Autorius: ŠMC inf.

ŠMC inf.

Šiuolaikinio meno centre atidaromos trys naujos parodos

Brud. Beždžionių gudrumas
Kuratorė Virginija Januškevičiūtė
2019.04.26-05.26
Parodos pavadinimas – „Beždžionių gudrumas“ – yra susijęs su netikėtai anglų kalboje prigijusia labai sena tradicija įvairių gyvūnų būrius vadinti skirtingais, tik vienai ar kitai rūšiai taikomais žodžiais. Ši dar iš 15-ojo amžiaus kildinama tradicija siejama su Anglijos rašytoja, vienuolyno priore Juliana Berners. Manoma, kad tai ji kranklių būrius pavadino „nemalonumais“, liūtų – „puikybėmis“, o auksinių žuvelių – „bėdelėmis“. Dar iki šiol daugelyje anglų kalba kalbančių šalių beždžionių grupės vadinamos „gudrumais“ (angl. „shrewdness“).

„Brud“ – tai atmosfesa, supanti kamerą. „Brud“ projektai – tai vienas kitą veikiančių skirtinguose laiko ir erdvės masteliuose besiskleidžiančių sudėtingų automatų visuma. Tai eruditiška praktika, kuri remiasi įvairių laikotarpių ir sričių žinių sistemomis. Jai svarbu scenos ir ekranai, ir Šiuolaikinio meno centro „baltasis kubas“ šiai parodai virsta „tamsiuoju kambariu“ (camera obscura tikrąja šių žodžių prasme), pasiskolintu iš sekso klubų, fotolaboratorijų ir „black box“ tipo teatro. Panašiai kaip Desmondas Morris savo knygoje „Nuoga beždžionė“ apibūdino žmones, „Brud“ laiko kamerą nauja protaujančios gyvybės forma.

„Brud“ atstovauja Geraširdis Diktatorius Aditya Mandayam ir Pilkoji Eminencija Emilia Zalewska. „Brud“ tikslas – nuolat keisti „Brud“ geresniu „Brud“.

 

Marija Olšauskaitė. Mūsų vardu
Kuratorė Asta Vaičiulytė
2019.04.26-05.26
Marija Olšauskaitė savo praktikoje taiko įvairius bendradarbiavimo būdus ir tyrinėja santykių, atvirumo, intymumo bei bendrumo temas. Į parodą „Mūsų vardu“ menininkė pakvietė draugus, menininkus ir kitus kūrėjus, siekdama sukurti erdvę, kurioje intymumas, bendrumas ir privatumas išviešinami, o praeiviai tampa svečiais. Kuruotus ir suvaldytus įvykius-renginius čia keičia tąsios ir nebesuvaldomos situacijos. Asmeniniai pokalbiai, gandai ir apkalbos tampa trapiomis vertybėmis, o dalinimasis, nuoširdumas ir tiesa – atsakomybe. Skirtingiems parodos dalyviams besikeičiant mintimis autorystė nebėra tokia svarbi. Menininkės žodžiais tariant, „tai lyg bučinys tarp kelių žmonių, kai nebežinai, kieno tai lūpos, bet jauti, kad tai tikrai yra bučinys". Parodoje dalyvauja Ms. Carrie Stacks, James Massiah, Eglė Budvytytė, Simonas Nekrošius, Carolyn Lazard, Elena Narbutaitė, Tomislav Feller, Steve & Samantha, Dodomundo, Antanas Lučiūnas, Maria Tsoy, Ieva Kabašinskaitė, Rasa Juškevičiūtė, Raimundas Malašauskas, Jonas Žakaitis ir kiti.

04.26 01:00
Larry B

04.27 19:00
James Massiah

04.28 15:00
Simonas Nekrošius

05.01
Eglė Budvytytė
Tomislav Feller

05.03
Dodomundo
Antanas Lučiūnas

05.07-12
Carolyn Lazard

05.18
Drakono diena

05.22-26
Dažnai sutinkamos gėlės

05.25
Steve & Samantha

ir kiti pasirodymai

Grafinis dizainas: Monika Janulevičiūtė

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Medžiagomis parėmė čiužinių ir lovų gamintojas „UAB Lonas", apšvietimo techniką leidinio fotosesijai paskolino „UAB Arclights".

Ypatingai dėkojame Elvitai Brazdylytei, Giedrei Kabašinskienei, Martynui Kazimierėnui, Jurgiui Paškevičiui, Jonui Žukauskui, Jurgai Daubaraitei, Aleksandrai Krivulinai, Viktorui Spartakui Jugaj, Mykolui Olšauskui, Donatui Jankauskui, Nick Bastis, Antanui Gerlikui, Audriui Antanavičiui, Almantui Lukoševičiui, Ilonai Virzinkevič, Ivanui Vilkoicui, Viktorui Musteikiui, Antanui Dombrovskij, Visvaldui Morkevičiui, Aurelijai Juškevičienei, Martai Lekavičiūtei, Akvilei Zakarauskaitei, Raimondui Zigmundui Šibakovskiui, William Kim, Beatričei Brėdikytei, Julijai Steponaitytei, Miglei Vyčinaitei, Dorotai Gawędai.

 

ŠMC Skulptūrų kiemas
Kuratorius: Kęstutis Kuizinas
Atsinaujinusiame ŠMC skulptūrų kieme pristatoma menininkų Antano Gerliko, Donato Jankausko, Žilvino Landzbergo, Mindaugo Navako bei Pakui Hardware skulptūrų paroda. ŠMC skulptūrų kiemas sumanytas kaip menininkų erdvinėms iniciatyvoms atvira, kintanti kūrybos erdvė po atviru dangumi. Įkurdamas skulptūrų kiemą ŠMC grįžta prie Vytauto Čekanausko, 1968 m. atsidariusių Dailės parodų rūmų architekto, sumanymo šią teritoriją skirti būtent skulptūros ekspozicijoms. Tokiu būdu išryškinamas ir šio architektūrinio ansamblio – vertingo paveldo objekto – vientisumas ir išbaigtumas. Nauja ŠMC ekspozicijų zona atveriama ir kaip nauja vieša miesto erdvė – dienomis lankytojams atviras meno skveras Vilniaus senamiestyje.

Skulptūrų kiemo darbo laikas: kiekvieną dieną nuo 12 val. iki 20 val.

