Šešėlis pritvirtina prie žemės

Vilniuje, kažkur, senamiestyje. Miesto praeivis vieną gražią dieną gali būti sugundytas raudonų laiptų, šmėsčiojančių pro atvirus kiemo vartus. Skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus laiptuota vertikalė, vedanti tiesiai į dangų, kviečia stabtelėti, pasmalsauti, pasižvalgyti ir užsukti. Toks šio kūrinio pašaukimas: priminti, kad šioje Sapiegų giminės ilgai globotoje šventovėje, šiame buvusiame seserų vienuolyne, o dabar Bažnytinio paveldo muziejuje yra laukiamas kiekvienas, kam menas įdomu, kiekvienas, kam įdomu, koks menas buvo Dievui vakar ir yra šiandien. 

Žaismingai gundantys, žaismingai viliojantys, išaugę viduryje kiemo, atsiremiantys į vienuolyno varpinę ir „bėgantys“ iki pat dangaus. „Laiptai į dangų ir jų šešėlis“, kaip ir įžymiausi Biblijoje „Jokūbo laiptai“, kuriais iš dangaus į žemę, iš žemės į dangų straksi angelų būriai, o juos sapnuoja šis žydų tautos patriarchas, neša tą patį troškimą – prakalbinti ir sujungti. 

Dievas kalbina Jokūbą, Urbanavičius – praeivių minias. Dievas laiptais jungia dangų ir žemę, dieną ir naktį, Jokūbo baimes ir troškimus, Urbanavičius savaisiais – gatvę ir kiemą, sena ir nauja, žemę ir dangų. 

Kūrėjas šaukiasi kūrėjo, erdvė šaukiasi kūrėjo, žmogus šaukiasi kūrėjo. Istorija nutyli, kieno „šauksmas“ suvirpino skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus širdį, bet, šiaip ar taip, šis objektas, sukurtas Kaune vykusiai autoriaus parodai „Palėpės žaidimai“, buvo įkurdintas Bažnytinio paveldo muziejaus kiemo erdvėje. Įkurdintas, kad gundytų ir viliotų, o suviliotus ir sugundytus nuvestų į dangaus miestą.

Bet dar sugrįžkime prie vienos pačiam skulptoriui be galo svarbios kūrinio detalės. Šešėlio. Kaip sako autorius: „Be šešėlio laiptai pakiltų į dangų. Šešėlis yra tai, kas juos laiko pritvirtintus prie žemės.“ Koks žmogaus gyvenime yra svarbus šešėlis, mus išmokė škotų dramaturgas Jamesas Matthew Barrie, savo kūrinyje „Piteris Penas“ parodęs berniukams, kad nėra gėdinga verkti dėl svarbių gyvenimo dalykų, tokių kaip šešėlis. Todėl be galo malonu kalbantis su Vladu suvokti, kad jis ne tik neužmiršo šešėlio, ne tik įtraukė šešėlį į kūrinio pavadinimą „Laiptai į dangų ir jų šešėlis“, bet ir kalboje pabrėžia: „Šešėlis yra žemės elementas, laiptai – dangaus. Ir jie kartu jungia žemę su dangum.“ Be vieno nebūtų kito. Be šešėlio nebūtų laiptų, be dangaus – žemės, be žmogaus – Dievo.

Kadangi Lietuvą vis dar kausto karantinas, kuriame pasislėpę bandome perbristi pandemijos pelkę, muziejai, išgyvendami lapkričio mėnesio neteisybę, bando, kas kaip sugeba, pateikti bent mažą dalelytę saugomo meno, neįsileisdami lankytojų į vidų. Įėję pro skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus laiptus ir peržengę jų šešėlį, priėję prie didžiulio lango, atveriančio vaizdą į vienuolyno bažnyčios vidų, galėjome pamatyti išeksponuotą dar vieną meno kūrinį. Muziejaus komandos iniciatyva už lango, visiems lengvai prieinamoje vietoje, neįeinant į muziejaus vidų, sumanyta eksponuoti vieną ar kitą kurinį. Pirmasis taip buvo pateiktas 2014 m. sukurtas skulptorės Ksenijos Jaroševaitės darbas „Švenčiausios Mergelės Marijos septyni džiaugsmai“. Subtilia technika arkinėse balto marmuro plokštėse, sustatytose ant apvalaus pamato, išraižyti septyni Mergelės Marijos džiaugsmų pasakojimai: Apreiškimas Mergelei Marijai, Mergelės Marijos susitikimas su Elžbieta, Kristaus gimimas, Trijų karalių aplankymas, Jėzaus atradimas šventykloje, Kristaus prisikėlimas, Marijos paėmimas į dangų ir vainikavimas. Kūrinys apie gyvenimą ir gyvenimui, kad net ir šioje krizėje primintų, jog svarbiausia yra gyvenimo jėga, kuri ir padeda suvokti visa, kas yra menas ir kūryba. Vėliau Jaroševaitės kūrinį pakeitė Jolantos Kvašytės Prakartėlė (1995).