Autorius: ŠMC inf.

Elenos Narbutaitės paroda „Klestėjimas“ ŠMC

2017.06.16–08.13

Šiuolaikinio meno centras su malonumu kviečia jus į Elenos Narbutaitės parodos „Klestėjimas“ atidarymą šį penktadienį, birželio 16 d. 18 val. Tą pačią dieną bus atidarytos dar dvi naujos parodos: Šiaurinėje salėje pristatoma ŠMC ir Goethe’s instituto organizuojama filmų paroda „Darbas viename kadre“, o Pietinėje salėje - „Vienbalsė naktis“.

„Tik ką iš naujo perskaičiau vieną iš savo pastabų, užsirašytų vos pabaigus skaityti „Juozapą ir jo brolius“. Tąkart rašiau: „istorijoje pabaigos yra išgalvotos, o pradžios yra tik subjektyvių požiūrių rezultatas. Neverta jomis kliautis, nebent jeigu turi tam priežastį.“ Dar rašiau, kad turi būti seka, kad visos dalys ir epizodai turi nenutrūkstamai eiti vienas po kito. Dabar aš prisimenu, kad kažko, tarkim, knygos pabaiga, neužbaigia joje plėtojamos temos. Ir pabaiga nuo to labai priklauso – kaip sustoji. O sustojimas yra uždarymo priešingybė. Galiausiai, pratęsti toliau nebūtinai turi tas pats žmogus ar tas pats vėjas. Taigi, mane domina dalykų perrašymas ir kopijavimas. Jie labai būdingi ir muzikai.“

„Klestėjimas“ yra Elenos Narbutaitės „Xerox“ atspaudų trilogijos „Roberts“, „Juozapas“ ir „Vedęs vyras“ pavadinimas. „Juozapas“ – tai menininkės perrašytas Thomo Manno keturių knygų ciklas „Juozapas ir jo broliai“, o pavadinimas „Roberts“ – nuoroda į aktorę Julia Roberts. Ši aktorė „keičiasi keičiantis laikams, madoms ir personažams, lyg būtų perregima, bet ir pati yra vis tas pats pernelyg akivaizdus personažas,“ yra rašiusi Narbutaitė.

Nors pirmosios trilogijos dalys jau buvo rodytos anksčiau („Roberts“ serija eksponuota „Tulips & Roses“ galerijoje Briuselyje 2012 m., o „Juozapas“ – „Pm8“ galerijoje Vigo mieste Ispanijoje 2016 m.), visa trilogija šioje parodoje pristatoma pirmą kartą. Kiekvieną jos dalį lydi mobilios skulptūros iš serijos „Apžvalgininkai“ (sukurtos bendradarbiaujant su popieriaus inžinieriumi Mike’u Malkovu) ir garso takelis: Narbutaitės įrašytas muzikos miksas, Prince’o daina „Joy in Repetition“ ir Boramo Lie ir Grégoire Simono specialiai „Vedusiam vyrui“ sukurtas, atliktas ir įrašytas kūrinys „Green Alien Liquid“. Dideli grafikos atspaudai parodoje – tai „Kvailiai“. „C“ ir „Vėjas“ yra nauji šviesos darbai.

Drauge su šia paroda pristatoma ir nauja menininkės knyga „Žvaigždės atsiminimai“, išleista atskirai lietuvių ir anglų kalbomis. Joje publikuojami Narbutaitės, menininkės Candice Lin, rašytojo Marcelio Prousto, kuratoriaus Bernardo José de Souza’os, biofiziko ir rašytojo Luca Turino ir kuratoriaus ir rašytojo Raimundo Malašausko tekstai. Grafinį dizainą sukūrė Vytautas Volbekas su Goda Budvytyte. Trys Akvilės Melkūnaitės išversti fragmentai iš pirmosios publikuotos Prousto knygos „Malonumai ir dienos“ („Les plaisirs et les jours“) lietuvių kalba spausdinami pirmą kartą.

Elena Narbutaitė (g. 1984) dalyvavo tarptautinėse parodose, tokiose kaip Liverpulio bienalė 2016 m. ir bendras Lietuvos ir Kipro paviljonas Venecijos bienalėje 2013 m. Tarp pastarųjų metų grupinių parodų minėtinos parodos tokiose institucijose kaip „Escola De Artes Visuais do Parque Lage“, Rio de Žaneiras, Brazilija (2015); „Marco Museo de Arte Contemporanea“, Vigo, Ispanija (2015); „Art Department Di Tella University“, Buenos Airės, Argentina (2014). Ji bendradarbiavo kuriant „Federal“, „Nero“ ir „ŠMC Interviu“ žurnalų numerius bei įvairias kitas iniciatyvas.

Paroda būtų visai kitokia, jeigu niekad nebūtų buvę elektros. Taip pat ačiū parodos ir knygos autoriams ir visiems, kurie nuolat inspiruoja ir keičiasi, ypač Viktorui Vaičikauskui ir Raimundui Skipičiui („Optronika“) ir Andriui Petruliui („Ledigma“).