 

Antanas Gerlikas
Statiniai, 2016
Betonas

Pirmą kartą Antano Gerliko solo parodoje „Kopos“ pristatyti skulptūriniai objektai yra menininko sapne regėtų struktūrų rekonstrukcijos. Jos iškyla kaip monumentas balsui, sapne kvietusiam kartu pakilti, ir kaip keliarodis komunikacijai su tuo, kas toli, aukštai ir visaip kitaip – ne čia.

Donatas Jankauskas
Sportbatis, 2016
Polistireno putplastis, poliurėja

Donato Jankausko kūriniams būdingi antropomorfiniai personažai – beždžionžmogiai, sukurti perfrazuojant M.K.Čiurlionio kūrybą ir filmo „Beždžionių planeta“ veikėjus, bei kitos masyvios, zoomorfinės menininko skulptūros yra trumpam pakeitę ne vieną gatvę ar pastatą. ŠMC kieme nugulusi skulptūra – pamestas King Kongo sportbatis – kiek anksčiau publikai jau buvo pristatytas MMC organizuotoje atsisveikinimo su „Lietuvos“ kino teatru parodoje bei kūrybinių industrijų centre „Pakrantė“.

Žilvinas Landzbergas
Iškaba, 2016
Plieno tinklas, skarda

Plieno tinklo ir skardos skulptūra, įkūnijanti abstraktų įrankį, panašų į trimitą ar vinį, atsuktą į užrašą „ŠMC“, primena modernistinės architektūros gamyklų pastatams būdingas iškabas – ne tik skelbiančias įstaigos pavadinimą, bet drauge ir iliustruojančias joje atliekamų darbų ar gaminamų produktų pobūdį. Ši skulptūra buvo sukurta ŠMC parodai „Random Rapid Heartbeats“, 2016 m. vykusiai Talino kunsthalėje, savo veikla ŠMC giminingoje meno institucijoje. Kelioms valandoms iškelta ant modernistinės tarpukariu pastatytos kunsthalės stogo Taline, ji buvo lyg pokštas apie ŠMC „užvaldytą“ Talino kunsthalę, o taip pat – priminimas apie dviejų meno institucijų ir dviejų šalių istorijų bendrumus.

Mindaugas Navakas
Praleisk mažesnį, 2017
Granitas

Centrinėje kiemo dalyje esančios skulptūros įgyvendinimui buvo pasirinktas įvairių rūšių granitas ir kontrastinga akmens paviršiaus apdirbimo technika: stambių akmens luitų pjaustymo ir deginimo žymės gretinamos su poliruotais riedulių paviršiais. Šešių dalių ir daugiau nei 50 tonų sverianti skulptūrinė kompozicija ŠMC kieme sustingsta į architektūriškai darnią visumą. Žiūrovo vaizduotę provokuojanti kūrinio masė byloja apie menininkui svarbią dydžio kategoriją, o skulptūros dalių tarpusavio santykis ir atšiaurus medžiagiškumas žaismingai kontrastuoja su paradoksaliu ir akivaizdžiai ironišku kūrinio pavadinimu.

Pakui Hardware
Įkvėpimai, 2017
Graviruotas piešinys ant Plexiglas, LED sistema, Austrotherm XPS ekstruzinis polistirolas, aliuminio profilis, PVC spauda, transportiniai diržai, Valstybinė oro kontrolės tyrimo stotis Nr. 0001

Specialiai oro kokybės matavimo stočiai ŠMC kieme sukurta menininkų dueto instaliacija žongliruoja miesto reklaminės estetikos įrankiais, kuriais piešiamas iš tiesų dviprasmiškas ir kiek ironiškas kvietimas susipažinti su naujaisiais ateities aksesuarais – įvairiais kvėpavimo filtrais, apsaugančiais miestiečius nuo nuolatinės oro taršos. Kūrinyje panaudoti keli skirtingų filtrų įrenginių patentų piešiniai, pateikiant kelis ateities aksesuarų pavyzdžius.
Projekto architektai: Ona Lozuraitytė ir Petras Išora

Felipe Braga
Funkcionalus kūrinys #4 (diena nakčiai) 2015-2017
Betonas, medis, stiklas, langų plėvelė

Tęstinis brazilų skulptoriaus kūrinys, originaliai eksponuotas grupinėje parodoje „Vienbalsė naktis“ 2017 m. vasarą, yra Linos Bo Bardi autorinio ekspozicinių stendų dizaino, sukurto San Paulo muziejui 1968 m., kopija, padengta perforuota termoizoliacine plėvele. Kūrinys reflektuoja ne tik architektės projektą, bet ir Claude’o Lévi-Strausso 1920 m. įžvalgą apie spartų Lotynų Amerikos miestų kismą, kurioje sparčiai kylantys nauji urbanistiniai elementai įvardinami kaip išsišokantys savo fasadiniu džiaugsmingumu. Šiandien komercinių pastatų langams dengti naudojama plėvele padengtas skulptūros paviršius, vienu metu ir atspindintis, ir filtruojantis savo aplinką, perkelia abiejų autorių idėjas į šiuolaikybės problematiką: gentrifikacijos, paviršutiniško planavimo, bendruomeniškumo nykimo temų lauką.

Fernando Sánchez Castillo
Gernikos sindromas - Azor, 2012-1028
aliuminis, plienas, bronza

Fernando Sánchez Castillo kūrinyje susipina menininką dominančios istorinės, politinės ir kultūrinės paralelės. Kūrinio medžiaga – ne atsitiktinės metalo žaliavos, o 1939 - 1975 m. valdžiusio Ispanijos diktatoriaus Francisco Franco jachtos Azor dalys, metalo atliekų perdirbimo įmonėje supresuotos į netaisyklingus panašaus tūrio kubus. Jachta Azor buvo naudojama ne tik reprezentacinėms reikmėms ir tarptautinėms deryboms, bet ir vėlesnių Ispanijos valdančiųjų bandyta pritaikyti turizmui, taip sukeliant prieštaringas visuomenės reakcijas.

