Kūriniai Bažnytinio paveldo muziejaus kieme
Vilniuje, kažkur, senamiestyje. Miesto praeivis vieną gražią dieną gali būti sugundytas raudonų laiptų, šmėsčiojančių pro atvirus kiemo vartus. Skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus laiptuota vertikalė, vedanti tiesiai į dangų, kviečia stabtelėti, pasmalsauti, pasižvalgyti ir užsukti. Toks šio kūrinio pašaukimas: priminti, kad šioje Sapiegų giminės ilgai globotoje šventovėje, šiame buvusiame seserų vienuolyne, o dabar Bažnytinio paveldo muziejuje yra laukiamas kiekvienas, kam menas įdomu, kiekvienas, kam įdomu, koks menas buvo Dievui vakar ir yra šiandien.
Ieškant šiuolaikinės bažnytinės dailės įtaigumo
Bažnyčia jau seniai nebėra meno mecenatė, vieta, kur gimsta naujos meno idėjos, kur dailininkui leidžiama žengti žingsnį į priekį, kurti ir palikti savo pėdsaką. Ką ten mecenatė?! Bažnyčia ne tai kad nebėra mecenatė, ji šiandien labiau asocijuojasi su institucija, net ir mene bijančia naujumo, menkai ką išmanančia apie šiandienos meną, jo paieškas ir daug saugiau besijaučiančia iki koktumo saldžiame art sulpicient šešėlyje.
Vilniuje, šalia Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios ir vienuolyno, planuojama statyti viešbutį su konferencijų centru ir biurų pastatą. UAB „Orkela“ – šio projekto iniciatorė.
„Kad ir kokie būtų šalių sprendimai dėl šio projekto, esame tvirtai įsitikinę – istorinio Dominikonų vienuolyno ansamblio apsauga turi būti užtikrinta. Visiems yra suprantama ir žinoma, kad kultūros paveldas įpareigoja tiek valstybę, tiek jo savininkus, tiek visuomenę. Todėl mes, Vilniaus broliai dominikonai, tikimės ir tikime, kad valstybės bei savivaldos institucijos ir visos suinteresuotos šalys savo pareigas vykdys teisėtai, teisingai ir tinkamai,“ – sako Lietuvos dominikonų vienuolyno subprioras, brolis Mindaugas Slapšinskas OP.
Broliai dominikonai atidžiai stebi projekto derinimo procesus, kuriuose matoma ir pozityvių aspektų. Projektas vis dėlto buvo viešinamas, visuomenė – gana plačiai supažindinta su juo, o vėliau, išgirdus žmonių pastabas, kiek koreguotas ir projekto iniciatorės vėl plačiai pristatytas visuomenei.
Tačiau tenka apgailestauti, kad neapsieinama ir be negatyvių aspektų. Susipriešinimas tarp visuomenės ir privataus intereso tampa vis gilesnis. Teisinė aplinka, kurioje turėtų vykti visuomenės ir privataus intereso dialogas, nėra išbaigta (neratifikuota Faro konvencija ir pan.), tai neišvengiamai veda šias dialogo puses į iš esmės nereikalingus ginčus.