Autorius: ŠMC inf.

Algirdo Šeškaus fotografijų paroda „TV“

Algirdo Šeškaus fotografijų paroda „TV“ organizuojama pasitinkant Lietuvos televizijos šešiasdešimtmetį – 1967 m. balandžio 30 d. transliuota pirmoji laida iš tuomet ką tik įkurtos Vilniaus televizijos studijos. Parodoje pristatoma keliasdešimt Algirdo Šeškaus fotografinių atspaudų, darytų 1975–1985 metais jam dirbant televizijos operatoriumi.

 

 

Paroda „Ateitys“


2017.04.14–05.28
Parodos atidarymas: balandžio 14 d., penktadienį, 18 val.
Parodos atidarymo metu vyks olandų menininkės JL Dianthus performansas.

Žurnalo „The New Yorker“ straipsnyje apie serialo „X failai“ (XX a. 10 dešimtmečio hito) naujausio sezono premjerą*, Joshua Rothmanas vėl išpopuliarėjusį retrofuturizmą sieja su nūdienos klaidžiomis politinėmis ideologijomis ir mus užvaldžiusia globalių katastrofų nuojauta. Rothmano požiūriu (kuriam įtaką padarė jo paties susižavėjimas „X failais“), mes ilgimės ne tik subtilaus Malderio ir Skali (pagrindinių serialo veikėjų, FTB agentų) flirto, bet ir jų senamadiškų baimių – kerodamos pasaulyje be ekonominių katastrofų ir (arba) socialinių sunkumų, jos mums suteikia stabilumo ir belaikės būties jausmą. Anot Rothmano, dauguma šiandieninės mokslinės fantastikos pasakoja apie socialines ar ekonomines problemas, kurios gąsdina daug labiau nei ateivių invazijos ar siurrealios biologinių virsmų vizijos, tokios populiarios praeityje. Jeigu būtent tai suteikia žavesio retrofuturizmui, nesunku paaiškinti, kodėl pastaruoju metu ekranus užplūdo 9 dešimtmečio mokslinės fantastikos filmų – „Žvaigždžių karų“, „Pašėlusio Makso“ ir daugybės kitų – perdirbiniai (susižavėjimą praeities ateitimis liudija ir naujasis TV serialas „Keisti dalykai “). Tačiau patys ateiviai, pasak Rothmano, jau gerokai mažiau patrauklūs: jie nebeatrodo įtikinanti gąsdinančios ateities, kurią šiandien nujaučiame, alternatyva, todėl herojų nuotykiai pasaulyje po nepritekliaus vilioja daug labiau. Pavadinęs „X failus“ grynai retrofuturistiniu kūriniu, akivaizdžiai paveiktu 5–6 dešimtmečio mokslinės fantastikos, Rothmanas retoriškai klausia: ką reiškia mūsų meilė ir nostalgija praeities vizijoms bei sapnams? O gal galima kalbėti apie nostalgiją pačiam retrofuturizmui?

ŠMC paroda „Ateitys“ – tai Rothmano straipsnio ir jo kinematografinės nostalgijos komentaras, paremtas keliais visiškai spekuliatyviais klausimais, antai: ar ateities baimės (ir geismai) sensta? Jeigu taip, kaip tai vyksta? Kokie dabartį formuojantys procesai keičia šias baimes bei geismus ir kam priklauso ši dabartis? Kodėl vienos praeities baimės ir meilės mus vilioja, o kitos lieka nustumtos į šoną? Kaip pasenę troškimai įgauna naujas, nepažįstamas formas ir virsta ateities pažadais? Kaip pasaulis skaidomas į praeities ir ateities kategorijas?