Dirbdamas su sudėtingomis istorinėmis ir politinėmis temomis, menininkas ieško būdų ne tik įprasminti skaudžius, trauminius istorijos epizodus, bet ir suteikti jiems naują kultūrinę kalbą, suvokti konkrečių įvykių, figūrų ir artefaktų pozicijas šiandienoje. Savo pavadinime į žymų Pablo Picasso kūrinį referuojantis darbas naudoja tapytojui priešingą metodą – užuot atskleidęs skausmingo įvykio mastą geometrinėje kalboje, Sánchez Castillo ją pasitelkia neutralizuodamas istoriją, kurdamas lanksčios kompozicijos instaliaciją su absurdo potekste. Nors kūriniui būdinga modernaus ir šiuolaikinio meno lauke prigijusi minimalistinė raiška, jo forma nėra neutrali.

Sudėtinga politinė ir istorinė medžiagos kilmė sukuria kompleksišką darinį – probleminį monumentą ir jo parodiją tuo pačiu metu. Vilniuje – viename iš Franco „Mėlynosios divizijos“, Antrojo pasaulinio karo metu suburto Ispanijos kariuomenės dalinio, tranzito taškų – eksponuojamas Gernikos sindromas yra aktualus ir iškalbingas kūrinys, leidžiantis nepastoviame šiandienos politiniame klimate plėtoti diskusiją apie totalitarinių jėgų veikimą, galimybes jas atpažinti ir nukenksminti.

Parodą remia: Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

ŠMC inf.

Lietuva trečią kartą dalyvaus Milano dizaino trienalėje

Prestižinėje tarptautinėje dizaino ir meno parodoje, XXII-ojoje Milano trienalėje, Lietuvą atstovaus menininkė Emilija Škarnulytė. Kovo pradžioje atsidariusios ir iki rugsėjo mėnesio vykstančios trienalės tema – „Pažeista gamta: dizainas imasi spręsti žmonijos išlikimą“ (Broken Nature: Design Takes on Human Survival). Vizualinių menų atstovė, filmų kūrėja Emilija Škarnulytė parodoje pristatys trienalės temą reflektuojantį videoinstaliacijų projektą „Manifold“, kurį organizuoja Šiuolaikinio meno centras. Lietuva šiame renginyje bus atstovaujama trečiąjį kartą.

„Kvietimą dalyvauti trienalėje šiemet pavyko suderinti pasiūlius Škarnulytės videoinstaliaciją, nes menininkės darbuose liečiami skaudūs ir nevienareikšmiai socialiniai, ekonominiai ir ekologiniai aspektai puikiai papildo renginio kuratorių komandos išvystytą temą. Lietuvos dalyvavimas tapo įmanomas gavus Lietuvos kultūros tarybos paramą, ir juo mes siekiame, kad palaipsniui šaliai būtų pripažintas nuolatinės trienalės dalyvės statusas,“ – sakė Lietuvos paviljono komisarė Julija Reklaitė.

Milano trienalės ištakos siekia 1923 m., kuomet Italijos Moncos miestelyje pirmą kartą buvo surengta tarptautinė paroda, siekianti pateikti modernią dizaino viziją, glaudžiai susijusią su naujausiais to meto technologijų ir ekonomikos pasiekimais. Nuo 1933 m. paroda buvo perkelta į Milaną ir pradėta organizuoti kas trejus metus. Ilgainiui trienalė tapo vienu svarbiausių dizaino ir architektūros renginių pasaulyje. Po dvidešimtmetį trukusios pertraukos (nuo 1986 m. iki 2016 m.), trienalė buvo vėl atkurta ir nuo 2016 m. atgavo buvusią reikšmę tarptautiniame dizaino lauke.

Lietuva dalyvauti šioje specializuotoje modernaus dizaino parodoje buvo pakviesta dar 1925 m. ir pristatė savo dekoratyvinės dailės ekspoziciją. Tai buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos valstybės žingsnis į tarptautinę dailės areną. Antrąjį kartą šiame renginyje Lietuvai 2016 m. sėkmingai atstovavo menininkas Julijonas Urbonas su savo ypatingo populiarumo sulaukusia gravitacinio dizaino paroda bei instaliacija „Airtime“. Tais metais Milano trienalės tema „XXI amžius. Dizainas po dizaino“ buvo siekiama iššifruoti naująjį tūkstantmetį ir parodyti šiuolaikinius planavimo bei projektavimo sampratos pokyčius.

Šių metų XXII-oji Milano trienalė – tai nuoseklus pažeisto ar visiškai nutrūkusio žmogaus ir gamtinės aplinkos ryšio tyrimas. Pristatydama platų architektūros ir dizaino projektų spektrą, paroda „Pažeista gamta: dizainas imasi spręsti žmonijos išlikimą“ atkreipia dėmesį į atkuriamojo dizaino koncepciją, išskirdama darbus, kurie permąsto žmonių ryšį su savo aplinka, įtraukiant tiek natūralias, tiek socialines ekosistemas. Trienalėje, be kuruotos parodos dalies, savo nacionalinius paviljonus pristato dvidešimt dvi šalys.
 
Pastaraisiais metais plataus tarptautinio pripažinimo sulaukianti menininkė Emilija Škarnulytė išgarsėjo savo hipnotizuojančia estetika kalbėdama apie Antropoceno archeologiją. Milano trienalėje pristatoma videoinstaliacija „Manifold“ ir projektą papildanti renginių programa kvies lankytojus apmąstyti renginio organizatorių pasiūlytą temą, pasineriant į fizinius ir mitinius Šaltojo karo reliktų landšaftus.

Emilija Škarnulytė studijavo skulptūrą Breros universitete Milane, o vėliau šiuolaikinio meno studijas tęsė Tromsės akademijoje Norvegijoje. Menininkės darbai buvo pristatyti Venecijos architektūros, SIART Bolivijos, San Paulo ir Rygos meno bienalėse, Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, Pompidou centre Paryžiuje, Tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje Oberhausene. Škarnulytė 2009 m. buvo apdovanota Nacionaliniu Italijos MIUR prizu, 2015 m. jai įteiktas Anne ir Jakobo Weidemannsų apdovanojimas, 2016 m. – Jaunojo menininko apdovanojimas, o 2017 m. Miunchene ji pelnė „Kino der Kunst Project“.

 

 

ŠMC inf.

Šiuolaikinio meno centre atidaromos trys naujos parodos

Naujame Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) parodų cikle – amerikietės Sharon Lockhart ir Urugvajuje gimusio litvakų kilmės Alejandro Cesarco solo parodos bei tarptautinė jaunųjų menininkų ekspozicija „Uodega ir galvos“. Nuo vasario 8 dienos ŠMC lankytojai taip pat kviečiami į nemokamas ekskursijas su menininkais ir kuratoriais, edukacinius užsiėmimus ir filmų peržiūras. Kino salėje bus rodoma Sharon Lockhart ir Alejandro Cesarco kūryba, o vasario 14-17 dienomis – amerikiečių režisieriaus Jameso Benningo filmų retrospektyva.

