Apie tuos, kurie myli akmenis, ir apie žmones

Rašytojui, sociologui, literatūros kritikui Roger Caillois skirtame esė Marguerite Yourcenar pavadino jį „žmogumi, kuris mylėjo akmenis“. Caillois surinko didžiulę mineralų kolekciją. Ne viename savo kūrinių jis poetiškai apdainavo mineralus, svarstė jų pasaulio ir žmogiškosios vaizduotės ryšius. Regis, už kadro skambantys poetiški Caillois, ir ne tik jo, tekstų fragmentai suteikia šiųmečio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) atidarymo filmui „Paskutinieji dalykai“ („Last Things“, rež. Deborah Stratman) tai, ko nėra filmo vaizduose, ką mintyse turi prikurti pats žiūrovas. Galima „Paskutiniuosius dalykus“ vadinti eksperimentiniu filmu, meditacija ir kitaip bandyti paaiškinti jo išskirtinumą, bet su dokumentiniu kinu jį pirmiausia sieja tai, kas anksčiau priklausė mokslo populiarinimo filmams, t.y. filmams, kurių tikslas – paaiškinti gamtos reiškinius, įvairiose mokslo, technikos, pramonės srityse vykstančius procesus, populiarinti mokslinį požiūrį į tikrovę ir jos suvokimą.

Ko gero, Stratman eksperimentas pasireiškia tuo, kad fragmentiškai pristatydama įvairias mokslines teorijas apie gyvybės atsiradimą, evoliuciją, mineralus, egzistuojančius nuo pat Žemės pradžios, svarstydama apie materijos atmintį, savo filmu ji ne formuoja mokslinį požiūrį, bet tiesiog klausia, kodėl žmogus negali būti nemirtingas kaip mineralas. Stratman, be abejo, taip pat myli akmenis ir moka parodyti plika akimi nematomą jų grožį, tai, kas iš tikrųjų yra juose slypinti materijos atmintis, bet abejoju, ar bandymas sukergti mokslo populiarinimo ir filosofines idėjas viename filme tikrai prasmingas dokumentinio kino eksperimento pagrindas. Toks skirtingų vaizdo ir garso turinių daigstymas būdingesnis ne dokumentiniam kinui, o videomenui, kurio pagrindas – dažnai efektinga, bet abstrakti koncepcija. Juolab kad „Paskutinieji dalykai“ baigiasi vis dėlto banaliu žmogišku klausimu: kodėl aš turiu mirti? Tačiau videomenininkai vis dažniau bando primesti dokumentiniam kinui savo požiūrį į vaizdą, kuriuo paprastai nepasitiki, todėl nuolat ramsto žodžiais ir koncepcijomis, pamažu trindami kino ir šiuolaikinio meno ribas.

VDFF rengėjos nori, kad filmai skatintų diskusijas aktualiomis, ypač ekologijos, temomis, bando įžvelgti dokumentinio kino formos pokyčius, nors, kita vertus, dažnai galima suabejoti, ką naujo pasako, kokius pokyčius fiksuoja neseniai sukurti eksperimentiniai filmai, kai juos pradedi lyginti su prieš kelis dešimtmečius kurtais Danièle Huillet ir Jeano-Marie Straubo filmais, – festivalis šiemet pristatė didelę jų retrospektyvą. Keičiasi nebent temos, dokumentiniame kine beveik nebeliko tabu, o kinematografininkai vis dažniau kalba apie mirtį. Tuose filmuose, kuriuos pamačiau festivalyje, ryškėja ir kita dokumentinio kino problema – autoriaus ir jo personažų santykiai.

