Autorius: Živilė Pipinytė
Živilė Pipinytė
Įsiklausęs į save
Minint Donato Banionio gimimo šimtmetį
Prieš šimtą metų balandžio 28 d. Kaune gimė Donatas Banionis. Kovą ir balandį Lietuvoje vyksta „Kino pagal Donatą“ filmų rodymai, susitikimai su kūrėjais, aktorius prisimenamas ne tik sostinėje. Banionio palikimą sunku aprėpti: Panevėžyje Juozo Miltinio įkurto dramos teatro scenoje ir kine aktorius sukūrė kelis šimtus vaidmenų, pastatė ne vieną spektaklį. Teatre dirbo nuo 1941-ųjų, bet į kiną atėjo palyginti vėlai. Banionis išgarsėjo Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) suvaidinęs Vaitkų, kuris buvo partizanas, bet išėjo iš miško ir aplinkybių verčiamas tapo kolūkio pirmininku. Kitaip tariant, žmogumi, blogu saviems ir nekeliančiu pasitikėjimo svetimiems.
Živilė Pipinytė
Blogis yra toks, koks yra
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Filmui „How to Have Sex“ (D. Britanija, Graikija, 2023) tik prasidėjus, pamaniau, kad bus sunku: lėktuve kvykiančios, viauksinčios energingos merginos su išmaniaisiais telefonais rankose, demonstruojančios ekstremalius jausmus, priminė vaizdelius su lietuvių sporto sirgaliais. Toks iš visų kūno plyšių sklindantis džiaugsmas erzina ne tik realiame gyvenime. Bet lėktuvas nusileido Kretoje, prasidėjo Taros (Mia McKenna-Bruce), Skai (Lara Peake) ir Em (Enva Lewis) svajonių atostogos, ir viduje kirbantis moralizavimas užleido vietą norui suvokti savaip egzotiškus jaunimo papročius.
Živilė Pipinytė
Visi mes žmonės?
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
„Interesų zona“ – istorinis terminas. Zona 1941 m. buvo įkurta aplink Aušvico koncentracijos stovyklą, prieš tai nusavinus žemę ir penkių kilometrų spinduliu išvarius iš jos vietinius gyventojus. Taip siekta kelių tikslų – apsunkinti kalinių kontaktus su vietiniais, sukurti pavyzdinius kaimus, kurių ūkiai taptų pavyzdžiu būsimiems vokiečių kolonistams Rytuose, bei gauti finansinės naudos SS iš kalinių užaugintų žemės ūkio produktų. Zonos sukūrimo iniciatorius buvo stovyklos komendantas Rudolfas Hössas. Jis yra „Kino pavasario“ atidarymo filmo – Jonathano Glazerio „Interesų zonos“ – veikėjas.
Živilė Pipinytė
Kelionės į kitą laiką
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Kelionės į Kauną man dažnai sužadina resentimentus. Asmeniškus ir istorinius. Ne tuos, apie kuriuos rašė Friedrichas Nietzsche ar Gilles’is Deleuze’as, bet tuos nuolat grįžtančius prisiminimus apie kadaise patirtas nuoskaudas ar nerimą. Išsirengusi į didžiajame kine debiutuojančios Aistės Stonytės „Mamutų medžioklės“ premjerą Kauno dramos teatre bijojau, kad tai trukdys suprasti filmą. Nieko panašaus: jo herojai tiesiogiai ar netiesiogiai patys kalba apie savo resentimentus, bandydami juos paaiškinti sau ar padėti suprasti kitiems, kas atsitiko.
Živilė Pipinytė
Neteisybės pamokos
Nauji filmai – „Gėlių mėnulio žudikai“
Martino Scorsese’s filmų herojai dažnai yra geri žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasielgiantys blogai. Išduodantys, žudantys, meluojantys. Toks ir naujausio režisieriaus filmo „Gėlių mėnulio žudikai“ („Killers of the Flower Moon“, JAV, 2023) veikėjas Ernestas Burkhartas, kurį vaidina Leonardo DiCaprio. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui jis grįžta iš Europos į Oklahomą, pas dėdę Viljamą Heilą (Robert De Niro). Heilas iš tų, kurie patys susikrovė turtus ir įgijo įtakos. Jis jaučiasi galingas, net liepia vadinti save karaliumi. Ernestas tikisi, kad dėdė jam padės, ir net neįtaria, kokį planą šis sugalvojo, gudriai pasinaudojęs sūnėno noru turėti daug pinigų, moterų ir alkoholio. Pasirodo, tikslą pasiekti visai paprasta. Reikia tik vykdyti Heilo nurodymus.
