Kai visa liejasi kaip iš pypkės – tai nėra pypkė

Nesitikėjau, kad kada teks apie tai rašyti. Argi geriau nevertėtų nepatogias temas apeiti lanku? Nepatogu... O kas tokio nepatogaus šviežieniškose emocijose? Aktas piešimas. Ak-tas piešimas... Kaip pozuotojų parodą aprašytų pati pozuotoja? Bet, Gerda, ar tau ne gėda skelbtis esant pozuotoja? Argi šis amatas negarsėja valkatomis, pigumu, orumo stoka ir iliuzija, kad prieš tau svetimus žmones apnuogindama kūną – netikėtai tampi mūza? Ne, nutilk, neteisinga. Ir vėl pernelyg susiasmeninai, pernelyg susireikšminai. Parodos aprašas nėra pretekstas tavo padrikam dienoraščiui plėstis. Čia privalai aprašyti meną.

Gerda, tavęs paprašė aprašyti parodą. „Kam būti laimingai, jeigu gali būti normali?“ Adekvati, kaip tai tau sako žmogus, kurio vardo nenori gadinti. Kodėl stebeilijant į Aleksandro Guščenko darbus (parodos pradžioje; vėliau aš pripažįstu klaidą – * – skaitykite toliau ir atrasite tęsinį...) tau kyla liūdesys, kad sienas bučiuoja nepabaigtos mūzos, nevertos galbūt? Šiek tiek. Daugiau. Kodėl Mariaus Strolios eskizas, primenantis matriarchalinę, Marijos Gimbutienės nagrinėjamą Venerą, atrodo toks neoriginalus? Nors tik įžengus jau pasitinka jo žalias siaubūnas. Iš esmės man patinka toks modernus požiūrio kampas. Ne dėl to, kad paveiksle būtų, mano kukliu suvokimu, didelis menas, bet dėl to, kad neaiškios, neįvardintos formos momentaliai nuteikia vaizduotę muštruotis su tomis formomis. Smegenims privalu viską įforminti, suteikti prasmę. O gal vaizdai dėmėse, kuriose pirma pamatai vaizdinį ir tik tada dėmę – pirma objektai ir tik vėliau įvardijimas, – tėra vien šizofrenijos simptomas? Beje, pastarosios formų iš viso yra trylika ir tik kelios iš jų pasižymi haliucinacijomis. Ir kas gi čia? Daugybė vaizdų. Daugybė haliucinacijų. Didelis antžmogiškas (ateiviškas?) siaubūnas, besirangantis vikšras, berankis Kryžiuočių ordino karys, peraugęs, supuvęs moliūgas. Kodėl Rimo Zigmo Bičiūno darbai, taip stipriai nutolę nuo standartiškai eksponuojamų aktų, kelia tokią saugią, svaigią ramybę? Tas angeliukas ant žirgo, regis, net atneša man sigutiškai ACH palaimą! Ar poniutės spalvotais rūbais – atitempia šen pajūrišką kurortą ir PLETKUS. Galbūt pagaliau norisi atitolti nuo standartinio akto – archajiško, save supančio misticizmu, geismu ir paslaptimi. Kaip uždraustas aistros vaisius amžiais vilioja. Šis tas nepamainomo. Tai ne, geriau sakysim, jog visa tai tik tam, kad tapytojai palavintų savo anatomijos įgūdžius.

Gerda, ar tu dabar rašai visa tai ir spirgi, nes pagaliau tau gyvenimas leido į paviršių išskleisti savo užsipresavusius jausmus? Atleisk, bet kam visa tai įdomu? Man įdomu terapija. Kitam įdomu savitas žvilgsnis. Užsidėkite vaizdą kaip akinius, regimą pro mano akis, ir įeikite į parodą! Leiskite po to mano akims įvarvėti į jūsų ragenas, kad maniškis požiūris pasiliktų jumyse, tai ir aš jumyse pasiliksiu (Jn 15, 1–8). Amen.

Pavadinimas ,,Ak-tas piešimas“ žaismingas. Tai primena, kad menininkai labai arti vaikų. Jie yra vaikai. Savaip be galo laisvi. Savaip be galo žiaurūs. Tačiau bet kuriuo atveju švarūs, nekaltojo prasidėjimo.