Dar prisimenu laikus, kai filmuoti žmogaus mirtį buvo neetiška, o Herzo Franko 1975 m. prozektoriume kurtą „Diagnozę“ dabar ne visada rasi net dokumentininko filmografijoje, toks peržengiantis visas ribas kažkada atrodė tas filmas. Atsiradus skaitmeninei kamerai, mirtis tapo „prieinamesnė“, ją vis dažniau bandoma prisijaukinti, todėl būtų galima rasti šimtus filmų, kurių herojais tapo mirštantys žmonės. Simono Chamberso „Daug triukšmo dėl mirties“ („Much Ado About Dying“, 2022) apkeliavo ne vieną kino festivalį. Režisierius rodo savo dėdę Davidą – spalvingą paukštį, gėjų, gyvenimo malonumų kolekcininką. Kadaise jis buvo ir aktorius, todėl, regis, nusprendė, kad sūnėnas privalo užfiksuoti jo mirties spektaklį. Be abejo, tai įspūdingas reginys, trunkantis ne vienus metus. Įkalintas krėsle, sunkiai judantis Davidas priešais sūnėno kamerą atgyja, vaidina Shakespeare’o fragmentus, regis, ir pats pasijunta karaliumi Lyru.

Iš pradžių gal net erzina, kad režisierius paklusniai filmuoja dėdės vaidinamas scenas, rodo jo prišnerkštą butą, seno žmogaus negalią, kuri, kaip ir nereikalingi daiktai ar knygos, vis labiau užvaldo jo kasdienybę. Bet gyvenimas pateikia daug netikėtumų: po namus sudeginusio gaisro tenka ieškoti kito būsto, situaciją pradeda komplikuoti geranoriškai kartu su Davidu apsigyvenę globėjai – lenkų šeima ir jų septyni šunys, bet sūnėnui niekaip nepavyksta Davido įtikinti, kad jam bus geriau slaugos namuose.

Filmui įpusėjus pradedi suprasti, kad tikrasis filmo herojus – ne ekscentriškasis Davidas ir jo mirties spektaklis, o pats režisierius. Priėmęs Davido žaidimo taisykles, Chambersas vis dažniau bando įsivaizduoti savo – tokio pat vienišo kaip ir Davidas – gėjaus senatvę. Režisierius neslepia nuo žiūrovų minčių, net prisipažįsta tikėjęsis, kad gaisras viską užbaigs, ir neslepia begalinio nuovargio, vis dažniau juntamo bejėgiškumo stebint, kaip gęsta dėdė, kaip traukiasi jo pasaulis ir intelektas, kaip pats Davidas pradeda laukti mirties. Tada tampa akivaizdu, kad „Daug triukšmo dėl mirties“ – visai ne dar vienas ekshibicionistinis vaizdelis, kokių pastaraisiais metais siūlo dažnas sergančius artimuosius filmuojantis dokumentinio kino režisierius. Chambersas sukūrė filmą apie save ir apie visų mūsų vienatvės, senatvės atskirties, mirties baimę.

Maratas Sargsyanas nepasirodo filmo „Bogdanas nenori namo“ (2023) kadruose, nors prieš premjerą prisipažino, kad atvykęs į Veliučionių socializacijos centrą iškart pasijuto kaip filme. Režisieriui nereikia pabrėžti – iškart aišku, kad čia jis savas, kad jį čia prisileidžia arti. Jis ir stebi, kartais iš labai arti, centre gyvenančių paauglių kasdienybę, nesistengdamas akcentuoti savo žvilgsnio ar savo buvimo. Greičiau atvirkščiai – nespalvotas vaizdas turi vos žymų praėjusio laiko prieskonį. Tačiau iškart pajunti, kad tai suprantantis, nebandantis moralizuoti ar sociologizuoti žvilgsnis, nors filmo personažai lyg ir skatintų tai daryti. Jų gyvenimiška patirtis sunkiai nusakoma ir, ko gero, koks nors kitas kūrėjas būtinai papasakotų ne vieną su šiais paaugliais susijusią siaubingą istoriją, bet Sargsyanui svarbesnis kitas dalykas: jis rodo šilto ir šalto mačiusius, ne kartą nusikaltusius jaunuolius, kurie pagaliau gavo galimybę pakeisti gyvenimą, ir dabar nuo jų pačių priklauso, ką pasirinks išėję iš centro. Bogdanas iš tų, kurie nenori grįžti pas senus draugelius, į buvusį gyvenimą.