„Menininkės Sharon Lockhart kūryba išsiskiria dėmesiu šiuolaikiniame mene retai reprezentuojamoms socialinėms grupėms. Šįkart tai – grupė paauglių merginų gyvenančių socioterapijos centre Lenkijos miestelyje Rudzienko. Jau kelerius metus kartu su šiomis merginomis kuriamuose projektuose menininkė sudaro sąlygas marginalizuotiens balsams būti išgirstiems, ir daro tai pasitelkdama intelektualią, paveikią vizualinę kalbą,“ – sakė parodos kuratorės Inesa Brašiškė ir Justina Zubaitė.

Amerikiečių menininkė daugiau nei du dešimtmečius kuria filmus, fotografijas ir instaliacijas, kuriose tiria darbo, poilsio, edukacijos ir žaidimo praktikas bei jų reprezentacijas. Lockhart projektuose, sukurtuose remiantis dialogo, bendruomeniškumo ir bendradarbiavimo principais, formuojasi netikėta socialiai atsakingo proceso ir formalios estetikos sintezė, didžia dalimi nulemianti jos kūrybos patrauklumą.

Vasario 8 dieną, penktadienį, 18 val. atsidaranti solo paroda „Rudzienko“ – pirmasis amerikiečių menininkės kūrybos pristatymas Baltijos šalyse ir šios dviejų kanalų videoinstaliacijos premjera Europos šiuolaikinio meno institucijoje. Keletą vasarų iš eilės Lockhart paauglėms iš socioterapijos centro organizavo kūrybines dirbtuves, kurių metu, pasitelkiant paprastus mąstymo, rašymo, judėjimo, dainavimo, klausymo ir improvizacijos pratimus, merginos buvo skatinamos išreikšti save ir atverti savo mintis naujoms galimybėms. Parodos kūriniai yra šio buvimo kartu ir patirčių dalijimosi rezultatas. Parodą lydės kūrybinės dirbtuvės, filmų seansai ir naujos menininkės knygos pristatymas.
Parodos „Rudzienko“ anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=sLwJY-GgpnI
Vasario 8 dieną ŠMC taip pat atidaroma Urugvajuje gimusio, Niujorke gyvenančio menininko Alejandro Cesarco solo paroda „Taktikos & metodai“. Menininko sukurtų fotografijų, spaudinių, filmų, piešinių bei tekstų struktūra ir idėjos tiesiogiai ir netiesiogiai nurodo į konceptualaus meno ir literatūros įtaką jo kūryboje. Pasitelkdamas įvairias medijas Cesarco savo kūriniuose nuolat grįžta prie pasakojimo, atminties, istorijos ir užmaršties klausimų.

Šio menininko kūryba yra plačiai eksponuojama pasauliniu mastu, tačiau, nepaisant jo litvakiškų šaknų, Lietuvoje iki šiol nebuvo pristatyta. Neringos Bumblienės kuruotoje parodoje eksponuojami pastarųjų metų Cesarco darbai kartu su specialiai šiai ekspozicijai sukurtais kūriniais, kuriuos papildys kiekvieną trečiadienį vyksiančios menininko filmų peržiūros. Viename iš jų bus galima pamatyti ir Cesarco senelio, kilusio iš Lietuvos, videoportretą „Zeide Isaac“.

Tarptautinėje parodoje „Uodega ir galvos“ kuratorės Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė pristato kūrinius, kuriuos surado keliaudamos po Europos meno mokyklas, Vilniaus menininkų sandėlius bei savo pačių studijas. Jos siekė ištirti jauniausios Europos menininkų kartos darbus ir pristatyti savo įspūdžius Vilniaus publikai. Kuratorės ieškojo darbų, kurie leidžiasi į dialogą su jų pačių meninėmis praktikomis. Atrinkti parodos kūriniai neįprastais būdais pateikdami kasdienės aplinkos daiktus, kalba apie kultūros paviršiaus trapumą ir tai, kas nutinka jį pradrėskus. „Uodega ir galvos“ bus eksponuojami menininkų Signe Boe, Marie Raffn, Viktorijos Damerell, Charlie Fegano, Hannah Fitz, Jano Hueskeso, Onos Juciūtės, Brigitos Mikalauskaitės, Francesco Palombi, Johno Ryanerio ir Bobo van der Wallo darbai.

Šiuolaikinio meno centro parodos: vasario 8-kovo 31 Sharon Lockhart „Rudzienko“ ir alejandro Cesarco „Taktikos & metodai; vasario 15-kovo 31 „Uodega ir galvos“. Daugiau informacijos apie kino salės programą, nemokamas ekskursijas ir edukacinius užsiėmimus – www.cac.lt.

 

 

 

ŠMC inf.

Šiuolaikinio meno centre – ispanų videomenininkės Eli Cortiñas solo paroda

Naujame Šiuolaikinio meno centro parodų cikle bus pristatyti ispanų menininkės Eli Cortiñas videodarbai. Trečiadienio vakarą, lapkričio 28 dieną, 18 val. įvyks solo parodos „Remiksuotojai niekada nemiršta“ atidarymas. Cortiñas kūrybai būdingas kinematografinės atminties kvestionavimas, juose dažnai analizuojama ir permontuojama rasta filmuota medžiaga, kuri kruopštaus montažo būdu supinama su menininkės filmuotais vaizdais.

„Manau, kad vaizdas, turiu omenyje filmą, koliažą, skulptūrą ir taip toliau, – yra tik pusė paties meno kūrinio. Kita pusė užsipildo žiūrovo akyse ir sąmonėje. Čia ir prasideda tikroji magija,“ – komentuodama savo kūrybą yra sakiusi menininkė.