Toks didelio biudžeto reikalaujančių perdirbinių, skleidžiančių vakarykštės ateities nostalgiją, antplūdis gali sukelti įspūdį, kad ateitis nekinta. Be to, visi jie paremti įsitikinimu, esą mes, žiūrovai, vienodai suprantame dabartį. Žodelis „retro“ sufleruoja, kad kurios ateities nuojautos jau paseno. Šiuo požiūriu, retrofuturizmo sužydėjimas arba noras jį išpopuliarinti gali būti laikomas kolonizuojančiu fenomenu (kaip tik dėl to, mano nuomone, išseko naujausias „X failų“ sezonas). Be to, jis skatina ateities nuojautą ir jos pabaigą vertinti kaip globalų, tiesinį reiškinį. Tačiau ką daryti, jei kieno nors „prisijungimas” prie globalios rinkos vėluoja? Galbūt egzistuoja ir kritinis retrofuturizmas? Toks, kuris pažadintų dabarties pojūtį?

Ateičių pasirinkimai primena Deleuze’o kristalą – vaizdinio-laiko tipą, trumpiausią trukmės vienetą, vizualiai perteikiamą kine ir atskleidžiantį tęstinį tikrovės ir virtualybės dialogą: tai dabartys, kurios praeina, ir praeitys, kurios išsaugomos ir daro poveikį dabarčiai. Kai visa tai, kas tikra, supa virtualybė, ir viena, ir kita nepaliaujamai sukasi bendrame sraute formuodami, bet niekada nenustelbdami kits kito. Kristale mes matome laiką, todėl jis gali būti atskleistas tik kaip alegorija, pvz., veidrodžio ir (arba) kitų kartotės mechanizmų, parodančių, kaip mes apgyvename laiką.

„Ateičių“ atidarymo vakarą Šiuolaikinio meno centro kino salėje prisiminsime „X failus“ ir jų premjerą Lietuvoje, sutapusią su ekonominiais pokyčiais ir susižavėjimu tuo metu dar nepažįstama ateitimi. Tai kvietimas prisiminti meilę retrofuturizmui tokioje pasaulio dalyje, kurioje pati „ateitis“ kažkada buvo atidėta. Bet ar yra kur skubėti? Rothmano idėjos bus prisimenamos, kol parodos kūriniai kvestionuos kategorijas ir ragins permąstyti tęstinumo ir retro-ateities trauką. Persipynusi su dabartimi, retro-ateitis pažeria netikėtų atradimų.


* Dešimtasis „X failų“ sezonas pasirodė 2016 m. – kone 15 metų po paskutinės devintojo sezono serijos, kurią TV ekranuose matėme 2002 m.

Parodoje dalyvaujantys menininkai:
Cory Arcangel
Justina Barzdaitė
Pierre Bismuth
JL Dianthus
Carlos Noronha Feio
Evaldas Jansas
Tim Gardner
Ulijona Odišarija
Nicolas Provost
Shimabuku
Phillip Zach
Kazimiera Zimblytė

 

Kuratorė: Gerda Paliušytė

Koordinatorė: Monika Kalinauskaitė
Architektas: Liudvikas Buklys

Remėjai:
Nyderlandų ambasada Lietuvoje
Flamandų vyriausybės Menų ir paveldo agentūra
„Gustis“


 

Lietuvai 57-ojoje Venecijos bienalėje atstovaus hipnotizuojančios Žilvino Landzbergo tikrovės

Žilvinas Landzbergas
R
2017 05 10–10 29
Spaudos dienos: gegužės 10–12 d.
Atidarymas: gegužės 12 d., 19 val.

Organizatorius: Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Komisaras: Kęstutis Kuizinas
Kuratorės: Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė

57-ojoje Venecijos bienalėje Lietuvą atstovaus Žilvino Landzbergo instaliacija „R“, atverianti hipnotizuojančias tikroves, kuriose šiaurietiški peizažai ir vaizdiniai susijungia su venecijietiška Scuola San Pasquale pastato balto kubo erdve.

R – tai ryšys, regimybė, ramybė, raktas, radis, renis, refleksija, realybė, reikšmė ir rimas. RA – kaip astronomijoje, mitologijoje, medicinoje, chemijoje, muzikoje, jūreivystėje ir kitur. R yra kompleksiškiausia abėcėlės raidė, aprėpianti platų geometrinių figūrų bei reikšmių spektrą ir tįstanti racionalumo ir fantazijos ribomis.