„Bogdanas nenori namo“ – jautrus ir subtilus filmas. Sargsyanas vaizdais, o ne žodžiais tiksliai perteikia savo herojų kasdienybės atmosferą: kiekviena akimirka čia pripildyta veiksmo, begalinė vaikinų energija, emocijos, frustracija privalo prasiveržti, dažnai koks nors pokštas gali baigtis tikra agresija. Tai supranta ir mokytojai, kurie verčia auklėtinius nuolat judėti, dirbti, sportuoti. Kita vertus, tokie pat svarbūs filme ir tie momentai, kai mokytojai bando priversti paauglius išmokti suvokti save, pažinti savo praeitį. Atrodo, taip paprasta parašyti apie savo šaknis, bet kai supranti, kad nepažįsti savo senelių, kad nelabai ką žinai apie tėvus, kad reikia šaknų, kurios padės įsikabinti į gyvenimą, tema tampa svarbi. Tai, kaip herojai reaguoja į šią užduotį, mano galva, – viena svarbiausių filmo scenų, atsakanti ne į vieną klausimą, kylantį žiūrint „Bogdanas nenori namo“. Ją papildančios scenos, rodančios, kaip žiūrimi filmai apie Lietuvos istoriją, jau neturi tokio poveikio.

Pasikartojimai, nepridedantys nieko naujo, nors savaip ir plečiantys filmo refleksijų erdvę, gausūs herojai, kurių veidų kartais net nespėji įsiminti, tarsi ir pabrėžia, kad filmui pristigo aiškesnės struktūros, akcentų. Režisierius kantriai stebi, kuo baigsis Bogdano metamorfozė, – filmo pabaiga savaip simbolinė, nors yra konkreti ir aiški: matome šiltnamį, kurį statė filmo herojai, į jį Bogdanas karučiu vežė žemę. Pasodinti šiltnamyje augalai prigijo, beveik siekia stogą ir duoda vaisių.

Živilės Mičiulytės „Kabinetas“ (2023) taip pat paremtas stebimosios dokumentikos taisyklėmis, bet ne kiekvienas atsidūręs šio filmo erdvėje iškart susiorientuos. Prisipažinsiu, kad filmo herojų Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo knygų „Kabinetas 339“, „Pranešėjas ir Prezidentas“ neskaičiau. Ir, matyt, neskaitysiu. Gal todėl atsidūrusi jų darbo kabinete neįvardytoje redakcijoje iš pradžių nelabai susigaudžiau, apie kokius skandalus kalbasi filmo herojai. Nesupratau, kad Šaras, apie kurio problemas su kažkokiu verslininku Gudeliu kalbasi abu žurnalistai, visaip sutirštindami šantažo motyvą, yra trečiasis šio kabineto „gyventojas“ – Šarūnas Černiauskas. Tiesa, jis greit išnyksta iš filmo, prieš tai išbėręs nelabai įtikinamą monologą apie padarytą klaidą, dar kažkokias savo nuodėmes ir banalybes apie žurnalisto reputaciją. Todėl didžiąją filmo dalį bandžiau suprasti, kodėl taip dažnai herojai linksniuoja politiką Saulių Skvernelį, mini švietimo viceministrę Petrauskienę, kalba apie valstybės perversmą. Pasirodo, jie kalba apie beveik prieš penkerius metus vykusį eilinį lietuvišką skandalą, kuris, manau, net ir atidžiau tokius skandalus bei lietuvišką žiniasklaidą sekančių „Kabineto“ žiūrovų atmintyje gerokai išblėsęs. Kaip neprisiminsi skambios frazės, kad laikraštis gyvena vieną dieną.