Neringos Bumblienės kuruotoje parodoje, kuri veiks iki kitų metų sausio 13 dienos, bus galima išvysti du E.Cortiñas video kūrinius, taikliai apibrėžiančius jos profesinį interesų lauką ir išsamiai atskleidžiantį jos kūrybinę kalbą. „Duotybių duotybė“ (The Most Given of Givens, 2016) – tai trijų kanalų instaliacija, siekianti  parodyti ir kvestionuoti Holivudo kine suformuotą „kito“ įvaizdį. Kūrinio išeities tašku tapo filmų saga apie Tarzaną. Naudodama filmuotą medžiagą iš labai įvairių šaltinių – nuo minėtų Holivudo filmų, Walto Dinsney‘aus produkcijos iki plačiai žinomų prancūzų bei pirmųjų Afrikos režisierių filmų – Cortiñas tiria etnocentrinį žvilgsnį vakarietiškame kine. Cortiñas interesų laukas toliau skleidžiasi kitame parodoje eksponuojamame filme „Ta, kuri vaikšto“ (The One Who Walks, 2014). Šiame kūrinyje menininkė vėl miksuoja rastą filmuotą medžiagą su savo darytais vaizdo įrašais. Čia ji pirmą kartą savo kūryboje panaudoja abstrakčių skulptūrinių objektų vaizdus, kurie veikia kaip nuoroda į vidines protagonistų kovas.

Šie du videokūriniai, pristatomi kaip instaliacija juodo kubo situacijoje, sukuria koncentruotą kinematografinę patirtį.  Paroda kviečia žiūrovus iš naujo permąstyti, kaip mes suvokiame kino vaizdinius, ir rasti naujus bei, galbūt, subtilesnius naratyvus kompleksiškame, menininkės sukurtame kaleidoskope.

Eli Cortiñas gimė 1979 m. Gran Kanarijos las Palme, Ispanijoje, nuo 1995 m. gyvena ir kuria Berlyne. Ji studijavo Kelno medijų meno akademijoje ir Europos filmų koledže Ebeltofte, Danijoje. Jos svarbiausios solo parodos yra eksponuotos meno centre „SCHIRN Kunsthalle“ Frankfurte prie Maino, Vokietijoje, galerijoje „Waldburger Wouters“ Briuselyje, meno centre „DA2“ Salamankoje, Ispanijoje, modernaus meno muziejuje „Berlinische Galerie“ Berlyne.

Parodą remia Goethe institutas Vilniuje.

Parodos Šiuolaikinio meno centre. Lapkričio 28 d. atidaryta ispanų paroda „Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva“, o lapkričio 30 d., penktadienį, 18 val. įvyks jaunųjų menininkų darbus pristatančios parodos „JCDecaux premija“ atidarymas.

ŠMC inf.

Architektas be architektūros? – Valdo Ozarinsko kūrybos paroda Šiuolaikinio meno centre

„Architektūra žmogų nuolat bando, testuoja, ir tai nėra malonu,“ – viename interviu yra sakęs architektas, menininkas, vienas ryškiausių Lietuvos tarpdisciplininio meno ir konceptualiosios architektūros atstovų, Valdas Ozarinskas (1961–2014). Lapkričio 23 dieną, penktadienį, 18 val. Šiuolaikinio meno centre bus atidaryta šio išskirtinio menininko kūrybos retrospektyva „Architektas be architektūros?“. Patikrinti V.Ozarinsko teiginį, susipažinti su jo darbais ir vizija, parodos lankytojai galės iki kitų metų sausio 13 dienos.

„Šiuo metu, kai radikaliai keičiasi tradiciniai profesijų apibrėžimai, labai įdomu pažvelgti į Ozarinsko kūrybą. Ilgą laiką dirbęs tarsi užkulisiuose, paraštėse, jis suformavo daugybę meno sričių aprėpiančią praktiką. Kurioje srityje bedirbtų, jis nesiliovė mąstęs apie architektūrą — visai kitaip, nei buvo įprasta tuometiniame architektūros lauke. Tačiau jo kūryba aktuali ne tik jaunajai architektų kartai, kuri vis dažniau gręžiasi į idėjas, tyrimą, naudoja platų žinių, informacijos spektrą. Peržvelgiant Ozarinsko kūrybą ryškiai atsiskleis keletas mūsų šalies dešimtmečių. O menininko bei jo bendražygių intervencijos į miestą, interjerus, šiuolaikinio meno ir mados lauką tikrai nustebins,“ – sakė parodos kuratorė Virginija Januškevičiūtė.

Valdas Ozarinskas kūrė parodų ekspozicijas, interjerus, individualių gyvenamųjų namų ir visuomeninių pastatų architektūrą, scenografiją renginiams, mados kolekcijas, instaliacijas ir videofilmus, redagavo leidinius, kuravo architektų grupės „Privati ideologija“ parodas ir organizavo muzikos bei meno renginius. Žinomiausi architektūriniai menininko kūriniai – drauge su bendraautorių kolektyvu kurtas ikoniškas Lietuvos paviljonas EXPO 2000-ųjų parodai Hanoveryje bei stilizuoti, grubūs „militaristiniai“ interjerai barams „NATOʼs“ ir „Neperšaunama liemenė“. V.Ozarinskas yra surengęs apie dešimt personalinių ir dalyvavo daugiau nei penkiasdešimtyje grupinių parodų, 2007-ais m. buvo įvertintas „Hansabank“ meno premija. Paskutiniai plačiai pristatyti jo meno projektai – „Romas Ubartas“ ir „Juoda pagalvė“.

„Architektas be architektūros?“ – tai beveik tris dešimtmečius aprėpianti menininko bei architekto kūrybos apžvalga, pirmoji galimybė sąlyginai naujus jo darbus apžvelgti drauge su senesniais, ir retai pasitaikydavusi proga sugretinti jo kūrybą įvairiose meno srityse. Valdas Ozarinskas daugelį metų dirbo Šiuolaikinio meno centre architektu, prisidėjo kuriant institucijos įvaizdį ir interjerą. Parodą sudarys dešimt skyrių, trys iš kurių eksponuojami trijuose ypatinguose, kiek skirtingais laikotarpiais Ozarinsko sukurtuose interjeruose – ŠMC kino salėje, rūbinėje ir fojė.

Parodos kuratorė: Virginija Januškevičiūtė
Ketvirtoji parodos dalis kuruojama drauge su Jurga Daubaraite ir Jonu Žukausku
Parodos architektas: Audrius Bučas

Artėjančios parodos Šiuolaikinio meno centre: lapkričio 28 d., trečiadienį, 18 val. bus atidaryta ispanų video menininkės Eli Cortiñas paroda „Remiksuotojai niekada nemiršta“, o lapkričio 30 d., penktadienį, 18 val. įvyks jaunųjų menininkų darbus pristatančios parodos „JCDecaux premija“ atidarymas.

