Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Yra Kalėdos ir yra Karo Kalėdos. Šiemet jau žinau skirtumą, nors esu dar tik užnugaryje. Jau 300-oji diena. Kai skaitysite, bus 304-oji ar 305-oji. Ir taip toliau.

Anksčiau ant visų eglučių, palangių, net namų stogų tupėdavo angelai. Gal jie ten ir dabar tupi, bet man vaidenasi angelas su prieštankine raketa „Javelin“. Jo veide – įniršis, ant peties – ukrainietiškas trišakis. Putlų kūnelį pridengia mėlyni ir geltoni kaspinai, vietoj dangaus – kamufliažinės uniformos raštas ir palinkėjimas: „From Ukraine with NLAW“. Nuo Ukrainos su išmaniąja raketų sistema „iššauk ir užmiršk“. O užsieniečių savanorių padalinys „Tamsieji angelai“ šiais ginklais medžioja ordos tankus. Bet Kremina jau užimta, Azovo pulkas vis dar gina sugriautą Mariupolį.

Agnė Narušytė

Česlovo Lukensko ir Gintauto Trimako parodos Prano Domšaičio galerijoje

Artėjant Kalėdoms susimąstai apie laiką. Pasibaigiantį ir būsimą. Todėl pats metas rašyti apie dvi parodas Klaipėdoje, atveriančias du laikus – sunkųjį-žemišką ir lengvąjį-kosminį. Galingi Česlovo Lukensko objektai ir asambliažai, užėmę didžiąsias Prano Domšaičio galerijos sales, pasakoja apie „Laiką medyje“ – liūdnąsias gamtinio tapsmo pasekmes, kai „iš nieko“ sukurtas pasaulis vėl „į nieką pavirto“ kaip Donelaičio sniegas. Aiškėja, kad tas niekas – sunkiasvoris ir slegia ne tik greitai nuliūstančių homo sapiens dvasią, bet ir pačią žemę, kur ilgainiui tampa maistu gamtos ateičiai.

Agnė Narušytė

Apie Plungės fotobienalę „Ukraina: vilties šviesoraštis“ ir Dainiaus Liškevičiaus performansą Ukrainai

Meluočiau, jei sakyčiau, kad galvoju apie tai, ką rašau. Galvoju apie Ukrainą. Kai diena baigiasi vos prasidėjusi, įsivaizduoju Kijivo tamsą, kur apšvietimą kuria tik gatve važiuojantys automobiliai. Tamsa ir šaltis. Pastarąjį nesunku įsivaizduoti tam, kas gyveno rusų energetinės blokados laikais. Bet šviesos tada pakako. Todėl absoliučios tamsos mieste nesuvokiu, gal reikėtų važiuoti į kaimus, kur žmonės bijodami elektros sąskaitų vakaroja tik įsijungę televizorių – atrodo, kad ten nieko nėra, tik žvaigždės danguje kaip pirmykščiais laikais. Plungė – ne kaimas, ten pakanka šurmulio, o dabar dar miesto erdves užpildo fotobienalė, suorganizuota Dariaus Vaičekausko. Kaskart ji skiriama vis kitai šaliai. Taip sutapo, kad jau prieš porą metų nuspręsta ją skirti Ukrainai. Sutapo karas.

Agnė Narušytė

Eglės Vertelkaitės kūrybos paroda „Pilnatis“ Business Stadium Gallery (Šeimyniškių 19 B., Vilnius)

Iš kosminės tamsos išplėštas gintarinis pilnaties kūnas varo iš proto. Ją perbraukia juoda juostelė ir palaidoja. Gedulas. Tačiau pasąmoninių padarų siautėjimas tik prasideda. Eglė Vertelkaitė kviečia mus leistis į peršviečiamą girią, kurios šakų ažūre slepiasi mergaitės ir moterys, o dar giliau – baugios kaukėtos būtybės. Jas netikėtai aptikus, mintyse rikiuojasi poeto Aido Marčėno eilutės: „taigi čia ir gyvena raganos (…) dabar kai temsta jos sulekia / iš viso Vilniaus ir kelia / čia puotas štai štai paklausykite“.

Agnė Narušytė

Interaktyvi Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“

Iš pradžių buvo tik pluoštelis nuotraukų ir mamos pasaka prieš miegą. Apie dėžę, kurioje užsimezgė „šeimos esmė“. Apie pabaisą šunį, kurio lojimas panėšėjo į kulkosvaidžio tratėjimą. Paskui Jenny Kagan pasakojo tėvų istoriją bendraklasiams ir matė „siaubą jų veiduose / siaubą, kurio aš nejutau“. 