R yra būdingas Žilvino Landzbergo meninės praktikos elementas, kur R reiškiasi kaip erdvė ir kaip objektas, kaip veikėjas, raidė, ženklas ir portalas. Landzbergo instaliacijos įgyja fizinį ir jutiminį kūną, jose pasitelkiama pasakos struktūra, kuomet archetipiniai elementai, socialinės refleksijos ir asmeninės įžvalgos susipina į fantastinius erdvinius pasakojimus.

Žilvinas Landzbergas (g. 1979 m. Kaune) gyvena ir dirba Vilniuje. Landzbergas studijavo skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje ir baigė podiplomines studijas „De Ateliers“ rezidencijoje Amsterdame. Nuo 2003 m. Landzbergas aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengęs savo solo parodas tokiose institucijose kaip Šiuolaikinio meno centras Vilniuje ir „Modern Art Oxford“ Jungtinėje Karalystėje. Jo darbai buvo pristatyti daugelyje tarptautinių grupinių parodų, tokių kaip „About the Trees“ „Zentrum Paul Klee“ Berne (2016), „City Without Walls: Vilnius“ Liverpulio bienalėje (2010), „Lunar Distance“ „De Hallen“ muziejuje Harleme (2009) bei X Baltijos tarptautinio meno trienalė „Miesto istorijos“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2009).

Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje projektas Vilniuje bus pristatytas balandžio 11 d. Šiuolaikinio meno centre.

Oficialus Lietuvos paviljono atidarymas Venecijoje įvyks gegužės 12 d., 19 val., Scuola San Pasquale, San Francensco della Vigna, Castello 2786, Venecijoje.

Lietuvos paviljono atstovė spaudai: Eglė Trimailovaitė, E: egle@cac.lt / T: +370 692 06667

Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje pristato Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.  

Ypatinga padėka Lebwen Art Foundation ir Monikai Mačiulytei

 

Indrės Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“

2017.02.03–03.08
Pokalbis su menininke: vasario 1 d., trečiadienį, 18 val.
Parodos atidarymas: vasario 3 d., penktadienį, 18 val.


Parodoje „Patyrimo nebuvimas“ pristatomas kūrinys „2 spalvos sekundės“ prasidėjo nuo žodžių ISIS beheadings (ISIS galvos nukirtimai), kuriuos įvedusi Google sistemoje menininkė ieškojo Islamo valstybės įvykdytų egzekucijų fotografijų ir videomedžiagos, cirkuliavusios žiniasklaidoje nuo 2014 m. Paieškos metu nevisiškai atversti atvaizdai ekrane sudarė vienspalvių stačiakampių konfigūraciją. Google parodė tik tos spalvos pikselį, kuri vyravo atvaizde: juodas budelio apdaras, oranžinis aukos kombinezonas, geltonas dykumos smėlis. Kūrinyje „2 spalvos sekundės“ šios spalvos tampa monolitinių kubų kompozicijomis, kurias parodoje lydi garso takelyje balsu atpasakojama kūriniui panaudota egzekucijų medžiaga.

Kontrastas tarp kūriniui pradžią davusio smurtinio turinio ir didingos, abstrakčios skulptūros neleidžia nei vujaristiškai mėgautis smurto atvaizdais, nei pasibaisėjus nusisukti nuo jų. Neatskleisdamas savo turinio vienu ypu, lengvai, kūrinys palieka žiūrovui laiko ir erdvės prisiminti ir kritiškai apmąstyti prievartą. „2 spalvos sekundės“ yra it memorialas, kuriam abstrakcija – tai priemonė reprezentuoti, suvokti ir tirti smurtą. Dar daugiau – trikdančiai ryškūs kubų paviršiai, dėl kurių jie yra panašūs ir į reklamos stendus, ir – į minimalistinius kūrinius, pabrėžia ir pačios reprezentacijos prievartą. Iš egzekucijų atvaizdų (kuriuos ISIS, kaip žinia, kruopščiai komponuodavo) sukūrusi estetinius objektus Šerpytytė ne tik ištraukia aikštėn ISIS prievartos estetizavimo politiką, bet ir parodo, kad kūrinys tapogi yra savotiškas prievartos veiksmas, nes šiuos atvaizdus estetizuoja toliau.