Viktoras Binkis pirštu iškėlęs pailgą falą. Pirštinį falą. Labai smagiai nuteikia. Tamsi šlykštbjaurė figūra, niekinga, niūri, groteskiška, tarsi nūdienai diktuoja apie to realybę. Bet tai siaubingai subjektyvi interpretacija. Tas falas iš tiesų primena ir judesį, kviečiantį ateiti pasisvečiuoti į jo apšniaukštą irštvą – pozuotojo būtį. Judesys – sunku pasakyti, ar iš falo-sraigtasparnio, ar iš aplink falą išsivibravusio oro. Tačiau kituose jo piešiniuose žavi subjektų anatomija, ramina apatiniai, dengiantys privačias erdves. Tampa jau kažkaip profesionaliau, bet dėl tų apatinių kartu ir juokinga, nes kam nekeliauti iki galo. Aišku, lyginant su Remigijum ir Algirdu Gataveckais, juoką apatiniai čia sukelia turbūt dėl kažko kito. Dieve, ko gi? Paliksiu interpretacijai.

Aleksandrai Guščenko, aš matau, kad mane čia nupiešei ir pastatei. Kiek nedaug subtilių linijų, ir visai to užtenka. Atpažinimo. Tau jaučiu kažkokį meilumą. Man regis, esi vienas iš nedaugelio, kurie neapsimetinėja, ir šis jaukus paprastumas atsispindi tavo darbuose. Mano akyse tu – atviro būdo itališkų bruožų džentelmenas.

Kas? Nejaugi pasitikome šviesą? Taip taip. Violeta, prašau dar nepadurti manęs ietimi – kad nepradėtų iš širdies trykšti vanduo ir kraujas. Aš dar turiu ir šį bei tą gražaus pasakyti.

Lukas Stanionis. Susmegusios, parimusios figūros, savo vienatvėje nuo akistatos nepabėgančios, stebimos, kaip kruvini eksperimentai, ateivių, tyrinėjančių Žemę. Tose figūrose spalvos tarsi piešia jo sielą, jausmus, išgyvenimus. Kaip fortepijonu pagrotas koncertas, nusako visą žmogaus gyvenimą. Simfonijos ir aistros malasi įtikinamai aiškiai apibrėžtame sportininko galiūno kūne. Vadinasi, Lukas kiaurai žvilgsniu veria ir sielą. Galiūnas nebeturi nieko privataus, tačiau bent jau jo siela pripažinta, pavaizduota, įamžinta, ne tik biologiškai nulipdytas kiautas. Apie sielą pozuojant ar piešiant galima susimąstyti.

Rimutė Mačiulytė. Aptakios formos, plaukianti upė, svajingas, rimtai nerimastingas žvilgsnis. Nors, regis, tas žvilgsnis pozuotojos aplinkybėmis veikiau primena jos kančią ir begalinį nuobodulį tokioje egzistencijoje išbūti. ,,Kadaaaa greičiau, praėjo dar tik penkios minutėėės... Keturios. Trys. Dvi. Viena.“ – Kūnas krinta į pertrauką. Įdomu, kodėl kitas jos piešinys su paslėptu veidu – už užsklandos nebūtis. Menamas veidas. Kaip Vermeeris už užuolaidų kviečia žiūrovą užmesti savo okuliorus į kažką privataus, paslėpto. Čia pozuotojai tarsi taip pat padovanojamas savitas privatumas. Įdomu. Nežinia visad kelia smalsumą. Netikėti potėpiai irgi.

Violeta Gaidamavičiūte-Kiseliene, štai, pagaliau susipažinau su pilnu jūsų vardu. Ne todėl, kad nebūtų buvę elementaru pasidomėti, bet kad nekaltas žvilgsnis, kaip pirma koja įžengus į parodą, bendraujant su bet kokia garsenybe, prideda švento nekaltumo skonio, nereikia nieko vaidinti ar apsimesti, visas bendravimo srautas plaukia natūraliai.

***

– Rankas aukštyn!

Sustingstu ir lėtai atsisuku.

Jis laiko malką, prispaudęs po pažastim, ir taikosi. Supratau, kad jam ne visi namie.

Kažką jam sumurmu ir lėtai atsitraukinėdama ratais kvadratais pakampėm išslenku.

***

– Anksčiau mane irgi domino beprotnamio tematika. Kartą ten teko papiešti. Viduj susidūriau su baisesniais vaizdais. Nuogos moterys, pririštos prie radiatoriaus arba baisiau!.. Paliekančios savo išmatas, mintančios jomis.

