalvos sluoksnį, taigi paviršutiniškai suvoktos spalvos tėra visiškai plonytis mėlyno dažo „vualis“ ant geltono, raudonai oranžinio, balkšvo ar rusvo pagrindo. Į tokias uždangas panardinti ankstesnių sluoksnių užtapymai provokuoja įsivaizduoti, kad paveikslo erdvėje egzistuoja apšvieta ir šešėliai, o pro neaiškios spalvos šešėlių mases prasišviečiantys konkrečios spalvos plėmai yra tarsi pro tirštą atmosferą prasiskverbti bandantys šviesos blysniai. Tokiu būdu D. Katinaitės abstrakčiojo ekspresionizmo paveikslai nėra įprastinės spalvų derinių ir subtilių atspalvių skirtumų studijos – kaip, tarkime, Mark Rothko (1903–1970) darbai,֪– bet veikiau spalvos iliuzijos ir konkrečių atspalvių neapibrėžtumo studijos – kaip kito žymaus koloristo Jules Olitski (1922–2007) darbai. Atkreiptinas dėmesys, kad formuodama skirtingus prasišviečiančius paveikslo planus dailininkė vengia ryškinti savo pačios potėpį, o veikiau pasitelkia dėmes ir dažų nutekėjimus, šitaip iš dalies atliepdama Morris Louis (1912–1962) kūrybą. Tačiau dėl to, kad paveiksluose vengiama vaizduoti aiškias ribas tarp skirtingų spalvotų dėmių, stebėtojo regos suvokiamos spalvos nėra grynos, o sudarytos iš vienas kitą perdengiančių pasluoksnių, taip kuriant ūkanotą ir apibrėžties neturintį koloritą, taip pat dėl visuminio eteriškumo įspūdžio D. Katinaitės darbai iš esmės atliepia nuagizmo (pranc. nuagisme) estetiką.

Nors paveikslų paviršiai atrodo marmuruoti ir lakūs, kaip ir daugumoje nuagizmo krypties darbų, D. Katinaitės abstrakcijas galima įsivaizduoti kaip konkrečias gylio, skirtingų planų ir perspektyvos reikšmes turinčias erdves. Dailininkė šį erdvės įspūdį dar labiau stiprina drobę skaidydama trečdaliais (t. y. taip, kaip mes esame linkę suvokti supantį gamtovaizdį, kai matome dangų viršuje, žemę po kojomis ir tolį prieš akis). Tarsi darydama tą sąmoningai, D. Katinaitė kompozicijos įtampos tašką dažniausiai sukuria „akių lygmens“ centriniame trečdalyje, o ne ūkanotose „dangaus“ ar „žemės“ trečdalių juostose. Tačiau priešingai nuagizmo darbams, autorė savo darbuose formuoja ir labai aiškią scenografiją. Kaip minėta, paveikslų pirmame plane vaizdą pertraukia dažniausiai kontrastingos pagrindui spalvos šydas. Jis tarnauja tarsi stebėtoją ir paveikslo plotmę atskirianti „ketvirtoji siena“. Taip yra skatinama intriga – paveikslo stebėtojas tarytum mato „scenos uždangą“, tačiau ji yra perregima ir dar labiau provokuojanti įsijausti į už šios menamos atitvaros vaizduojama vyksmą. Vyksmo įspūdis yra skatinamas tuo, kad pati „uždanga“ į paveikslo kadrą įsilieja įkypai, t. y. dinamiškai, priešingai statiškiems drobės kraštams ir jos vertikaliam ir horizontaliam formatui. Judesio elementas paveiksluose yra išryškintas ir tuo, kad juose aiškiai matomi dažo nutekėjimai. Šie nutekėjimai yra daugiakrypčiai – ne tik iš viršaus į apačią, tačiau taip pat iš dešinės į kairę. Taip tapytoja išreiškė organišką dažo judesį, tačiau ne tik natūralia gravitacijos kryptimi iš viršaus žemyn, bet ir į tą pusę, kurioje tapytojai yra aktualu suardyti