Sutramdyta „Užsispyrėlė“

Gruodžio 8–9 d. garsiajame Paryžiaus „Comédie Française“ buvo parodytas naujausias režisieriaus Oskaro Koršunovo ir jo kūrybinių talkininkų – scenografės Jūratės Paulėkaitės ir kompozitoriaus Gintaro Sodeikos – darbas pagal Williamo Shakespeare’o komediją „Užsispyrėlės sutramdymas“. Spausdiname Brigitte Salino atsiliepimą apie premjerą viename didžiausių Prancūzijos dienraščių „Le Monde“.

„Užsispyrėlės sutramdymas“ nėra pati žymiausia Shakespeare’o pjesė. Be to, ji retai statoma, dažnai supaprastinama ir jai suteikiama viena prasmė: kaip suvaldyti pikčiurną ir paversti ją geismo objektu.

Režisierius iš Lietuvos Oskaras Koršunovas pirmą kartą dirba „Comédie Française“ ir nauju spektakliu siekia paneigti tokią nuomonę apie pjesę. Teatro vadovė Muriel Mayette tuo džiaugiasi. Jos manymu, jaunystėje Shakespeare’o pjesėje (rašydamas pjesę 1590 ar 1591 m. jis neturėjo nė trisdešimties) keliamos šios temos – potraukio paslaptis ir laisvė rinktis.

Sunku pritarti režisieriaus ir vadovės įžvalgai, kad pjesėje yra tokia pati kaip Romeo ir Džiuljetos „meilės istorija“. „Užsispyrėlės sutramdymas“ labai skiriasi nuo romantiškos Veronos įsimylėjėlių istorijos. Čia meilė nėra neįmanoma. Ji – parduodama. Tėvas sutinka leisti už vyro jaunesniąją dukterį, švelniąją ir gražiąją Bjanką, su sąlyga, kad kas nors paims vyresniąją – užsispyrėlę Katariną. Tačiau niekas jos nenori, išskyrus jaunąjį kraičio besivaikantį Petručijų.

Įdomiausi dalykai čia susiję su pačia Katarina. Jauna mergina viskam sako „ne“, nes jaučiasi užspeista primygtinų reikalavimų, kuriems nepritaria, bet pati nežino, ko išties norėtų.

Šis personažas turi nebūdingą „užsispyrėlės“ stereotipui paslaptį; spektaklyje taip pat glūdi paslaptis, susijusi su tik jam būdinga sandara. Taigi, kas yra moteris? – klausia Shakespeare’as, apsupdamas Katariną minia veikėjų, kurie skirtingai atspindi tą patį moters portretą.

Būtent šią dalį geriausiai atskleidžia Oskaro Koršunovo pastatymas. Priešingai nei įprasta, režisierius neapsupa Katarinos ir Petručijo (Françoise Gillard ir Loic Corbery) poros kitais veikėjais vien tam, kad išryškintų jųdviejų charakterius. Atvirkščiai – visi personažai yra spektaklio centre ir kiekvienas randa savo vietą spektaklyje tarsi gyvenime, jam tapus komiškam.

Visa vyksta it kokioje kostiumų siuvykloje ir „baltiškai gotiškoje“ aplinkoje, kur netrūksta nei egzotiškų kaukių, nei dūmų. Juodai apsirengę aktoriai nešioja rankose medinius skydus, ant kurių kabo personažą charakterizuojantys ženklai. Šie skydai tampa puikia vaidybos priemone, su kuria šėlioja puikiai treniruota trupė. Jie tarsi sako, kad vaidinimas „Užsispyrėlės sutramdymas“ yra laimė būti kartu, papasakoti istoriją ir įteigti, kad visa tai – tik malonus akiai teatras.

2007 gruodžio 13 d.

Vertė Asta Uosytė