– Ar kai piešiate pozuotojas, kartais galvoje nesušmėžuoja tų moterų, prirakintų prie radiatorių, vaizdiniai? – klausiu aš, galvoje mesdama sau kabliuką į aliuziją apie tai, kaip pozuotojas atveda save iki orumo praradimo. Dar periferijoje kažkur šnairuoja Velázquezo ,,Juokdarys“ su akyse užslėptu prarastu orumu. Jis tikrai meistriškai vaizdavo emocijas! Taip pat prisiminiau, kad žiurkėnai irgi ėda savo išmatas ir kad drambliai, būdami maži pririšti prie kuolo, negalėję išsilaisvinti, dabar techniškai galintys, bet jau pripratę prie kuolo sąvokos, lieka ten, kur stovėję. Ar blusos tebepašoka tiek centimetrų, kiek anksčiau būta stogelio, o dabar jis nuimtas. Ir karvės bei menama, nebeegzistuojanti tvora... Ne, čia nekreipkit dėmesio, tik bandžiau kontempliuoti, ar tos vargšės moterys ir liktų prie lovų, jei kažkas tas virves nuimtų, ar vis dėlto išeitų, nes beprotybėje kur kas daugiau laisvės, nepaisant to, kad esi siaubingai įkalintas.

– Ne, apie tai negalvoju. Tai buvo labai seniai.

Tyla. Per savo neišmiegojusias smegenis bandau suvesti žodžių grandinėlę į sakinį. Violetai pasakiau, kad daug geriau rašau nei kalbu. Nebūtinai dėl to, kad tai būtų tiesa, bet todėl, kad apsidrausčiau, jei netyčia eilinį kartą kažką pasakyčiau nei į tvorą, nei į mietą. Kartais, kai bendrauju tiesiog neadekvačiai, pasakau, kad esu apsirūkiusi, nes tada jau niekas tikrai negalės manęs teisti. Dieve, juk visai negaliu to valdyti, vieną dieną kūnas įjungia charizmatiškumą, kitą tu visiškas mėmė ir niekada nežinai, koks endokrininės sistemos režimas tave prigriebs. Ar tai įrodo, kad man nereikia jokių psichotropikų, nes aš ir taip, kaip „ant jų“? Užužvakar toks mano sutiktas graikas nusistebėjo: „Tu pasakei man tai, ką aš sugalvojau tik vartodamas narkotikus.“ Manau, tai įrodo, kad šių žmonėms iš tiesų ir nereikia, galima ir kitaip informaciją savo galvoje atsirakinti. Pavyzdžiui, būnant neadekvačiam.

– Man atrodo, labai žiauru, kad žmonės, kurie patyrė tiek daug kančios, vietoj šiltos ir gydančios pagalbos rankos mainais sulaukia susidorojimo. Kaip ir mūsų psichosomatika, vietoj ramybės bangos po streso – kerta kokiu dusuliu ar kūno tirpimu, – sakau.

– Tu ką, nežinai, kas nušovė moterį? – kaip netikėta malka išnyra klausimas. Violeta, pasirodo, taip mėgsta. Kažin koks dėmesio sutrikimas. Kažin kažin, Gerda, – lygiai toks pat kaip tavo, tamsta. Dabar žinai, kaip jaučiasi aplink tave žmonės, kai į vieną sakinį įterpi du visiškai nesusijusius įvykius.

Trumpam sutrinku. Nenorėjau pasirodyti labai jau nesigaudanti aktualijose.

– Žinau, bet apie kokią moterį tiksliai kalbame? Labai jau daug tokių buvo.

– Taigi va čia prieš pusantro mėnesio! Irgi išprotėjusi buvo, nuo drakonų bėgo, o šeši vyrai ją apsupo, ir ką? Nušovė! Tai tu dabar man pasakyk, argi jiems su smegenim ne blogiau nei jai? Piktam arkliui ar liūtui kokiam sustresavus galima įsmeigti kokį nors kuolą ir migdomųjų įšaut, o jie... ją nužudė. Šeši vyrai nesusitvarkė su viena moterimi. Sakė, buvo agresyvi!

– Siaubinga.

– Siaubinga.

***

Violeta Gaidamavičiūtė-Kisielienė. Regis, ji visų šios parodos dailininkų kuolas, bedamas į kitus su progresyviai poveikiu spartėjančia nušvitusio proto injekcija. Pasakė man, kad svarbiausia yra dailininko mąstymo būdas ir jo vizija. Tai yra brangiau nei profesionalumas ar kažin koks raumenynas, kuris iš karto po šių žodžių sušmėžavo man akyse per Luką Stanionį, kurs vaizduoja ir raumenyną, ir esybę jame. Kažin kokia giluminė vizija. Kitaip tariant, tikram aktų piešėjui anatomija – tik pretekstas, visa kita turi spinduliuoti – tai, kaip toli dailininkas mato, atmetus realybę. Ir tai, be abejo, atsispindi Violetos (ir ne tik jos) darbuose.