Kuratorė: Virginija Januškevičiūtė

Parodą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Šiuolaikinio meno centras
Vokiečių g. 2, LT-01130, Vilnius
Tel: 8 5 2608960, fax: 8 5 2623954
el. paštas: info@cac.lt // www.cac.lt
www.facebook.com/cacvilnius

Paroda „Darbas viename kadre“ ŠMC

2017.06.11–08.06 Parodos pristatymas: birželio 16 d., penktadienį, 18 val.
Kuratoriai: Antje Ehmann ir Harun Farocki


Paroda „Darbas viename kadre“ (Labour in a Single Shot) – tai XXI a. žmogaus darbo enciklopedija, vaizduojanti darbo procesus penkiolikoje šalių penkiuose kontinentuose. Dvidešimtyje įvairių pasaulio miestų, taip pat ir Venecijos bienalėje (2015), viešėjusi paroda atkeliauja į Vilnių. Oficialus atidarymas Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) vyks Kultūros nakties metu birželio 16 d. 18 val. Parodą papildys Haruno Farocki sukurtų filmų programa suaugusiems ir vaikams, rodoma ŠMC kino salėje. 

Videomenininkas Harunas Farocki ir kuratorė Antje Ehmann trejus metus keliaudami po pasaulį pakvietė apie 400 kino kūrėjų patyrinėti darbo procesus savo šalyse ir gyvenamojoje aplinkoje. Kokie darbai yra tradiciniai, o kokie naujoviški? Kas yra apmokamas ir neapmokamas, fizinis ir intelektualinis, formalus ir neformalus, materialus ir nematerialus darbas? Filmo kūrėjai ir videomenininkai Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Europoje bandė išsiaiškinti, ką šiandien apskritai reiškia sąvoka „darbas“.

Įvairiuose miestuose rengtų kūrybinių dirbtuvių dalyviams buvo iškeltos trys sąlygos: filmo trukmė neturi viršyti dviejų minučių, filmas turi būti apie darbą, negalima naudoti montažo. Šio projekto rezultatas – paroda iš mirgančių ekranų miško, kurių kiekvienas reprezentuoja atskirą miestą: Bengalūrą, Berlyną, Bostoną, Buenos Aires, Kairą, Ženevą, Hangdžou, Hanojų, Johanesburgą, Lisaboną, Lodzę, Meksiką, Maskvą, Rio de Žaneirą ir Tel Avivą.

„Jei norėčiau nežemiškai būtybei iš kitos planetos paaiškinti, kaip atrodo mūsų pasaulis, kokiais darbo instrumentais Žemėje naudojasi žmogus bei kuo jis maitinasi, taip pat kas tuo pačiu metu vyksta 15-oje žemės taškų, nusiųsčiau jai filmų kolekciją, atrinktą iš šių 450-ies. O dar geriau – visus juos iš karto“, – taip apie parodą kalbėjo amerikiečių televizijos prodiuseris ir režisierius Prof. Geoffrey Poisteris.

Praėjus šešioms savaitėms po paskutinių kūrybinių dirbtuvių Berlyno videomenininkas Harunas Farocki netikėtai mirė 2014 m. liepos 30 d. Berlyno menininkai Alice Creischer ir Andreas Siekmannas, prie projekto prisidėję grafinėmis piktogramomis, tuomet sakė: „Savo paskutiniuoju didžiu projektu Harunas norėjo apkabinti visą pasaulį.“

Parodos atidarymą ŠMC lydės Haruno Farocki filmo „Darbininkai išeina iš fabriko“ (Arbeiter verlassen die Fabrik, 36 min., 1995) peržiūros ŠMC kino salėje. Atidarymo vakarą filmas suksis nuolat, o atidarymo savaitgalį, birželio 17 ir 18 d., jis bus rodomas kas valandą, pradedant 12 ir baigiant 19 val. Dar kartą filmas bus pristatomas žiūrovams parodos uždarymo savaitgalį rugpjūčio 4–6 d. Filmas rodomas originalo kalba su lietuviškais subtitrais.

Parodos metu ŠMC ir Goetheʼs institutas Vilniuje kvies žiūrovus plačiau susipažinti su darbo tema režisieriaus Haruno Farocki kūryboje. ŠMC kino salėje birželio 21 d. 18 val. bus rodomas jo filmas

„Palyginimui“ (Zum Vergleich, 61 min., 2009), birželio 22 d. 18 val. – „Sauerbruch Hutton architektai“ (Sauerbruch Hutton Architekten, 73 min., 2014), birželio 23 d. 18 val. – „Niekuo nerizikuojama“ (Nicht ohne Risiko, 50 min., 2004). Šie trys filmai rodomi originalo kalba su angliškais subtitrais. Parodą lydės ir speciali kino programa vaikams, kuri bus paskelbta vėliau. Pirmą kartą po Farocki mirties Vilniuje vėl bus rengiamos kūrybinės dirbtuvės. Jas ves dokumentinių filmų kūrėja Eva Stotz, kurią tęsti projektą pakvietė Antje Ehmann. Kūrybinės dirbtuvės prasidės 2017 m. liepos 12 d. bendradarbiaujant su Šiuolaikinio meno centru (ŠMC) ir Audiovizualinių menų industrijos inkubatoriumi (AMII).

