Autorius: Aleksandra Fominaitė

Daiktai savyje, mumyse ir tarp mūsų

2000 m. Vokietijoje Konstantino Bogdano jaun. surengtai grupinei parodai „Fragile“ nufotografavau savo virtuvės baldus ir prietaisus. Įdėjau realistiškai detalias jų nuotraukas į tikro dydžio stiklo kubus. Eksponavome ekologiškoje konferencijų erdvėje – tokioje „teletabių“ aplinkoje, kur namukai apaugę gėlėmis, pasodintomis ant stogų, o kai kurie sukasi pagal saulę. Ta „chruščiovinė“ virtuvė ten atrodė itin keista, netikėta. Pirma vieša darbų ekspozicija vyko vasarą, ir ilgainiui tuose uždaruose kubuose susidarė šiltnamis. Aplink juos veją šienaudavo, o kubuose prižėlė žolės. Jų viduje buvo dar mažesnių kubų, ten ji išaugo dar aukštesnė... Taip aplinka pati „sudalyvavo“ parodoje.

„Monolitinės“ draugystės istorijos

Apžiūrint Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerijoje surengtoje parodoje „Konfeti logika“ eksponuotus grafikų Akvilės Misevičiutės (Magicdust) ir Antano Dubros (Stryts) darbus pirmiausiai išryškėja paauglystė, „gariūnmetis“, daugiakultūriškumas. Autoriams šis laikotarpis sutapo su paauglyste ir tiesiogiai: abu gimę 1987 m., šiuo metu, matyt, daugiau ar mažiau išgyvena tarpsnį, kai jaučiama „nostalgija viskam“ (iš parodos aprašymo). Su „gariūnmečio“, kurį tik pastaruoju metu pradėta reflektuoti kaip unikalų lietuvių kultūros reiškinį, realijomis čia susiję ir estetika, ir siužetai, ir jų pasakojamose istorijose tvyranti nestabilumo, užslėptų pavojų, visuotinio nepasitikėjimo kupina atmosfera, kurioje, kaip ir visur, gyvuoja kažkas mielo ir „savo“. Dabar juokinga prisiminti, kokį emocinį krūvį – beribę pašaipą, nuostabą ir pasibjaurėjimą – tuo metu tūlam Lietuvos piliečiui turėjo patys žodžiai „menininkas“ ar „prie meno“. Juk, kaip sako rašytojas Andrius Jakučiūnas, „ta epocha su neregėtu atkaklumu negimdė meninių vaizdinių, pripažino tik drumstą, šiukšliną, ant baltų plastikinių kojelių siūbuojančią tikrovę, papuoštą dirbtinėmis gėlėmis; ją galėjai patirti tik savo kailiu, urloms pastojus kelią arba pačiam „prisiknisus“ prie kokių geltonsnapių. Gariūnmetis buvo viltis, bet ne tiesa.“ („Dėmesio – visai užmiršta sena“, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-11-29-andrius-jakuciunas-demesio-visai-uzmirsta-sena/53791). Taip pat ir visam 10-ajam dešimtmečiui būdinga svaiginanti laisvė, aibė iliuzijų, seniai svajoto ribų peržengimo, gausių, nereglamentuotų raiškos galimybių suteiktas entuziazmas. Ta laisvė, kurios šiandien pasigendama, kai socialinė nelygybė bado akis, bet apsimetama, kad viskas gražu, nes „pozityvaus mąstymo“ virusu užsikrėtė net politikai, skatinantys besipiktinančius „tiesiog daugiau šypsotis“, o medijose, atrodo, nėra svarbesnės temos nei „sveikas“ maistas. Beribės individo laisvės, jo maišto prieš nepasitenkinimą sukeliančią tikrovę, iliuzijų atsikratymo, kovos už teisybę ir savo vertybes temos organiškai sujungia paauglystę kaip asmens ir „gariūnmetį“ kaip ištisos šalies raidos istoriją.

Komunikacijos adekvatumo beieškant

Kadangi kelerius pastaruosius metus paskutines rugpjūčio ir pirmąsias rugsėjo savaites leisdavau gamtoje toli nuo sostinės, 4-ojo gatvės meno festivalio „Street Art Vilnius ’16“ turbūt negalėčiau adekvačiai įvertinti iš laiko perspektyvos. Festivalio veiklą pastebėdavau tik iš feisbuko pranešimų, susijusių su miesto šventėmis ir, pavyzdžiui, praeitais metais tik po gero pusmečio jam pasibaigus išsiaiškinau, kad tai per jį buvo papuoštos kelių mano dėmesį atkreipusių pastatų sienos. Mėgindama sužinoti atsakymus į šį rudenį vykusio festivalio sukeltus klausimus, veltui ieškojau ankstesnės jo veiklos archyvo internetinėje svetainėje www.streetart.lt (pavadinimas suponuoja, kad kalbama apie visos Lietuvos gatvės meną). Ir tai nėra vienintelis festivalio neaiškumas.

Šiais metais festivalis daugiausia dėmesio skyrė komunikacijos temai, ją interpretavus kiek plačiau nei galima būtų tikėtis: transportui, simbolių kalbai, smulkiosios architektūros objektų – stotelių, garažų, apšvietimo stulpų, reklaminių stendų, gėlių vazonų ir t.t. – dizaino kuriamoms vizualinėms „žinutėms“, ir pan. Komunikacija, kaip svarbus miestiečių kasdienybės aspektas, organizatorius įkvėpė ir į miesto aplinką pažvelgti kaip į tekstą, turintį ne tik tiesioginių, bet ir užslėptų prasmių, nuolatos redaguojamą ir keičiamą. Kaip profesionaliai rašančiai (ir redaguojančiai) sostinės gyventojai, man pasirodė ironiška, kad būtent su pagrindine – susisiekimo, ryšio, bendravimo – tema susiję dalykai buvo nedarniausi. Komunikacija virtualioje erdvėje pavyko kur kas sklandžiau ir veiksmingiau nei keli svarbiausi festivalyje vykę renginiai.

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”