Žiūrovai su šiais klausimais galynėjasi ne vien žvilgsniu ir protu, bet ir kūnais – jiems tenka apeiti, sustoti priešais kubus. Taip nelieka bekūnio lengvumo ir greičio, kuriuo mes vartojame prievartos atvaizdus šiandienos žiniasklaidoje. Jeigu „Patyrimo nebuvimas“ yra it memorialas, jis primena ne tik apie žiaurų įvykį, bet ir apie kančią patyrusį kūną, nors ir aiškiai nematomą. Toks memorialas niekada negali būti baigtas: jis įamžina ne tik neatšaukiamai prarastą auką, bet ir tai, kaip nepakeliamai sunku atvaizduoti ir prisiminti smurtą, traumą bei praradimą. Šerpytytė pabrėžia, kad traumos ir smurto reprezentacijos bei memorialai niekada nesukels pabaigos ir pilnatvės įspūdžio: reprezentacijose visuomet vaidensis trūkumas.


Indrė Šerpytytė (g. 1983, Palanga) yra lietuvių menininkė, gyvenanti ir dirbanti Londone. Baigė Londono Karališkąjį menų koledžą. Jos personalinės parodos rodytos galerijoje „Parafin“ Londone (2016), agentūros „Ffotogallery“ galerijoje „Turner House“ Penarte, JK (2013), Fotografų asociacijoje Londone (2011), Vilniaus fotografijos galerijoje (2011) ir kitur. Dalyvavo grupinėse parodose: „Ocean of Images: New photography 2015“, MoMA, Niujorkas (2015), „Conflict, Time and Photography“, Tate Modern, Londonas (2014), „Poetic Documents“, Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai kultūrinė programa 2013, Rotes Rathaus, Berlynas, Grancės muziejuje, Italija, „Street Level Photoworks“, Glazgas, Lietuvos kultūros centre, galerijoje ZPAF, Varšuva, Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilnius, ir kitur.

Su galerijos „Parafin“ sutikimu

Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“

Kuratorė: Asta Vaičiulytė
2017.02.03–03.08
Parodos atidarymas: vasario 3 d., penktadienį, 18 val.

Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ – tai 12 jaunų moterų portretų serija. Šių modelių tapatybė nuslėpta, asmenybės individualumas – „ištrintas“, jų atvaizdus skiria tik anatomija, o vienija atmosfera – renesansinės tapybos estetika ir uždarumas bei neprieinamumas, radęsi tapant šias moteris, žvelgiančias į save veidrodyje. Sunaikinusi ryšį tarp portreto ir žiūrovo, Jurkšaitytė išardo ir reprezentacijos iliuziją – gražias merginas portretuose galime tik apžiūrėti, bet jos nei savęs, nei mūsų neatliepia.

Šioje 2015–2017 m. sukurtoje ir pirmąkart pristatomoje portretų serijoje atpažįstami Jurkšaitytės kūrybai būdingi bruožai – parodyti tai, kas nematoma, parodyti per trūkumą, parodyti nesamą. Ankstesniuose savo tapybos cikluose, pašalindama veikėjus ir siužetams reikšmingus atributus iš klasikinių paveikslų („Peizažai ir interjerai“, nuo 2005 m.), ji atverdavo marginalias, periferines zonas ir sukurdavo naujo siužeto galimybę, arba, mažųjų olandų stiliumi įamžindama antikvariatų interjerus („Olandiškos istorijos“, nuo 2013 m.), sutrikdydavo ir laiko, ir erdvės atpažinimą. „Nacionalinėje portretų galerijoje“ šį trikdančio (ne)atpažinimo, prasmės pakitimo ir ryšio trūkumo jausmą sužadina nebe tuščios erdvės ar daiktai, bet veidai, žvelgiantys pro mus, į save.