HARUNAS FAROCKI (1944–2014) buvo žinomas vokiečių filmų kūrėjas, rašytojas ir dėstytojas. Nuo 1966 m. jis sukūrė daugiau nei 100 filmų televizijai ir didžiajam ekranui: dokumentinių filmų, naratyvinių filmų, filmų-esė, laidų vaikams. Nuo 1996 m. aktyviai dalyvavo svarbiose meno parodose muziejuose ir galerijose visame pasaulyje, tarp kurių – Manifesta 11, documenta 12, Venecijos bienalės ir kitos.

ANTJE EHMANN (g. 1968 Vokietijoje) yra kuratorė, rašytoja ir menininkė, gyvenanti ir dirbanti Berlyne. Daugelį metų ji aktyviai dirbo su Farocki. Jos naujausios kuruotos parodos: Harun Farocki. Another Kind of Empathy (su Carlesu Guerra) Antoni Tàpieso fonde Barselonoje (2016), Harun Farocki. What is at Stake (su Carlesu Guerra) IVAM Valensijoje, Ispanijoje (2016), Labour in a Single Shot 56-ojoje Venecijos Bienalėje (2015), Haus der Kulturen der Welt Berlyne (2015), MUAC Meksike (2014) ir Tel Avivo Šiuolaikinio meno muziejuje (2013). Taip pat: Harun Farocki. 4 films from 1967-1997. An Homage projektų erdvėje àngels barcelona (2014); Between Eye and Hand (Hotel Pythagoras, Samas, Graikija, 2012); Serious Games. War – Media – Art (Mathildenhöhe, Darmštatas, Vokietija, 2011) ir daugelis kitų.

Organizatoriai: Šiuolaikinio meno centras ir Goetheʼs institutas Vilniuje

 

 

Lukiškių aikštės memorialo kūrybinės dirbtuvės Šiuolaikinio meno centre

Bendradarbiaudamas su Kultūros ministerija Šiuolaikinio meno centras kviečia teikti idėjas ir dalyvauti Lukiškių aikštės memorialo kūrybinėse dirbtuvėse. Ne vienerius metus užtrukęs, visuomenės ir ekspertų lūkesčių nepateisinęs Lukiškių aikštės memorialo kūrybinių idėjų atrankos procesas paskatino ieškoti naujų šios užduoties sprendimo būdų. Labai džiaugiamės Kultūros ministerijos kvietimu bendradarbiauti ir tikimės, kad pasirinktas kūrybinių dirbtuvių formatas bei galimybė menininkams konsultuotis su įvairių sričių specialistais jų metu sukurs visapusiškas sąlygas šiuolaikiško ir aktualaus memorialo sukūrimui.

Menininkai ar jų kolektyvai, norintys dalyvauti atrankoje į kūrybines dirbtuves, kviečiami iki 2017 m. liepos 20 d. Šiuolaikinio meno centrui teikti Lukiškių aikštės memorialo idėjų eskizus. Lukiškių aikštė yra formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Memorialo idėja turi būti skirta kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui įamžinti ir pritaikyta prie šiuo metu vykdomo aikštės rekonstrukcijos projekto erdvės ir mastelio. Projekto galutinė sąmata negali viršyti 500 000 eurų ir projektą turi būti įmanoma įgyvendinti iki 2018 m. gruodžio 1 d.

Iš kūrybinėms dirbtuvėms pateiktų idėjų 2017 m. liepos mėn. ekspertų komisija atrinks penkias. Bus skirtos lėšos jų plėtojimui, memorialo projektų parengimui bei sudarytos sąlygos konsultuotis ir dirbti su reikalingais specialistais (architektais, protokolo žinovais, istorikais, menotyrininkais ir kt.), atlikti kūrybos procesui būtinus tyrimus. Parengtus memorialo projektus menininkai pristatys visuomenei 2017 m. rudenį Šiuolaikinio meno centre. Iš pristatytų projektų bus atrinktas vienas, kurį bus siūloma įgyvendinti Lukiškių aikštėje.   

Daugiau informacijos apie atrankos į kūrybines dirbtuves sąlygas ir reikalavimus: http://www.cac.lt/lt/other/general/17/8588


Siūlomas idėjas prašome siųsti el. paštu info@cac.lt arba paštu adresu:
Lukiškių aikštės memorialo kūrybinės dirbtuvės
Šiuolaikinio meno centras Vokiečių g. 2 LT-01130 Vilnius
 

 

 

Lukiškių aikštės memorialo kūrybinės dirbtuvės

Bendradarbiaudamas su Kultūros ministerija Šiuolaikinio meno centras kviečia teikti idėjas ir dalyvauti Lukiškių aikštės memorialo kūrybinėse dirbtuvėse. Ne vienerius metus užtrukęs, visuomenės ir ekspertų lūkesčių nepateisinęs Lukiškių aikštės memorialo kūrybinių idėjų atrankos procesas paskatino ieškoti naujų šios užduoties sprendimo būdų. Labai džiaugiamės Kultūros ministerijos kvietimu bendradarbiauti ir tikimės, kad pasirinktas kūrybinių dirbtuvių formatas bei galimybė menininkams konsultuotis su įvairių sričių specialistais jų metu sukurs visapusiškas sąlygas šiuolaikiško ir aktualaus memorialo sukūrimui.