Tai buvo tik pirmas kartas – nepakankamas. Plyšius tarp „pavogtų“ istorijos fragmentų reikėjo kažkuo užpildyti – kad ir dėže, pagaminta pagal mamos prisiminimus ir tėvo brėžinius. Trūko medžiagiškų įrodymų – tokia neįtikėtina ta istorija. Per daug makabriškas ir neįmanomas iš Vilijampolės geto išsigelbėjusių žydų nuotykis. O juk toje dėžėje glūdėjo tiek daug patirties ir suvokimo sluoksnių: „Mano mama visada norėjo rasti būdą savo istoriją perteikti taip, kad tai nebūtų paprastas linijinis pasakojimas.“ 

Kaip ją perteikti? Spręsti turėjo Jenny. Yra begalybė būdų. Ir kas tik neišmėginta – nuo tradicinių iki, regis, netinkamų pasakoti apie Holokaustą kaip Arto Spiegelmano komiksų knygelė „Maus“ (1991). Sunkiausia padaryti taip, kad pasakojimas pasiektų klausytoją, kurio dėmesys šiam nusikaltimui nusidėvėjęs jau iš anksto (taip, žinom, žinom, siaubas, ir nereikia apie tai kartoti). Mintis tą istoriją pasakoti mieste, kur ji vyko, turbūt kilo dar tada, kai menininkė ir kuratorė Paulina Pukytė pakvietė britę Jenny Kagan 2017 m. Kauno bienalei sukurti laikiną paminklą. Tuomet jos paprašytos pardavėjos dalijo „Aibės“ pirkėjams maišelius „Į kairę“ ir „Į dešinę“ – taip pat atsainiai kaip 1941 m. spalio 28 d. vyr. seržantas Helmutas Rauka piršto judesiu siuntė žydus, daug valandų prastovėjusius toje pat vietoje, arba toliau vergauti, arba mirti. 2007 vyrai, 2920 moterų, 4273 vaikai buvo nužudyti per vieną dieną. Gete gyventojų sumažėjo daugiau nei trečdaliu. 

Agnė Narušytė

Janinos Sabaliauskaitės ir Rimaldo Vikšraičio parodos Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje

Kaip šiandien pamenu. 1997 metai. Saulėta diena. Laima Kreivytė, tuometinė „7 meno dienų“ dailės puslapių redaktorė, atneša laikraštį, kurio pirmame puslapyje – tekstas apie projektą „Valdymas iš žemės“ („Ground Control“, 1995–1997), sujungusį dvi menininkų valdomas erdves: „Beaconsfield“ galeriją Londone ir „Jutempus“ Vilniuje. Projekto pavadinimo pratęsimas paaiškina, kas čia vyksta: „Technologijos ir utopija“. Tuomet dar tik besimezgantis world wide web – pasaulinis internetas – sujungia erdvėje nutolusius menininkus iš dešimtmečius sovietinės okupacijos atskirtų Europos regionų.

Agnė Narušytė

Tarptautinis fotografų simpoziumas „Nida. Sutikti fotografiją“

Antradienis

Atvažiuojam į Nidą jau pavakary, bet dar šviesu. Marios siautėja. Jūra – kaip ežeras.

– Vėjas pietryčių, – sako Erika.

Agnė Narušytė

Įvietinto meno paroda „Išlikimas“ naujojoje kalėjimo versijoje „Lukiškės 2.0“

– Kaip tu?

– Taigi kalėjime sėdžiu.

Taip vasarą prasidėdavo mudviejų su Egle Ridikaite pokalbiai telefonu. Kuratorė Algė Gudaitytė (padedama Aistės Kisarauskaitės ir Kotrynos Žukauskaitės) vėl pakvietė septynias moteris kurti įvietintą meną, tik šįkart – ne į dominikonų vienuolyną, o į nebeveikiantį Lukiškių kalėjimą. Tad visoms teko ten „pasėdėti“. Liesti pliką plytų mūrą, tūnoti pasivaikščiojimo kiemelių „šulinyje“, kur vienintelis langas – į dangų. Pajusti čia įsigėrusį vyrų prakaitą, šlapimą, kraują, depresiją, pyktį, savigailą. Ir mąstyti apie išlikimą, tiesa, plačiau nei perša turistiniu objektu tapęs kalėjimas.

Agnė Narušytė

Trijų Baltijos šalių, Ukrainos, Lenkijos, Suomijos ir Nyderlandų menininkų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje

Paroda „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ pirmiausia buvo atidaryta Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje 2020 m. lapkritį. Tada pasaulis ruošėsi nykiai karantininei žiemai. Menininkų buvo mažiau – 9, o kuratorės tik dvi – Ieva Astahovska ir Margaret Tali. Dabar Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje parodoje menininkų daugiau – 14, ir prisidėjo kuratorė Eglė Mikalajūnė. Kodėl pasakoju mažai kam įdomią priešistorę? Nes ji – į temą. Ne tik dėl parodos pavadinime įrašytų praeičių. Bet ir dėl to, kad dabar, 2022-aisiais, ji atrodo ir kaip atsakas į Rusijos karą Ukrainoje, ir kaip pernykštės Baltijos trienalės „Nesibaigiančios kovos“ Šiuolaikinio meno centre (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia) tęsinys. Parodos priešistorė paneigia abu įspūdžius. Ir kartu užaštrina jos aktualumą: apie praeities peršamas kovas buvo galvojama dar prieš prasidedant dabartiniam karui, ir galvojama keliose vietose vienu metu.

Agnė Narušytė

Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „kovotoJOS XIX–XX“ buvusiame Lukiškių kalėjime

Pirmomis karo Ukrainoje savaitėmis socialiniuose tinkluose sklandė ginkluotų moterų nuotraukos. Kovo 8-ąją jos pažymėjo filmuotais atsišaukimais. Sakė: išvežėme vaikus į užsienį, mūsų genofondas išsaugotas, dabar kausimės už tėvynę. Jų veidai buvo griežti, balsai – nuožmūs. Profesionalios karės valkirijos ta pačia proga irgi žadėjo „padaryti savo darbą iki galo“ – išvyti okupantus.