AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Daiktai savyje, mumyse ir tarp mūsų

Pokalbis su menininku Domu Ignatavičiumi personalinės parodos „Tarp“ proga

Aleksandra Fominaitė
Nr. 15 (1209), 2017-04-14

Aprašyme teigi: „Galime gyventi tarp daiktų, bet ne tarp idėjų.“ Su tuo sutiktų tinklaraštininkas, keliautojas Davidas Caine’as (www.raptitude.com) ir sociologijos profesorė Juliet Schor – filmo „Minimalism“ autorė. Jų manymu, šiuolaikiniai žmonės nėra materialistai: daiktas kaip materialus objektas, jo estetika, faktūra nublanksta prieš jo įsigijimo idėją. Savo daiktų medžiagiškų savybių nevertiname, jomis nesimėgaujame. „Daiktai savyje“ – savarankiškai egzistuojantys estetiniai objektai – mums nesvarbūs.

Anot Kanto, pažinti daiktų negalime – tik savo pačių reakcijas į juos, savo įsivaizdavimus. Parodoje „žaidi“ su daiktų suvokimu: kokie jie yra fiziškai, o kokius juos esame įpratę matyti. Nuo kada tyrinėji „daiktus savyje“?

2000 m. Vokietijoje Konstantino Bogdano jaun. surengtai grupinei parodai „Fragile“ nufotografavau savo virtuvės baldus ir prietaisus. Įdėjau realistiškai detalias jų nuotraukas į tikro dydžio stiklo kubus. Eksponavome ekologiškoje konferencijų erdvėje – tokioje „teletabių“ aplinkoje, kur namukai apaugę gėlėmis, pasodintomis ant stogų, o kai kurie sukasi pagal saulę. Ta „chruščiovinė“ virtuvė ten atrodė itin keista, netikėta. Pirma vieša darbų ekspozicija vyko vasarą, ir ilgainiui tuose uždaruose kubuose susidarė šiltnamis. Aplink juos veją šienaudavo, o kubuose prižėlė žolės. Jų viduje buvo dar mažesnių kubų, ten ji išaugo dar aukštesnė... Taip aplinka pati „sudalyvavo“ parodoje.

 

Pirmoje personalinėje parodoje „Skylėta širdis“ (2015 m., „Argentum“ galerija) irgi rodei „daiktus savyje“ – daugiasluoksnes, detaliai anatomiškas, natūralistiškas širdis. Esi įgijęs vitražisto specialybę. Ar visur išnaudoji stiklui būdingas ypatybes?

Parodą aplankęs medikas pagyrė, kad širdies anatomiją atkartojau „teisingai“ – labai tiksliai. Stengiuosi, kad daiktai būtų maksimaliai „savimi“ – tokie, kokie yra. Vadovaujuosi Audriaus Naujokaičio pasakymu: „Daiktas turi cypti iš buvimo savo vietoje.“

Kelerius metus iš eilės stojau į tapybą. Dabar atrodo juokingai, bet VDA konkursas buvo milžiniškas: 6 žmonės į vietą. Tad įstojau į vitražą – itin siaurą, nepopuliarią specialybę. Joje atradau, kad stiklas tinka ir gerokai konceptualesniems dalykams nei tradicinių „burbulų“ kūrimas. Mokiausi ir Prahos vaizduojamosios dailės akademijoje, prof. Milošo Šejno konceptualaus meno studijoje. Mano magistro darbas jau mažai ką bendra turėjo su vitražu.

 

Dabartinės technologijos leidžia išryškinti stiklo sluoksniavimąsi, persišviečiamumą, formų, šviesos žaismą, jį pakeičiant įvairiais plastikais, metalu.

Jie suteikia naujų galimybių interpretuoti tuos pačius man įdomius dalykus. Ir studijuodamas vitražą daug tapiau, mokiausi pas Naujokaitį, dalyvavau parodose kartu su tapybos studentais. Tada ir pradėjau ieškoti tų „daiktų savyje“, juos „projektuoti“ drobėse.

 

Esi tarpdisciplininis menininkas, dizaineris, iliustratorius. Kuo būtent „daiktai savyje“ tau įdomūs? Kaip kyla susidomėjimas konkrečiais daiktais?

Daiktų išskaidymas dalimis sukuria tam tikrą drastiškumą, dingsta jų „švarumo“, idėjos grynumo įspūdis, idėjos. Tokie daiktai man įdomesni nei spalviškai „ištyrinėti“ plokštumoje. Esu savotiškas „pankas“. Mane „veža“ buitiniai, kasdieniai daiktai, o ne pas močiutę rastos bakūžėlės. Dirbtuvėse sukonstravęs tą kėdę, ant jos vos neatsisėdau – nes įpratau, kad tokia pat yra mano namuose.

Kurti skatina forma, vizualumas. Man tam tikri daiktai yra tapybiški. Jei domina tik konceptualumas, nebūtina užsiimti daile – gali tiesiog apie tai rašyti.

 

Tokio daikto įdomumo riba – labai plona: kada jis nustoja būti „fabrikiniu“, masinės produkcijos, ir tampa „tavo“?

Ir atvirkščiai: buteliukai, kosmetikos priemonės iš mano žmonos kolekcijos, kuriuos čia naudoju, nauji yra labai gražūs, o naudojami ištuštėja, nusitrina, praranda dalį estetikos. Kėdė, kurią čia rodau, – irgi nusitrynusi, nušiurusi, bet jos nedažau, ji man brangi tuo autentiškumu. Su tais daiktais yra susiformavęs santykis, jie – mano nučiupinėti, ne šiaip rasti, ištraukti iš saugyklų. Juos nugludinęs laikas – su jais kartu nugyventi mėnesiai: suasmeninta, „dabartinė“ praeitis. Rodau jos prisilietimą. Gal tai pernelyg egocentriška ar intravertiška, bet ne labiau nei metų metus tapyti autoportretus...

 

Tu pankuoji, atitoldamas nuo gamtos ar reklamos primetamo idealumo ir idealizavimo į tą nusidėvėjimo natūralumą. Tradiciškai gamta garbinama, o industrinis pasaulis laikomas nedvasingu, „žemesnio lygio“. O tu iškeli buitį į tą aukštesnį lygį.

Esu ne gamtos vaikas. Neturiu savo kaimo, augau Lazdynuose, kur tuo metu buvo statomi Parodų (dabar „Litexpo“) rūmai. Žaisdavom tose statybose tarp vamzdžių krūvų, dervos, ventiliacijos šachtų.

Nors, tarkime, mokykloje matydavau tuos pačius radiatorius, vamzdžius, laiptus, jie visai netraukė vizualiai. Juokinga, kad žavėdamasis mikrorajonų ir daugiabučių estetika, dabar gyvenu Žvėryne mediniame name su sodu – gamta pas mane pati atėjo.

 

Paroda veikia iki balandžio 20 d.

Galerija „ARgenTum“ (Latako g. 2, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–18 val.

Į viršųĮ VIRŠŲ