 

Menininkai ar jų kolektyvai, norintys dalyvauti atrankoje į kūrybines dirbtuves, kviečiami iki 2017 m. liepos 20 d. Šiuolaikinio meno centrui teikti Lukiškių aikštės memorialo idėjų eskizus. Lukiškių aikštė yra formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Memorialo idėja turi būti skirta kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui įamžinti ir pritaikyta prie šiuo metu vykdomo aikštės rekonstrukcijos projekto erdvės ir mastelio. Projekto galutinė sąmata negali viršyti 500 000 eurų ir projektą turi būti įmanoma įgyvendinti iki 2018 m. gruodžio 1 d.

Atidarytas Lietuvos nacionalinis paviljonas 57-ojoje tarptautinėje Venecijos meno bienalėje

Gegužės 12 d., 19 val. buvo atidarytas Lietuvos nacionalinis paviljonas 57-ojoje tarptautinėje Venecijos meno bienalėje. Šiemet viename prestižiškiausių pasaulio meno renginių Lietuvai atstovauja Žilvino Landzbergo instaliacija R. Lietuva Venecijos bienalėje dalyvauja dešimtą kartą. Penkis Lietuvos paviljonus nuo 1999 m. organizavo Šiuolaikinio meno centras.

Atidarymo ceremoniją pradėjo Lietuvos Respublikos kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pasveikinimo žodžiais: „Jau dešimtą sykį Lietuva pristato savo šiuolaikinį meną čia, Venecijos bienalėje. Keturis kartus Lietuvos paviljonui buvo skirtas specialusis paminėjimas – o tai liudija Lietuvos šiuolaikinio meno scenos stiprumą ir gyvybingumą. Žilvinas Landzbergas yra vienas įdomiausių Lietuvos menininkų, savo kūryboje jungiantis piešimą, skulptūrą bei performatyvius elementus ir tyrinėjantis gamtos bei kultūros sankirtą. Man labai malonu dalyvauti dar vienos puikios šio talentingo kūrėjo parodos atidaryme.“

Ministrei pritarė ir Lietuvos nacionalinio paviljono komisaras bei Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas. Jis džiaugėsi dar vienu daug žadančiu Lietuvos pasirodymu 57-ojoje Venecijos bienalėje ir nuoširdžiai dėkojo projekto organizatoriams bei rėmėjams, be kurių pagalbos šio projekto įgyvenimas nebūtų toks sklandus.

Paviljono kuratorės Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė pristatė Žilvino Landzbergo kūrybos bruožus bei ypatingą architektūrinį parodos R kontekstą – šių metų Lietuvos paviljono pastatą Scuola San Pasquale, tapusį svarbia Landzbergo kūrinio dalimi.   

Menininkas Žilvinas Landzbergas padėkojo visiems, prisidėjusiems ir dalyvavusiems įgyvendinant šį sudėtingą ir įvairialypį projektą.

Po įžanginės dalies Lietuvos paviljono svečiai buvo pakviesti klausytis Styrmiro Örno Guðmundssono garso performanso „What Am I Doing With My Life?“, įgyvendinto kartu su Jokūbu Čižiku, Indriði Arnaru Ingólfssonu ir Ásta Fanney Sigurðardóttir. Vakarą pratęsė DJ Exotip muzikinis takelis ir „Delta Mitybos“ – menininkų vadovaujamo restorano, veikiančio Vilniuje, buvusioje tarybinių laikų valgykloje, – vaišės. Dar penkis vakarus iš eilės „Delta Mitybos“ maisto kūrėjai kvies Bienalės dalyvius ir lankytojus į slaptą restoraną Venecijoje, žadėdami išskirtinius skonio pojūčius ir netikėtas vaišingumo formas.


Žilvinas Landzbergas R
2017 05 10–10 29
Scuola San Pasquale, San Francensco della Vigna, Castello 2786, 30122 Venecija
Darbo laikas: antradieniais–sekmadieniais 10.00–18.00
Organizatorius: Šiuolaikinio meno centras, Vilnius Komisaras: Kęstutis Kuizinas Kuratorės: Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė

R yra būdingas Žilvino Landzbergo meninės praktikos elementas – erdvė ir objektas, veikėjas, raidė, ženklas ir portalas. Žilvino Landzbergo instaliacijos veikia fiziniame ir pasąmonės lygmenyse, įgydamos pasakos struktūrą, kurioje archetipiniai elementai, socialinės refleksijos ir asmeninės įžvalgos susipina į fantastinius erdvinius pasakojimus. Lietuvos paviljone pristatomo menininko kūrinio inspiracija yra tęstinis tyrimas apie modernybės įpročius, įaugusius į šiuolaikinę kultūrą: racionalumo sureikšminimą ir jo rezultatus etikos, meno ir architektūros laukuose; dominuojantį analitiškumą ir žūtbūtinį imperatyvą suskaidyti, dekonstruoti, poliarizuoti ir funkcionalizuoti; viso to įtaką kūno ir erdvės sampratai, kurią kartais lydi savotiškas pasaulio atkerėjimas ir supaprastinimas. Kai šie funkcionalūs pasaulio pažinimo įrankiai tampa pernelyg riboti ir vienodi, menininkas siūlo vėl – per integraciją, o ne kritišką pjūvį – užkerėti mūsų žvilgsnį į pasaulį, ir rimtai persvarstyti, kas yra kūnas, intuicija, kolektyvinė atmintis ir vaizduotė.