Galbūt parodoje taip neatrodo, tačiau Violetos ir Virginijos Kalinauskaitės charakteriai skiriasi kaip diena ir naktis. Šalia pastarosios regisi taip pat įdomesnis mąstymo būdas, kas yra paradoksalus kontrastas, – autorė nekenčia nestandartiškumo, tokios pozos varo ją iš proto, ir nors eksponuojami darbai pasižymi savitu braižu, ties vienu stiliumi ir tapačiomis pozicijomis šis užsibaigia. Aš, kaip besiplaikstanti jūrų dvasia, ekstatiškai dairausi po veikiau ekstravagantiškas pozicijas, eksperimentuoju. Nelaukiu, kol mane sustatys į kompoziciją. Siaubinga taip girtis, Gerda. Juo labiau kad nuo šiol visi tavo giminės žinos, jog pozuoji aktams, o tavo geriausia draugė vėl iškilmingai pakels antakį. Gerai, bent turės apie ką pakalbėti. Šis padaras kvietė mane pozuoti į kolegiją. Kadangi gyvenime neturėjau daugiau ko veikti, tik pašokiruoti studenčiokus, tai pasirodė visai gal ir smagu. O gal aš. Nemylėjau. Savęs. Ji pasakė man, kad esu nesukalbama kaip juodaodė.

Violeta nebijo eksperimentuoti, žaisti su manimi vėjo gaudynių, tarsi stebint darželinuką smėlio dėžėj. Jos darbai, mano kuklia nuomone, šioje parodoje išsiskiria bene labiausiai. Pamynusi standartinį akademiškumą, bet neatgręžusi nugaros taisyklingiausiai anatomijai, ji vingriai braukia teptuką. Be akrobatinių triukų ir drąsių išraiškų, patraukia moters siluetas. Šis galėtų nugulti kaip autorės parašas, o gal ir visos parodos ikona. Kai kas labai protingas man šiandien tarė, kad tekstui reikia vaizdo, kurį prie to teksto privedi. Ši mergina popieriuje be pavadinimo šiandieną tampa man galerijos ikona. Ne falas, ne virstantys raumenys, ne sielos dėmenys plačioj spalvų paletėj, o ji. Žvilgsniu tokia santūri, švelniai elegantiška, gracinga, kukliai prisėdusi mergelė. Ištirpusi. Į. Lakią. Tamsą.

Išeinant iš parodos akis užkrinta į Vladą Liatuką. Viršuje jo vaizduojamas raumenynas primena Galijotą arba apkartusią, kenčiančią sielą. Galbūt natūralu man tose pozose matyti tiek daug kančios – juk vis dėlto žvelgiu iš savosios prizmės, pro kurią retai kada prasistiebia vaivorykštė, nes prizmės viduj pilna debesų. Atrodo, kad Galijotui labai nepatogu, kaip jis įsirėmęs į šaltą grindinį, o širdį gelia, mintis kausto. Tuo panašus ir Kęstučio Musteikio eskizas šiojo darbų virtinės gale, tik ten vietoj Galijoto kančioj įsirėmęs ugnim žaižaruojantis Prometėjas. Apačioje Vlado pieštas portretas. Vienintelis ryškus veidas parodoje. Neįžvelgiu, nesuvokiu jo emocijų, jausmų. Galbūt aš jam nejautrus kaip psichopatas, bet jo akys traukia, masina, regisi geltonos, vyzdys tarsi susitraukia, susiaurėja ir šis žmogus tampa gyvatiškas, demoniškas, kviečiantis pasilikti, skendėti aktų jūroje.

Išvada nesilipdo. Čia ji kaip aliejus ir vanduo. Galėčiau prikišti sau – kaip gali išvis kalbėti apie kažkokį pamintą orumą? Tai skamba kaip kaltinimas, kai tai yra šimtu procentų tik tavo pasirinkimas. Jei jautiesi blogai kažką darydama, tai gal nedaryk? O jūs žinot tą jausmą, kai realiai kažkur dalyvauji, nes bijai kažką prarasti? Pavyzdžiui, dalyvauji renginy ir pasisveikini su šimtu netikrų robotiškų šypsenų visai ne dėl to, kad to norėtum. Kodėl? Galbūt visoje toje kančioje aš atrandu kažką, be ko negaliu gyventi. Kol kas. Gerai, kad ketvirtadieniui užsirašiau pas psichoterapeutę.

Ar iš nemalonių jausmų ir gimsta grožis, nes imame pataikauti gyvenimui? Ak-tas gyvenimas!

Paroda veikia iki kovo 15 d.

Lietuvos dailininkų sąjungos projektų erdvė (Vokiečių g. 2. Vilnius)