ŠMC inf.

Pirmoji portugalų menininko solo paroda Baltijos šalyse

„Besisukantis ratas“ – pirmoji portugalų menininko Diogo Evangelistos solo paroda Baltijos šalyse. Šios kaip įtraukianti patirtis sumanytos parodos pavadinimas kilo iš 2017 m. to paties pavadinimo menininko performanso, kuriuo tyrinėjamas trilypis ryšys tarp kūno judesių, mechanikos ir to, kas regima. Skirtingi parodos elementai formuoja takų organizmą, tyrinėjantį nuolat besikeičiančias mūsų aplinkos formas. Paroda pristato daug naujų menininko kūrinių, tarp jų – naują videodarbą „Organinės mašinos“ ir pirmąkart eksterjere eksponuojamą videoinstaliaciją „Dangus egzistuoja“. Evangelistos kūryba apima geismo ir pokyčio temas; ji tyrinėja animistinį žmogaus vaizduotės potencialą, atsiskleidžiantį aproprijuojant konceptus, vaizdus, objektus, pasakojimus ir aplinkas.

Parodos atidarymas jau šį penktadienį, rugsėjo 14 d., 18 val.,

Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2)

 

ŠMC inf.

13-osios Baltijos trienalės uždarymo savaitgalio programa

Likus vos savaitei iki 13-osios Baltijos trienalės uždarymo, Šiuolaikinio meno centras maloniai kviečia į specialius savaitgalio renginius, kurie vyks 3-4 d. ŠMC, Vilniuje. Jų metu žiūrėsime filmą, kalbėdami vaikščiosime po parodą, klausysimės muzikos, kursime, vaišinsimės japoniškais ledais Kakigōri ir vartysime knygas.

Rugpjūčio 3 d., penktadienį, 19 val. kviečiame į ekskursiją po parodą su viena iš jos kuratorių – Neringa Bumbliene, kurios metu daugiau sužinosite apie pačią trienalę, jos rengimo ypatumus bei eksponuojamus kūrinius.

Iš karto po ekskursijos, 20 val., kviečiame į garsaus prancūzų menininko Pierre‘o Huyghe‘o (g. 1962 m.) 2011 m. filmo „Šeimininkas ir debesis“ (The Host and the Cloud, 121‘30“) nemokamą peržiūrą ŠMC kino salėje. Šiame, kaip ir daugelyje kitų menininko filmų, balansuojama tarp realybės ir fikcijos. Kūrinys, trunkantis ilgiau nei dvi valandas, buvo nufilmuotas uždarytame muziejuje tolimame pramogų parko pakraštyje Paryžiaus priemiesčiuose. Sumanytas kaip žaidimas vaidmenimis ir filmuotas visus metus, filmas sutelkia dėmesį tik į tris dienas – Heloviną, Valentino ir Tarptautinę darbo dienas bei siūlo hipnotizuojančią kelionę tyrinėjant laisvus ir kol kas dar neapibrėžtus elgesio modelius.

Uždarymo renginius tęsime rugpjūčio 4 d., šeštadienį, ŠMC terasoje. Nuo 15 iki 19 val. gros DJ Try My Love, turėsime užkandžių ir gėrimų bei bus galima susipažinti ir įsigyti „Six chairs books“ platinamų knygų. Renginio metu lankytojai galės dalyvauti nemokamose kūrybinės dirbtuvėse bei ekskursijose, skirtose visai šeimai.

Šeimas su vaikais, norinčiais dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, kviečiame užsiregistruoti iš anksto el. paštu: [email protected]

Visi 13-osios Baltijos trienalės „Išsižadėk šmėklų“ renginiai yra nemokami. Baltijos trienalė yra didžiausias ir svarbiausiais ŠMC renginys, kas trejus metus vykstantis nuo 1979 m.

13- ąją Baltijos trienalę pirmąsyk renginio istorijoje kartu organizuoja ir rengia visos trys Baltijos šalys: Lietuva (paroda veikia iki rugpjūčio 12 d.), Estija (paroda veikia iki rugsėjo 2 d.) ir Latvija (atidarymas rugsėjo 21 d.).

13-oji Baltijos trienalė, pavadinimu „Išsižadėk šmėklų“, tyrinėja priklausomybės sąvoką ir klausia ką reiškia gyventi išskaidytų tapatybių laike. Parodoje Vilniuje dalyvauja 27 menininkai iš 22 pasaulio šalių. Ji buvo surengta vadovaujant prancūzų kilmės Londone gyvenančiam šiuolaikinio meno kuratoriui Vincent Honoré, kuris kartu dirbo su tarptautine kuratorių komanda: Dina Akhmadeeva, Canan Batur, Neringa Bumbliene, Cédric Fauq, Anya Harrison.

Parodoje eksponuojami įvairių žanrų kūriniai nuo piešinių, tapybos iki didelio mastelio skulptūrų, videodarbų ir instaliacijų. Beveik pusė 13-ojoje Baltijos trienalėje pristatomų kūrinių yra specialiai sukurti šiai parodai, kita dalis – niekuomet prieš tai Lietuvoje neeksponuoti darbai. Visi kartu jie sukuria balsų polifoniją, atskleidžiančią įvairialypes šiandienos meno strategijas. 13-oji Baltijos trienalė yra skirta paminėti Latvijos, Lietuvos ir Estijos valstybių nepriklausomybės šimtmetį.

Organizatoriai: Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Vilnius, Lietuva; „Kim?“ šiuolaikinio meno centras, Ryga, Latvija; Estijos šiuolaikinio meno centras (CCAE), Talinas, Estija Meno vadovas: Vincent Honoré

Kuratoriai: Dina Akhmadeeva, Canan Batur, Neringa Bumblienė, Cédric Fauq, Anya Harrison Architektas: Diogo Passarinho Dizaineris: Tadas Karpavičius

Rėmėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Prancūzų institutas, LRT, „Arterritory.com“, „Go Vilnius“ Partneriai: Čekijos Respublikos ambasada Vilniuje, Prancūzų institutas Lietuvoje, Lietuvos kultūros institutas, „artnews.lt“

ŠMC inf.