statišką ramumos įspūdį. Šitokios nuorodos sufleruoja judesį, todėl paveikslai matomi ne kaip sustingusios ramybės akimirkos, o kaip kadre sustabdytas judesys. Be viso to paveikslai turi ir savotiškus veikėjus – ritmišką „kabliuko“ ornamentą, kurį tapytoja perėmė iš savo tėvo Lino Leono Katino (1941–2020) darbų. L. Katino darbuose šis ornamentas greičiausiai reiškė ušnišą (iš Budos galvos kylančią liepsnelę), tačiau D. Katinaitės darbuose šie ženkleliai yra tarsi gyvi organizmai – jie arba ritmiškai išsirikiuoja į procesiją, arba laisvai pabyra plačiai ištapytame lauke. Jie stiprina arba tvarkos ir stabilumo, arba organiško chaoso įspūdį, jais taip pat kuriama plokštumoje vykstančio veiksmo (kabliukų procesija juda tiesėje iš vieno šono link kito, o ne visoje erdvėje) arba tiek toliau, tiek arčiau trimatėje erdvėje lakstančių personažų iliuzija. Tenka pastebėti kad panašus vaidmuo tenka ir miniatiūriniams ryškių spalvų inkliuzams – kaip ir tėvo darbuose D. Katinaitės drobėse yra naudojamos ryškiaspalvės, su fonu kontrastuojančios atplaišos arba ryškūs impulsyvūs teptuko bakstelėjimai. Jie padeda arba sukurti kompozicijos įtampos centrą (nes stebėtojo akis natūraliai krypsta apžiūrėti ryškią sagutės dydžio detalę), arba atvirkščiai – jie yra skirti atsverti nelygiavertes, iš pusiausvyros išėjusias didesnes kompozicines mases – sukuriant (tiesiogine to žodžio prasme) dėmesio tašką šioms asimetriškoms masėms priešingoje paveikslo pusėje. Užmaskuotas ryškumas, dėmesį užkabinančios neoninio ryškumo akutės, maksimaliai išreikštas judesys liudija apie nedviprasmišką siekį paveiksluose sukurti dinamizmo ir veržlumo pojūtį. Taigi, tą pačią dinamizmo temą atliepia ne tik aptartas kompozicinis piešinys, bet ir pati atspalvio kismo, virsmo į kitą spalvą dengiant vis sekantį permatomą priešingos spalvos šydą idėja.

Kaip ir paminėtų pasaulinio garso abstrakčiojo ekspresionizmo meistrų paveiksluose, D. Katinaitės darbai turi du suvokimo lygmenis – tapytojos rankos potėpio neišryškinantys darbai (beveik nematome teptuko ženklų, o paveikslų paviršiai išgaunami dengiant, liejant ar taškant dažus) gali būti suvokiami kaip nuasmenintos objektyvios spalvų teorijos studijos, komentaras apie tai, kad mūsų regos patiriami atspalviai neturi konkrečios apibrėžties ir veikiau yra nulemti optikos dėsnių (persiklojančios šviesos derinių). Tačiau tarpasmeninis tapytojos ryšis su suvokėjais atsiskleidžia apžvelgiant drobes ne plačioje galerinėje erdvėje, tačiau priėjus prie jų kur kas arčiau. Kruopščiai formuojamas, kone faktūriškas paveikslų paviršius su įvairaus skaidrumo ir storio potėpiais atsiskleidžia kaip itin intensyvi, tiršta, vyksmo ir apmąstymų kupina dailininkės asmeninė erdvė. Tėvo tapytojo L. Katino kūrybą atliepiantys ornamentai – tuomet – pasimato kaip arba išryškintos frazės, arba po gausybe perregimų šydų paslėptos potekstės. Lankytojai kviečiami nepraleisti progos žvilgtelėti į šią tiek sąmoningai atskleistą, tiek sąmoningai pridengtą tapytojos vidinę perspektyvą iki gegužės 22 dienos.