Žilvinas Landzbergas (g. 1979 m. Kaune) gyvena ir dirba Vilniuje. Landzbergas studijavo skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje ir baigė podiplomines studijas „De Ateliers“ rezidencijoje Amsterdame. Nuo 2003 m. Landzbergas aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengęs savo personalines parodas tokiose institucijose kaip Šiuolaikinio meno centras Vilniuje ir „Modern Art Oxford“ Jungtinėje Karalystėje. Jo darbai buvo pristatyti daugelyje tarptautinių grupinių parodų: „About the Trees“ Zentrum Paul Klee Berne (2016), „City Without Walls: Vilnius“ Liverpulio bienalėje (2010), „Lunar Distance“ muziejuje „De Hallen“ Harleme (2009) ir X Baltijos tarptautinio meno trienalėje „Miesto istorijos“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2009).

 

Ištraukos iš nepublikuoto dailėtyrininkės Elonos Lubytės pokalbio su Žilvinu Landzbergu (2017 m. kovas):

Kaip keistai tai beskambėtų, romantizmo ir neoromantizmo man reikia savo kasdieniame gyvenime, būvy. Tai net ne romantizmas, tai realizmas. Mes visi svajojame, mes visi fantazuojame, mes visi suprantame pasaulį skirtingai. Mes mokomi matyti panašiai, kad susikalbėtume, bet iš tiesų pasaulį matome kiekvienas labai skirtingai. Labai maži dalykai, trumpa informacija gali pakeisti santykį su diena, pakeisti visą dieną arba visą aplinką. Tai vyksta galvoje ir yra fikcija.


Aš supratau, kad mano kūrinių objektas yra žmogus. Pats žiūrovas tampa veikėju, sukuriančiu pasakojimą. Jis sujungia parodos elementus į seką ir tampa centru, aplink kurį aš dirbu.
Man įdomiau, kas atsitiks žiūrovui parodoje, negu tai, ką aš padarysiu nepriklausomai nuo jo. Neegzistuoja kūrinys be žiūrovo. Aš susidūriau su tokia situacija, kuomet darbas, iki tol studijoje matytas tik mano paties, toje pačioje studijoje, pamatytas kito sąmonės, pradėjo keistis. Aš suvokiu, kad kūrinys yra tarsi mikrobiologinis organizmas, turintis nepriklausomą savo laiko tėkmę. Ir šitų dalykų kartais net negali nuspėti ir kontroliuoti, gali tik jais pasikliauti ir vėliau pamatyti, ar jie pradeda gyventi, ar ne.


R yra įdomi kaip skulptūrinis pavidalas, per laikmečius nusistovėjęs, susikristalizavęs iki aiškios struktūros. Tai yra raidė, talpinanti bazines formas – apskritimą, trikampį, kvadratą – ir tiesę. O šios trys formos yra pirminiai architektūros ir skulptūros elementai. Tai Vakarų kultūros šrifto, per amžius kalto marmure, dalis. Jis skiriasi nuo, pavyzdžiui, persiškojo, kuris formavosi tapant teptuku ant keraminių paviršių. Tuo tarpu graikai ir romėnai turėjo kaltinį raštą. Kiekviena jų plyta ir plytelė yra antkapis, įamžinantis atmintį, įpaminklinantis akimirką, susintetintantis, stilizuojantis gamtos formas.


Atstovė spaudai: Eglė Trimailovaitė, E: egle@cac.lt / T: +370 692 06667
www.cac.lt
facebook.com/cacvilnius
instagram@lithuanian_pavilion

Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje pristato Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija Rėmėjai: Lewben Art Foundation, Monika Mačiulytė, Galerie Fons Welters, UAB „Druskininkų RASA“

 

Algirdo Šeškaus fotografijų paroda „TV“

Algirdo Šeškaus fotografijų paroda „TV“ organizuojama pasitinkant Lietuvos televizijos šešiasdešimtmetį – 1967 m. balandžio 30 d. transliuota pirmoji laida iš tuomet ką tik įkurtos Vilniaus televizijos studijos. Parodoje pristatoma keliasdešimt Algirdo Šeškaus fotografinių atspaudų, darytų 1975–1985 metais jam dirbant televizijos operatoriumi.

 

 

Paroda „Ateitys“


2017.04.14–05.28
Parodos atidarymas: balandžio 14 d., penktadienį, 18 val.
Parodos atidarymo metu vyks olandų menininkės JL Dianthus performansas.