Paskui suabejojau: gal režisierė sąmoningai nebando pristatyti žurnalistų ir Skvernelio konflikto esmės, juolab kad jie kalba užuominomis ir net tarpusavyje vartoja „kodinius“ (kaip jie patys vadina) žodžius, nes jai svarbiau atskleisti tuos žmones, kurie nykiuose kabinetuose be jokių juose įsikūrusių žmonių asmeninių bruožų kovoja už lietuviškos žiniasklaidos laisvę ir žurnalistų teisę lietuviams paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta jų šalyje ir kaip meluoja politikai. Tik režisierė, regis, neišmoko svarbios lietuvių dokumentikos klasikų pamokos ir nesupranta, kad ne kiekvienas žmogus gali būti dokumentinio filmo personažas. Gali būti genialus mokslininkas ar kūrėjas, tobulas gydytojas ar dailidė, nuostabi motina ar tėvas, bet susidūręs su kamera tapsi pilku ir neįdomiu pasakotoju apie save. Ir gal tai ne visada režisieriaus, filmuojamojo ar kino kameros kaltė, kad kadre nėra asmeninės patirties refleksijų, ar asmenybės, kurią būtų įdomu stebėti, kuri jaudintų ir filmo kūrėją. Gal tai didžioji dokumentinio kino mįslė, gal režisieriaus meistriškumo klausimas pamatyti žmoguje, net pačiame paprasčiausiame, kažką svarbaus, bendražmogiško, unikalaus.

Mičiulytė, matyt, pernelyg pasitikėjo tuo gana intensyviai kuriamu lietuvišku mitu apie tiriamąją žurnalistiką – apie bebaimius žurnalistus, į dienos šviesą ištraukiančius korumpuotus lietuvių politikus ir verslininkus, ar Seime tebesėdinčius buvusius Lietuvos komunistų partijos narius. Skaitau gana daug tiriamosios žurnalistikos tekstų (deja, ne lietuviškai) ir jų fone lietuviškoji labiau atrodo masinės kultūros sudedamoji dalis, ypač prisimenant LRT rodytas prokuroriškas panašios žurnalistikos simboliu tapusios Indrės Makaraitytės kalbas vieno visais požiūriais susikompromitavusio ministro ir Seimo nario namo fone.

„Kabinete“ matome gerai apie save manančius (pvz., jie lygina save su „Watergate“ skandalą tyrusiais žurnalistais ar Johno Le Carré knygų herojais) ir savo misija tikinčius žmones, kuriems akivaizdžiai stinga kalbos ir humoro jausmo, nes paklausti apie savo darbą jie kažkodėl kalba banaliomis vadovėlių frazėmis. Kartais net atrodo, kad jie tik imituoja priešais kino kamerą mąstymo procesą. Veiksmas beveik neišeina iš kabineto, kamera beveik visą filmą fiksuoja priešais ją už darbo stalų sėdinčius Pancerovą ir Davidonytę. Už kabineto langų vyksta statybos – peizažas nuolat keičiasi, už kadro skambanti muzika tampa vis grėsmingesnė ir dramatiškesnė, bet herojai lieka tokie pat kaip ir pirmuosiuose kadruose. Atmosfera susitingusi, gal todėl Pancerovas skundžiasi, kad uodžia nemalonius kvapus. Filmo laikui lėtai slenkant, Šarūno Černiausko kėdėje atsisėda kitas veikėjas, bet jis net nepristatomas ir lieka nebylus.

Kas privertė filmo herojus palikti redakciją, iš to, kas vyko kabinete, nelabai aišku, nors galima spėti. Filmo valanda į klausimus neatsako, tačiau pateikia daug skambių deklaracijų. Vieną akimirką net pamaniau, kad filmas – tai jo personažų autodafė. Gal todėl „Kabinetą“ pasižiūrėti verta, nes kaip ant delno matyti situacija, kas atsitinka žiniasklaidai ir žurnalistams, kai šalyje nėra nė vieno Vakarų standartus atitinkančio kokybiško dienraščio. Tiesiog tai, kas vadinama žurnalistika, ypač tiriamąja, pas mus vis dažniau tampa niekad nesibaigiančių skandalų, rinkimų, paskalų ir kitokiu visoms pusėms naudingu žiniasklaidos šou.