Patricija Jurkšaitytė (g. 1968 m. Vilniuje) 1993 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, mokėsi dailininko Kęstučio Zapkaus kurse. Nuo 1992 m. jos darbai pristatomi grupinėse ir personalinėse parodose Lietuvoje, Olandijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Turkijoje. Jurkšaitytės kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Architektūra: Marija Olšauskaitė
Garsas: Vytas Rasimavičius
Grafinis dizainas: Jurgis Griškevičius

 

Marios Lobodos paroda Šiuolaikinio meno centre

Marios Lobodos personalinėje parodoje Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (ŠMC) pirmą kartą Baltijos šalyse taip plačiai pristatoma menininkės kūryba. 1000 kv. m. ekspozicijų erdvę užims  didžiulė instaliacija, sukurta specialiai ŠMC didžiajai salei. Šia paroda ŠMC pradeda 2017 m. jaunų lietuvių ir užsienio menininkų solo parodų ciklą.


Maria Loboda (g. 1979 m. Krokuvoje, gyvenanti bei dirbanti įvairiose pasaulio vietose) yra baigusi menininko Mark Leckey kursą Frankfurto Staedelschule. Pastaraisiais metais jos kūriniai yra plačiai pristatomi tarptautiniame meno lauke, taip pat ir 13-oje „Documentos“ parodoje (2012 m.). Marios Lobodos solo parodas yra surengusios svarbios šiuolaikinio meno institucijos, tarp jų Reina Sofia muziejus Madride (2014 m.), Kunstverein Braunschweig meno centras (2013 m.), Toronto šiuolaikinio meno galerija „The Power Plant“ (2016 m.), Oxford Modern meno centras (2016 m.) bei Baselio Kunsthalle (2017 m.). Marios kūriniai – tai paslapties ir mįslių kupinos erdvės, sulipdytos iš sodrių istorinių pasakojimų, kurie savitai kalba ir apie dabarties aktualijas.


Vilniaus parodos pavadinimas, kaip ir pati paroda, yra sudaryti lyg senovinės giesmės, ritmingai apgiedančios žlugimo nesugniuždytą viltį, struktūra. Nepaliaujamai kartojama, ji įveikia esamą tikrovę ir ima kurti naują. Specialiai ŠMC didžiajai salei sukurtoje parodoje Maria Loboda toliau tyrinėja amžinąsias sąvokas įvairiose tikėjimo sistemose, transcendentalias idėjas apie žmogaus sielą ir jų raišką paslaptinguose objektuose, archeologijoje, architektūroje, religijoje ir mene. ŠMC menininkės tyrimas bus išklotas vienoje visa apimančioje instaliacijoje iš koridorių sistemos ir penkių didelių vartų, perteikiančioje perėjimo ir kaitos patirtis.


Koridoriai sukurs milžiniško dydžio erdvę ekspozicijai ir lems parodos maršrutų trukmę. Penki poliuretano vartai bus skirtingų formų: vieni interpretuos archajinių pastatų struktūras, kiti – atvirkščiai, atrodys perdėm šiuolaikiški. Po visą salę išsiraizgiusiame labirinte bus eksponuojami mažesnės apimties objektai, užrašai ant sienų, freskos, graffiti – kompozicijos iš naujų ir ankstyvesnių Marios Lobodos darbų. Kad pritaikytų darbą vietiniam kultūros kontekstui, parodą menininkė rengia mėnesio rezidencijoje Vilniuje.