Žurnalo „The New Yorker“ straipsnyje apie serialo „X failai“ (XX a. 10 dešimtmečio hito) naujausio sezono premjerą*, Joshua Rothmanas vėl išpopuliarėjusį retrofuturizmą sieja su nūdienos klaidžiomis politinėmis ideologijomis ir mus užvaldžiusia globalių katastrofų nuojauta. Rothmano požiūriu (kuriam įtaką padarė jo paties susižavėjimas „X failais“), mes ilgimės ne tik subtilaus Malderio ir Skali (pagrindinių serialo veikėjų, FTB agentų) flirto, bet ir jų senamadiškų baimių – kerodamos pasaulyje be ekonominių katastrofų ir (arba) socialinių sunkumų, jos mums suteikia stabilumo ir belaikės būties jausmą. Anot Rothmano, dauguma šiandieninės mokslinės fantastikos pasakoja apie socialines ar ekonomines problemas, kurios gąsdina daug labiau nei ateivių invazijos ar siurrealios biologinių virsmų vizijos, tokios populiarios praeityje. Jeigu būtent tai suteikia žavesio retrofuturizmui, nesunku paaiškinti, kodėl pastaruoju metu ekranus užplūdo 9 dešimtmečio mokslinės fantastikos filmų – „Žvaigždžių karų“, „Pašėlusio Makso“ ir daugybės kitų – perdirbiniai (susižavėjimą praeities ateitimis liudija ir naujasis TV serialas „Keisti dalykai “). Tačiau patys ateiviai, pasak Rothmano, jau gerokai mažiau patrauklūs: jie nebeatrodo įtikinanti gąsdinančios ateities, kurią šiandien nujaučiame, alternatyva, todėl herojų nuotykiai pasaulyje po nepritekliaus vilioja daug labiau. Pavadinęs „X failus“ grynai retrofuturistiniu kūriniu, akivaizdžiai paveiktu 5–6 dešimtmečio mokslinės fantastikos, Rothmanas retoriškai klausia: ką reiškia mūsų meilė ir nostalgija praeities vizijoms bei sapnams? O gal galima kalbėti apie nostalgiją pačiam retrofuturizmui?

ŠMC paroda „Ateitys“ – tai Rothmano straipsnio ir jo kinematografinės nostalgijos komentaras, paremtas keliais visiškai spekuliatyviais klausimais, antai: ar ateities baimės (ir geismai) sensta? Jeigu taip, kaip tai vyksta? Kokie dabartį formuojantys procesai keičia šias baimes bei geismus ir kam priklauso ši dabartis? Kodėl vienos praeities baimės ir meilės mus vilioja, o kitos lieka nustumtos į šoną? Kaip pasenę troškimai įgauna naujas, nepažįstamas formas ir virsta ateities pažadais? Kaip pasaulis skaidomas į praeities ir ateities kategorijas?

Toks didelio biudžeto reikalaujančių perdirbinių, skleidžiančių vakarykštės ateities nostalgiją, antplūdis gali sukelti įspūdį, kad ateitis nekinta. Be to, visi jie paremti įsitikinimu, esą mes, žiūrovai, vienodai suprantame dabartį. Žodelis „retro“ sufleruoja, kad kurios ateities nuojautos jau paseno. Šiuo požiūriu, retrofuturizmo sužydėjimas arba noras jį išpopuliarinti gali būti laikomas kolonizuojančiu fenomenu (kaip tik dėl to, mano nuomone, išseko naujausias „X failų“ sezonas). Be to, jis skatina ateities nuojautą ir jos pabaigą vertinti kaip globalų, tiesinį reiškinį. Tačiau ką daryti, jei kieno nors „prisijungimas” prie globalios rinkos vėluoja? Galbūt egzistuoja ir kritinis retrofuturizmas? Toks, kuris pažadintų dabarties pojūtį?

Ateičių pasirinkimai primena Deleuze’o kristalą – vaizdinio-laiko tipą, trumpiausią trukmės vienetą, vizualiai perteikiamą kine ir atskleidžiantį tęstinį tikrovės ir virtualybės dialogą: tai dabartys, kurios praeina, ir praeitys, kurios išsaugomos ir daro poveikį dabarčiai. Kai visa tai, kas tikra, supa virtualybė, ir viena, ir kita nepaliaujamai sukasi bendrame sraute formuodami, bet niekada nenustelbdami kits kito. Kristale mes matome laiką, todėl jis gali būti atskleistas tik kaip alegorija, pvz., veidrodžio ir (arba) kitų kartotės mechanizmų, parodančių, kaip mes apgyvename laiką.

„Ateičių“ atidarymo vakarą Šiuolaikinio meno centro kino salėje prisiminsime „X failus“ ir jų premjerą Lietuvoje, sutapusią su ekonominiais pokyčiais ir susižavėjimu tuo metu dar nepažįstama ateitimi. Tai kvietimas prisiminti meilę retrofuturizmui tokioje pasaulio dalyje, kurioje pati „ateitis“ kažkada buvo atidėta. Bet ar yra kur skubėti? Rothmano idėjos bus prisimenamos, kol parodos kūriniai kvestionuos kategorijas ir ragins permąstyti tęstinumo ir retro-ateities trauką. Persipynusi su dabartimi, retro-ateitis pažeria netikėtų atradimų.


* Dešimtasis „X failų“ sezonas pasirodė 2016 m. – kone 15 metų po paskutinės devintojo sezono serijos, kurią TV ekranuose matėme 2002 m.

Parodoje dalyvaujantys menininkai:
Cory Arcangel
Justina Barzdaitė
Pierre Bismuth
JL Dianthus
Carlos Noronha Feio
Evaldas Jansas
Tim Gardner
Ulijona Odišarija
Nicolas Provost
Shimabuku
Phillip Zach
Kazimiera Zimblytė

 

Kuratorė: Gerda Paliušytė

Koordinatorė: Monika Kalinauskaitė
Architektas: Liudvikas Buklys

Remėjai:
Nyderlandų ambasada Lietuvoje
Flamandų vyriausybės Menų ir paveldo agentūra
„Gustis“


 

Lietuvai 57-ojoje Venecijos bienalėje atstovaus hipnotizuojančios Žilvino Landzbergo tikrovės

Žilvinas Landzbergas
R
2017 05 10–10 29
Spaudos dienos: gegužės 10–12 d.
Atidarymas: gegužės 12 d., 19 val.