Živilė Pipinytė
Melancholiškas maskaradas gyvenimo paraštėse
Iš festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ dienoraščio
Festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ sumanytoja Giedrė Krikščiūnaitė, tiksliau, jos vadovaujama „A-One Films Baltic“, perka filmus, kurie visiškai atitinka primirštą žodžių derinį „kino menas“. Tai filmai, nepriklausantys nuo raudonųjų kilimų spindesio ar masinio lietuviškų garsenybių susižavėjimo klegesio socialiniuose tinkluose. Žiūrėdama į festivalio seansų auditoriją, klausydamasi šiltų filmų pristatymų, prisiminiau studijų metais skaitytą Hermanno Hesse’s romaną „Stiklo karoliukų žaidimas“.
Živilė Pipinytė
Apie tuos, kurie myli akmenis, ir apie žmones
Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus
Rašytojui, sociologui, literatūros kritikui Roger Caillois skirtame esė Marguerite Yourcenar pavadino jį „žmogumi, kuris mylėjo akmenis“. Caillois surinko didžiulę mineralų kolekciją. Ne viename savo kūrinių jis poetiškai apdainavo mineralus, svarstė jų pasaulio ir žmogiškosios vaizduotės ryšius. Regis, už kadro skambantys poetiški Caillois, ir ne tik jo, tekstų fragmentai suteikia šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) atidarymo filmui „Paskutinieji dalykai“ („Last Things“, rež. Deborah Stratman) tai, ko nėra filmo vaizduose, ką mintyse turi prikurti pats žiūrovas.
Živilė Pipinytė
Sustoti negalima
Nauji filmai – „Filipas“
Gyvenimas – pats geriausias scenaristas, nors kartais jo sekama istorija sunku patikėti. Taip gali atsitikti ir stebint Michało Kwiecińskio filmo „Filipas“ („Filip“, Lenkija, 2022) herojų. 1941-aisiais atsitiktinai išvengusį mirties Varšuvos gete, 1943-iaisiais jį matome jau Frankfurte, dirbantį padavėju geriausiame miesto viešbutyje. Filipas apsimeta prancūzu ir kartu su padavėjais iš kitų okupuotų šalių bando mėgautis gyvenimu – rytais spjaudo į direktoriaus kavą, vagia vyną, mylisi su vienišomis vokietėmis, kurias vėliau įžeidinėja bjauriausiais žodžiais, nes žino, kad neišdrįs įduoti jo gestapui, mat už ryšius su nearijais nukentės pačios.
Živilė Pipinytė
Įsižūrėti į tamsą
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Oficialiai „Kino pavasarį“ užbaigė „Laiškas Ukrainai“ – lietuvių autorių filmas, pasakojantis apie paramą Lietuvoje atsidūrusiems ukrainiečiams ir tiems, kas kariauja. Man tai geriausias šių metų festivalio lietuviškas filmas – subtilus, rodantis žmonių solidarumą, apsieinantis be primityvių lozungų ir net karą savireklamai išnaudojančių žiniasklaidos personažų, siūlantis pamatyti tuos, kurie nuoširdžiai padeda kitiems ir prisideda prie Ukrainos pergalės.
Živilė Pipinytė
Nematomi žmonės
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Park Chan-wookas sugrįžo į kiną po šešerių metų pertraukos. „Metas išeiti“ („Heojil kyolshim“, Pietų Korėja, 2022) iš tų filmų, kurių meistriškumas užima kvapą, į kuriuos pasinerti taip pat malonu, kaip į rūką, nutrinantį žemės ir jūros, tikrovės ir fantazijos ribas. Dar didesnį malonumą sukelia filmo gliaudymas, jam jau pasibaigus. „Meto išeiti“ vaizdų audinyje svarbu viskas – kiekviena detalė, spalva, ornamentas ar lietus senoje šventykloje. Mintyse pradedi tęsti režisieriaus punktyru pažymėtas jų trajektorijas, bandai suprasti jūros ir kalnų, nemigos ir slaptų troškimų, melo ir tiesos priešpriešas.