Kuratorė: Ūla Tornau

Parodos rėmėjai:
Lietuvos kultūros taryba
Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje
IFA (Institut für Auslandsbeziehungen)
Lenkų institutas Vilniuje
  

Nemokami edukaciniai užsiėmimai ir ekskursijos po ŠMC parodas

Šiuolaikinio meno centras džiaugiasi galėdamas pakviesti moksleivių grupes dalyvauti edukacinėse programose ir ekskursijose po šiuo metu veikiančias parodas:

„Diena – naktis”

Jeigu viskas visuomet turėtų prasmę, gyvenimas taptų išties nuobodus ir lėkštas, tačiau gal ir laimingas. Kiekvienas iš mūsų žinotume, ką turime nuveikti ir kuo tapti, suprastume vienas kitą be žodžių ir neturėtume prietarų ar miglotų įsitikinimų. Vis dėlto, kasdienybėje nuolat, kartais to net nepastebėdami, atsiduriame ant beprasmybės ir nežinios slenksčio, tarsi pasiklydę vertime. Ar šioje vietoje mus gali išgelbėti kalba? Ar turime bent menkiausią galimybę savo tikrovę išsemti žodžiais taip, kad nieko neliktų nutylėta? Apie tai diskutuosime vaikštinėdami po parodą „Anachronikos”, o ekskursijos pabaigoje žaisime žaidimą „Diena–naktis“ su savo pačių sukurtais objektais.

„Ne koncepcija, o pasakojimas“

Rugsėjo 10 d., šeštadienį, 18 val. ŠMC skaitykloje bendras Joannos Zielińskos ir Davido Maroto projektas „The Book Lovers“ baigia savo kelionę po Baltijos šalis renginiu „Ne koncepcija, o pasakojimas“.

 

Zielińska ir Maroto drauge tyrinėja menininkų rašomą prozą vizualiuosiuose menuose. Pagrindinė projekto „The Book Lovers“ dalis – menininkų rašomų kūrinių kolekcijos formavimas ir virtuali jų duombazė, taip pat parodos, renginiai, vienos dienos (pop-up) knygynai įvairiose erdvėse ir knygų leidyba, įgyvendinama bendradarbiaujant su daugybe tarptautinių šiuolaikinio meno institucijų.

Paroda „Anachronikos“

Rugsėjo 9 d., penktadienį, 19 val. Šiuolaikinio meno centre atidaroma paroda „Anachronikos“. Parodos kuratorės Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė.

 

Parodą „Anachronikos“ apjungia entropijos momentas ir tariamai sustojusio laiko tarpsnis, kai reikšmės ir energija senka, palaikomos inercijos, mechaninio pasikartojimo ir įpročio galios. Tai persotinimo jausmas, kai kažkas turi suirti, kad galėtų keistis. Pertekliaus fazė, kai prasmė prarandama, ir virsmo akimirka, kai ji sukuriama iš naujo. Tai neapibrėžtumo būsena, sujaukianti pojūtį, ar atsiliekame laike, ar esame jį aplenkę.

 

Sutelkus penkių menininkų – Chiaros Camoni, Filipo Ceneko, Koenraado Dedobbeleerio, KIWA’os ir Mercedesos Mühleisen – kūrinius, mėginama pažvelgti pro kiaurymę tuštumos audinyje. Parodos darbus vienijantys pasikartojimo, automatizmo ir apropriacijos metodai veikia lyg mantra, sulaikanti mūsų suvokimą. Šioje pauzėje mes lūkuriuojame.

Leno Lye’aus filmų programa „Spalvų dėžutė“

Vasario 14 d., sekmadienį, 18 val. ŠMC kino salėje

„Leno Lye’aus filmus būtina išvysti patiems, juose – subtili vibruojančių spalvų paletė, žavinga ir originali vaizdų ir linksmos muzikos dermė, nuostabiai supinti gyvo veiksmo kadrai, specialūs fotoefektai: fotomontažas, soliarizacija ir siluetai, šriftai, piešiniai, trafaretai bei tapyba – ir visa tai atlikta tiesiai ant filmo juostos. Jo filmams būdingas puikus ritmo, tempo ir kompozicijos pojūtis, o svarbiausia – juose daug sąmojo, kurio dažnai pritrūksta eksperimentiniame kine.“ (Iš Adrienneʼo Manciaʼos ir Willardo Van Dykeʼo teksto „The Artist as Filmmaker: Len Lye“, 1966)

PUSLAPIS
6

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”