JCDecaux premija 2018. Atviras šaukimas ir nauja kuratorių komanda

Šiuolaikinio meno centras kartu su „JCDecaux“ skelbia atvirą šaukimą jauniesiems menininkams dalyvauti 2018 m. „JCDecaux premijos“ parodoje ir pristato naująją ateinančių dviejų ciklo parodų kuratorių komandą.

Apie parodą

„JCDecaux premija“ – tai Šiuolaikinio meno centro ir „JCDecaux“ 2016 metais įsteigtas kasmetinių parodų ciklas, siekiantis skatinti jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybą, jos sklaidą Lietuvoje ir užsienyje bei visuomenės susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Vienkartinė 3000-ų eurų dydžio premija, įsteigta „JCDecaux“, tarptautinės komisijos sprendimu skiriama vienam parodoje dalyvaujančiam menininkui ar kolektyvui už pristatomo kūrinio meninės raiškos originalumą bei aktualumą.

„JCDecaux premijos“ parodų dalyviai išrenkami atviro šaukimo metu. Iš visų gautų pasiūlymų parodos kuratoriai atrenka 5-is projektus, iš kurių formuojama konceptuali grupinė ekspozicija. Kiekvienam projektui skiriamas produkcijos biudžetas ir kuratorinė parama. Premijos laureatą išrenka kaskart naujai suburiama tarptautinė šiuolaikinio meno kūrėjų, kuratorių ir tyrėjų komisija.  

Ankstesnių JCDecaux premijos parodų „Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ (2016 m.) bei „Lėtos mokyklos“ (2017 m.) kuratoriai Edgaras Gerasimovičius ir Audrius Pocius publikai pristatė naujus devynių kūrėjų bei jų kolektyvų darbus. Šių parodų prizininkais tapo (atitinkamai) Ona Juciūtė ir Monikos Janulevičiūtės bei Antano Lučiūno duetas. Daugiau apie ankstesnes ekspozicijas ir jų laureatus bei dalyvius galite sužinoti projekto tinklapyje http://jcdecaux-premija.lt/.

Atviras šaukimas

Kaip ir kiekvienais metais, šiųmetinės „JCDecaux premijos“ ekspozicijos tema nėra griežtai apibrėžiama. Tačiau parodos kuratoriai Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius skatina jaunuosius menininkus nevengti sudėtingos socialinės ir asmeninės tematikos, gilintis į probleminius gyvenimo, kultūros, technologijų ir istorijos aspektus, nepabijoti sąmojo, leisti sau tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme sutirštinti spalvas. Kūrinių žanras, technika ir medija neribojama.

Savo pasiūlymus gali teikti kūrėjai nuo 18 iki 35 metų, turintys Lietuvos pilietybę (įskaitant ir gyvenančius užsienyje), arba nuolatos veikiantys ir gyvenantys Lietuvoje užsieniečiai. Dalyvio paraišką sudaro:

Projekto aprašas (ne ilgesnis nei vienas A4 formato lapas);
Projekto vizualinė medžiaga (eskizai, kadruotės, preliminarios vizualizacijos);
Preliminari įgyvendinimo sąmata;
Laisvos formos CV ir darbų aplankas („portfolio“).

Paraiškas prašome iki birželio 8 d. teikti el. paštu [email protected], laukelyje “tema” įrašius „JCDP18 Vardas Pavardė“. Taip pat projektus galima siųsti arba pristatyti šiuo adresu:

JCDecaux premija
Šiuolaikinio meno centras
Vokiečių g. 2
01130 Vilnius.

Parodos dalyviai bus paskelbti iki birželio mėnesio pabaigos.

Parodos kuratoriai

Kasmetinės parodos “JCDecaux premija” kuratorių komanda keičiasi kas dvejus metus, siekiant išlaikyti ekspozicijos originalumą, užtikrinti kaskart vis naujus ir dinamiškus sprendimus bei procesus. 2018 ir 2019 m. parodas drauge kuruos Monika Kalinauskaitė ir Adomas Narkevičius.

Monika Kalinauskaitė yra rašytoja ir kuratorė, grafinio romano „The Great Outdoors“ bendraautorė, šiuo metu dirbanti su Šiuolaikinio meno centro skaityklos kolekcija ir programa. M. Kalinauskaitė reguliariai publikuoja grožinius tekstus ir parodų recenzijas Lietuvos ir užsienio spaudoje bei aktyviai dirba su jaunųjų menininkų parodomis.

Adomas Narkevičius nuo 2017 metų yra meno ir edukacijos centro „Rupert“ rezidencijų ir edukacijos kuratorius. Dirbdamas „Rupert“, inicijavo ir kuruoja garso meno ir eksperimentinės muzikos renginių programą. Pastaruoju metu aktyviai dirba su jaunųjų Lietuvos ir užsienio menininkų parodomis ir renginiais Lietuvoje, kuruoja 6-ąją Rupert alternatyvios edukacijos programą. Yra grupės „Without Letters“ narys.

Parodos kuratoriai džiaugiasi jiems suteikta proga dirbti prie šio dinamiško ir aktualaus projekto, ir nekantrauja susipažinti su dalyvių paraiškomis bei pradėti tolesnius parodos darbus.

http://jcdecaux-premija.lt/
www.cac.lt
Kontaktai pasiteirauti:
[email protected]
[email protected]
(+370 5) 2121954

 

ŠMC inf.

„Mišrūs balsai“ 13-osios Baltijos trienalės renginys Londone

2018 kovo 29 d., 19-22 val. Pietų Londono galerijoje („South London Gallery“)

Meno vadovas: Vincent Honoré Kuratoriai: Dina Akhmadeeva, Canan Batur, Juliet Bingham, Neringa Bumblienė, Harry Burke, Cédric Fauq, Anya Harrison, Cadence Kinsey, Kaspars Vanags  Prieš trims 13-osios Baltijos trienalės „Išsižadėk šmėklų“ parodoms atsidarant Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, performansų, poezijos ir muzikos vakaras „Mišrūs balsai“ nustatys jos toną ir išreiškš troškimus bei ambicijas. Šis momentinis, vieną vakarą truksiantis persikėlimas į Londoną kūnų, judesių ir tekstų jungtimis kvies kalbėti apie pagrindinę trienalės temą – judančią tapatybės sąvoką. Vakaro metu bus paskelbtas menininkų, dalyvaujančių 13-ojoje Baltijos trienalėje sąrašas. 

