Autorius: Gerda Mažeikaitė
Gerda Mažeikaitė
Kai visa liejasi kaip iš pypkės – tai nėra pypkė
Parodoje „Ak-tas piešimas“
Nesitikėjau, kad kada teks apie tai rašyti. Argi geriau nevertėtų nepatogias temas apeiti lanku? Nepatogu... O kas tokio nepatogaus šviežieniškose emocijose? Aktas piešimas. Ak-tas piešimas... Kaip pozuotojų parodą aprašytų pati pozuotoja? Bet, Gerda, ar tau ne gėda skelbtis esant pozuotoja? Argi šis amatas negarsėja valkatomis, pigumu, orumo stoka ir iliuzija, kad prieš tau svetimus žmones apnuogindama kūną – netikėtai tampi mūza? Ne, nutilk, neteisinga. Ir vėl pernelyg susiasmeninai, pernelyg susireikšminai. Parodos aprašas nėra pretekstas tavo padrikam dienoraščiui plėstis. Čia privalai aprašyti meną.
Gerda Mažeikaitė
Meno šviesos dispersija
Dar kartą apie parodą „Florentem“ Vilniaus paveikslų galerijoje
„Staiga nugriaudėjo žinia, kad mano sode auga iki šiol nematytos nepaprastos gėlės. Kad jas iš Amerikos, iš Mėnulio, kad net – iš po žemės parsigabenau. O tai mažų mažiausiai reiškė, kad čia tokia įdomybe niekas pasipuikuoti negalėjo. 1838 metais tuo atžvilgiu čia dar taip tamsu buvo, kad niekas aplinkui net pilnavidurių jurginų nebuvo matęs!“
Gerda Mažeikaitė
Paroda, prie kurios negaliu kišti nagų, bet vis tiek slapta tai padariau
Apie pasibaigusią Žygimanto Augustino parodą „Nuo ramybės iki panikos“ galerijoje „Artifex“
Svarbiausia moderniojo meno dalis – paveikumas, žmogaus išstumtis iš jam pačiam egzistuojančios komforto zonos ir skverbimasis į mene slypinčią prasmę, per paties jo liudininko – žiūrovo – imanentišką vaizduotės pasaulio veikimą.