Organizatorius: Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Komisaras: Kęstutis Kuizinas
Kuratorės: Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė

57-ojoje Venecijos bienalėje Lietuvą atstovaus Žilvino Landzbergo instaliacija „R“, atverianti hipnotizuojančias tikroves, kuriose šiaurietiški peizažai ir vaizdiniai susijungia su venecijietiška Scuola San Pasquale pastato balto kubo erdve.

R – tai ryšys, regimybė, ramybė, raktas, radis, renis, refleksija, realybė, reikšmė ir rimas. RA – kaip astronomijoje, mitologijoje, medicinoje, chemijoje, muzikoje, jūreivystėje ir kitur. R yra kompleksiškiausia abėcėlės raidė, aprėpianti platų geometrinių figūrų bei reikšmių spektrą ir tįstanti racionalumo ir fantazijos ribomis.

R yra būdingas Žilvino Landzbergo meninės praktikos elementas, kur R reiškiasi kaip erdvė ir kaip objektas, kaip veikėjas, raidė, ženklas ir portalas. Landzbergo instaliacijos įgyja fizinį ir jutiminį kūną, jose pasitelkiama pasakos struktūra, kuomet archetipiniai elementai, socialinės refleksijos ir asmeninės įžvalgos susipina į fantastinius erdvinius pasakojimus.

Žilvinas Landzbergas (g. 1979 m. Kaune) gyvena ir dirba Vilniuje. Landzbergas studijavo skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje ir baigė podiplomines studijas „De Ateliers“ rezidencijoje Amsterdame. Nuo 2003 m. Landzbergas aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengęs savo solo parodas tokiose institucijose kaip Šiuolaikinio meno centras Vilniuje ir „Modern Art Oxford“ Jungtinėje Karalystėje. Jo darbai buvo pristatyti daugelyje tarptautinių grupinių parodų, tokių kaip „About the Trees“ „Zentrum Paul Klee“ Berne (2016), „City Without Walls: Vilnius“ Liverpulio bienalėje (2010), „Lunar Distance“ „De Hallen“ muziejuje Harleme (2009) bei X Baltijos tarptautinio meno trienalė „Miesto istorijos“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2009).

Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje projektas Vilniuje bus pristatytas balandžio 11 d. Šiuolaikinio meno centre.

Oficialus Lietuvos paviljono atidarymas Venecijoje įvyks gegužės 12 d., 19 val., Scuola San Pasquale, San Francensco della Vigna, Castello 2786, Venecijoje.

Lietuvos paviljono atstovė spaudai: Eglė Trimailovaitė, E: egle@cac.lt / T: +370 692 06667

Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje pristato Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.  

Ypatinga padėka Lebwen Art Foundation ir Monikai Mačiulytei

 

Indrės Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“

2017.02.03–03.08
Pokalbis su menininke: vasario 1 d., trečiadienį, 18 val.
Parodos atidarymas: vasario 3 d., penktadienį, 18 val.


Parodoje „Patyrimo nebuvimas“ pristatomas kūrinys „2 spalvos sekundės“ prasidėjo nuo žodžių ISIS beheadings (ISIS galvos nukirtimai), kuriuos įvedusi Google sistemoje menininkė ieškojo Islamo valstybės įvykdytų egzekucijų fotografijų ir videomedžiagos, cirkuliavusios žiniasklaidoje nuo 2014 m. Paieškos metu nevisiškai atversti atvaizdai ekrane sudarė vienspalvių stačiakampių konfigūraciją. Google parodė tik tos spalvos pikselį, kuri vyravo atvaizde: juodas budelio apdaras, oranžinis aukos kombinezonas, geltonas dykumos smėlis. Kūrinyje „2 spalvos sekundės“ šios spalvos tampa monolitinių kubų kompozicijomis, kurias parodoje lydi garso takelyje balsu atpasakojama kūriniui panaudota egzekucijų medžiaga.

Kontrastas tarp kūriniui pradžią davusio smurtinio turinio ir didingos, abstrakčios skulptūros neleidžia nei vujaristiškai mėgautis smurto atvaizdais, nei pasibaisėjus nusisukti nuo jų. Neatskleisdamas savo turinio vienu ypu, lengvai, kūrinys palieka žiūrovui laiko ir erdvės prisiminti ir kritiškai apmąstyti prievartą. „2 spalvos sekundės“ yra it memorialas, kuriam abstrakcija – tai priemonė reprezentuoti, suvokti ir tirti smurtą. Dar daugiau – trikdančiai ryškūs kubų paviršiai, dėl kurių jie yra panašūs ir į reklamos stendus, ir – į minimalistinius kūrinius, pabrėžia ir pačios reprezentacijos prievartą. Iš egzekucijų atvaizdų (kuriuos ISIS, kaip žinia, kruopščiai komponuodavo) sukūrusi estetinius objektus Šerpytytė ne tik ištraukia aikštėn ISIS prievartos estetizavimo politiką, bet ir parodo, kad kūrinys tapogi yra savotiškas prievartos veiksmas, nes šiuos atvaizdus estetizuoja toliau.