Renginyje dalyvaus menininkai: Carlotta Bailly Borg, Eglė Budvytytė, Adam Christensen, Gaia Fugazza, Marikiscrycrycry, Ieva Rojūtė, Mare Tralla, Karlis Verdins ir Liv Wynter.

Renginys vyks 2018 m. kovo 29 d. 19–22 val. Pietų Londono galerijoje („South London Gallery“) adresu 65–67 Peckham Rd, Londonas.

RENGINIŲ DATOS

• 13-oji Baltijos trienalė. Mišrūs balsai. Performansų, poezijos ir muzikos vakaras, Pietų Londono galerija (South London Gallery), 2018 03 29

• 13-oji Baltijos trienalė, Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), Vilnius: 2018 05 11–08 12, parodos atidarymas: 2018 05 11

• 13-oji Baltijos trienalė, Talino kunsthalė (Kunstihoone): 2018 06 29–09 02, parodos atidarymas: 2018 06 29 

• 13-oji Baltijos trienalė, „Kim?“ šiuolaikinio meno centras, Ryga: 2018 09 21–11 18, parodos atidarymas: 2018 09 21

Organizatoriai: Šiuolaikinio meno centras Vilniuje, Rygos šiuolaikinio meno centras „Kim?“ ir Estijos šiuolaikinio meno centras

Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Prancūzų institutas, Latvijos Respublikos kultūros ministerija, Estijos kultūros fondas Šiuo renginiu švenčiamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos atkurtų valstybių šimtmetis.

 

ŠMC inf.

Daniel Steegmann Mangrané paroda „Fantomas“ ŠMC

Kuratorė Neringa Bumblienė
2018 03 02–01 04
Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) džiaugiasi galėdamas pristatyti pirmąją ispanų menininko Danielio Steegmanno Mangrané personalinę parodą Baltijos šalyse. Parodą „Fantomas“ sudaro du kūriniai, kurie čia tampa tarpusavyje sąveikaujančia instaliacija, eksponuojama pietinėje ŠMC salėje.

Rio de Žaneire gyvenantis menininkas savo kūriniuose dažnai tyrinėja miglotą erdvę, tvyrančią tarp tokių Vakarų kultūroje priešpastatomų sąvokų kaip kultūra ir gamta, subjektas ir objektas, realybė ir sapnas, regima ir paslėpta. Menininkas dažnai poruoja natūralius elementus su dirbtiniais ar patalpina juos jiems svetimose aplinkose. Steegmann Mangrané kuria situacijas, kuriose susidrumsčia nusistovėjusios hierarchijos, kuriose tirpsta aiškios apibrėžtys tarp tariamai priešingų objektų, taip atverdamos naujas buvimo tarp perspektyvas.

Parodos pavadinimas „Fantomas“ pagal apibrėžimą yra tai, kas regima net jei ir neturi fizinio kūno. Tai yra prieštarybių akumuliacija, čia nurodanti ir į parodoje eksponuojamą 2015 m. kūrinį „Fantomas (visų gyvūnų ir žvėrių karalystė yra mano vardas)“ (angl. „Phantom (Kingdom of all the animals and all the beasts is my name”). Jame „Lidar“ skeneriu Steegmann Mangrané užfiksavo vienos sparčiausiai pasaulyje nykstančių terpių – Brazilijos Atlanto tropinių miškų – dalelę. Skeneriu gautas taškų debesis, sudėtingas juodai baltų dėmelių tinklas čia tampa suvokiamas virtualios realybės akinių dėka. Kiekvienas technologijos atradimas pasiūlo vis naujus visatos reprezentavimo būdus, kurie galiausiai keičia realybės suvokimą ir mūsų vietą joje. Virtuali realybė suteikia unikalią galimybę patirti kitu atveju nepasiekiamas ar tiesiog neegzistuojančias vietas. Kūrinyje „Fantomas (visų gyvūnų ir žvėrių karalystė yra mano vardas)“ pakėlus akis į viršų matosi vešlūs medžiai, šakos ir tanki, viską supanti lapija. Pažvelgus žemyn regimos šaknys ir žemė, bet savo kojų ir rankų čia nerasime. Virtualioje realybėje esame bekūniai. Bekūnė yra ir pati virtuali realybė. Ji siekia, tačiau nesugeba pakeisti to, į ką nurodo, vietoje to pasiūlydama naują mišrių pojūčių aplinką.

Antrasis ŠMC eksponuojamas Steegmann Mangrané kūrinys „µ“ (2017) – tai serija kabančių skulptūrinių elementų. Darbą sudaro aštuonios erdvėje išdėstytos aliuminio grandinės, laikančios išraitytus objektus, kurie iš dalies primena gamtoje randamas formas, o iš dalies – nepažįstamą raidyną. µ yra dvyliktoji graikų abėcėlės raidė, kilusi iš egiptietiško vandenį reiškiančio hieroglifo. Šios aliuminio grandinės pietinę salę suskaido vertikaliomis dalimis, siūlydamos daugialypius vingiuotus parodos apžiūrėjimo maršrutus, ir galiausiai nukreipia žiūrovo žvilgsnį tolyn į už erdvių langų plytintį juodai baltą žiemos peizažą.

Daniel Steegmann Mangrané (1977 m.) gimė Barselonoje, gyvena ir dirba Rio de Žaneire, Brazilijoje. Jo personalinės parodos pristatytos Serralves fonde Porte, Portugalijoje (2017), Modernaus meno muziejuje Medellín Antiokijoje, Kolumbijoje (2016), projektų erdvėje „the Green Parrot“ Barselonoje (2016), Rio de Žaneiro modernaus meno muziejuje (2015), „Casa Modernista“ San Paule (2015), CRAC šiuolaikinio meno centre Alzase, Prancūzijoje (2014), „Casa França-Brasil“ Rio de Žaneire (2013). Jo kūriniai rodyti svarbiose grupinėse parodose „Centre Pompidou-Metz“ šiuolaikinio meno centre Prancūzijoje (2017), Liono bienalėje Prancūzijoje (2017), Naujajame nacionaliniame Monako muziejuje NMNM (2017), ŠMC Vilniuje (2017), Arario muziejuje Seule (2016), 9-oje Berlyno bienalėje (2016), Naujojo muziejaus trienalėje Niujorke (2015), Kadist meno fonde Paryžiuje (2015), 9-oje Mercosul bienalėje Porto Alegre, Brazilijoje (2013), 30-oje San Paulo bienalėje (2012) ir kitur.