Žiūrovai su šiais klausimais galynėjasi ne vien žvilgsniu ir protu, bet ir kūnais – jiems tenka apeiti, sustoti priešais kubus. Taip nelieka bekūnio lengvumo ir greičio, kuriuo mes vartojame prievartos atvaizdus šiandienos žiniasklaidoje. Jeigu „Patyrimo nebuvimas“ yra it memorialas, jis primena ne tik apie žiaurų įvykį, bet ir apie kančią patyrusį kūną, nors ir aiškiai nematomą. Toks memorialas niekada negali būti baigtas: jis įamžina ne tik neatšaukiamai prarastą auką, bet ir tai, kaip nepakeliamai sunku atvaizduoti ir prisiminti smurtą, traumą bei praradimą. Šerpytytė pabrėžia, kad traumos ir smurto reprezentacijos bei memorialai niekada nesukels pabaigos ir pilnatvės įspūdžio: reprezentacijose visuomet vaidensis trūkumas.


Indrė Šerpytytė (g. 1983, Palanga) yra lietuvių menininkė, gyvenanti ir dirbanti Londone. Baigė Londono Karališkąjį menų koledžą. Jos personalinės parodos rodytos galerijoje „Parafin“ Londone (2016), agentūros „Ffotogallery“ galerijoje „Turner House“ Penarte, JK (2013), Fotografų asociacijoje Londone (2011), Vilniaus fotografijos galerijoje (2011) ir kitur. Dalyvavo grupinėse parodose: „Ocean of Images: New photography 2015“, MoMA, Niujorkas (2015), „Conflict, Time and Photography“, Tate Modern, Londonas (2014), „Poetic Documents“, Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai kultūrinė programa 2013, Rotes Rathaus, Berlynas, Grancės muziejuje, Italija, „Street Level Photoworks“, Glazgas, Lietuvos kultūros centre, galerijoje ZPAF, Varšuva, Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilnius, ir kitur.

Su galerijos „Parafin“ sutikimu

Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“

Kuratorė: Asta Vaičiulytė
2017.02.03–03.08
Parodos atidarymas: vasario 3 d., penktadienį, 18 val.

Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ – tai 12 jaunų moterų portretų serija. Šių modelių tapatybė nuslėpta, asmenybės individualumas – „ištrintas“, jų atvaizdus skiria tik anatomija, o vienija atmosfera – renesansinės tapybos estetika ir uždarumas bei neprieinamumas, radęsi tapant šias moteris, žvelgiančias į save veidrodyje. Sunaikinusi ryšį tarp portreto ir žiūrovo, Jurkšaitytė išardo ir reprezentacijos iliuziją – gražias merginas portretuose galime tik apžiūrėti, bet jos nei savęs, nei mūsų neatliepia.

Šioje 2015–2017 m. sukurtoje ir pirmąkart pristatomoje portretų serijoje atpažįstami Jurkšaitytės kūrybai būdingi bruožai – parodyti tai, kas nematoma, parodyti per trūkumą, parodyti nesamą. Ankstesniuose savo tapybos cikluose, pašalindama veikėjus ir siužetams reikšmingus atributus iš klasikinių paveikslų („Peizažai ir interjerai“, nuo 2005 m.), ji atverdavo marginalias, periferines zonas ir sukurdavo naujo siužeto galimybę, arba, mažųjų olandų stiliumi įamžindama antikvariatų interjerus („Olandiškos istorijos“, nuo 2013 m.), sutrikdydavo ir laiko, ir erdvės atpažinimą. „Nacionalinėje portretų galerijoje“ šį trikdančio (ne)atpažinimo, prasmės pakitimo ir ryšio trūkumo jausmą sužadina nebe tuščios erdvės ar daiktai, bet veidai, žvelgiantys pro mus, į save.


Patricija Jurkšaitytė (g. 1968 m. Vilniuje) 1993 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, mokėsi dailininko Kęstučio Zapkaus kurse. Nuo 1992 m. jos darbai pristatomi grupinėse ir personalinėse parodose Lietuvoje, Olandijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Turkijoje. Jurkšaitytės kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Architektūra: Marija Olšauskaitė
Garsas: Vytas Rasimavičius
Grafinis dizainas: Jurgis Griškevičius

 

PUSLAPIS
7

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Įrodyti sau, kad esi

2012 m. lankomiausiu Lenkijos filmu tapo vietinės, iš provincijos kilusios populiarios hiphopo grupės „Paktofonika“ istorija, kurią filme „Esi Dievas“ („Jesteś bogiem“) papasakojo režisierius Leszekas Dawidas. Grupės lyderio Magiko bendražygį Rahimą suvaidinęs 26-erių Dawidas Ogrodnikas lenkų kino akademijos buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi. Kuriant šį vaidmenį jam teko susitikti su dar gyvais dviem grupės nariais, kurių vienas ir buvo Rahimas. Grupės lyderis nusižudė. Kuklaus, bet repo tekstais save išlaisvinančio paauglio vaidmuo D. Ogrodnikui buvo pirmasis kine. Vėliau aktoriui atiteks komplikuotų asmenybių vaidmenys, drąsos reikalaujančios transformacijos.

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”