Dešimt geriausių filmų scenų

„Šių dienų Apokalipsė“

Dienraščio „The Times“ kino apžvalgininkas Jamesas Christopheris teigia, kad labiausiai atmintin įstrigusias filmų scenas sieja viena intriguojanti taisyklė: tik nedaugelis tų filmų turi šansų atsidurti geriausių visų laikų filmų sąraše. Pateikiame straipsnio autoriui labiausiai įstrigusias scenas. Tikimės, kad Kalėdų savaitę „7 md“ skaitytojai suras laiko jas pasižiūrėti ir tegu neakivaizdžiai pasiginčyti su kritiku ar papildyti jam visai negirdėtų filmų, kad ir apie Šuriko nuotykius, scenomis ir frazėmis.

Kiek skaitytojų gali prisiminti kokią nors jaudinančią pirmą vietą Halliwello 1000 geriausių visų laikų filmų sąraše užimančio Yasujiro Ozu filmo „Tokijo apysaka“ sceną?

Nedaug. Bet kiekvienas, kad ir netiksliai, galės pacituoti Clinto Eastwoodo frazę iš „Purvino Hario“: „Ar tau šiandien sekasi, šiukšle?“ Kino gerbėjas dažnai pasitenkina kultiniais kadrais ir pritrenkiančiomis frazėmis. Kultines scenas ne visada pamatysi geriausiuose filmuose. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, visi sutaria, kokios tai scenos. Kai kurios jų žinomos taip gerai, kad iškart nulemia viso filmo įspūdį: muzika dušo scenoje „Psichopate“; išsilaipinimas paplūdimyje filme „Gelbstint eilinį Rajaną“; pabaisa, lendanti iš Johno Hurto krūtinės filme „Svetimas – 8 „Nostromo“ keleivis“; ant „Titaniko“ denio vėjyje besibučiuojančių įsimylėjėlių siluetai; apgriuvusi Laisvės statula „Beždžionių planetoje“; „Nasrų“ pradžia; pasivažinėjimas dviračiu šviečiant Mėnuliui filme „Ateivis“ („E.T.“); Riko ir Ilzos išsiskyrimas „Kasablankos“ oro uoste... Šis sąrašas neturi pabaigos.

Bet kodėl tos scenos tokios nepaprastos? Nelengva atsakyti, nėra ir paprasto recepto, kaip kurti kino magiją. Scenos, kurias prisimenu aš, – tai netikėti sukrėtimai, stulbinantys atradimai ir užkrečiančios bravūros akimirkos. Muzika jose taip pat vaidina savo vaidmenį.

Sraigtasparnių ataka auštant filme „Šių dienų Apokalipsė“ („Apocalypse Now“, rež. Francis Ford Coppola, 1979). Coppolos filmas buvo kupinas beprotybės kaip ir pats karas. Tačiau tai bene labiausiai akivaizdu garsioje scenoje, kai beprotis pulkininkas Kilgoras (Robert Duvall) sulygina su žeme Vietkongo kaimelį, kad galėtų panardyti jūroje. „Mėgstu napalmo kvapą rytais“ – absoliučiai geniali frazė. Scenos intensyvumas kyla iš beprotiškų prieštarybių ir fakto, kad Vilardas (Martin Sheen) negali patikėti tuo, kas vyksta jo akyse. Sraigtasparnių eskadra, kylanti į mūšį skambant „Valkirijos“ garsams, – tai aukščiausias lygis.

Dil nusimauna kojines filme „The Crying Game“ (rež. Neil Jordan, 1992). Scena, kurioje Dil (Jaye Davidson) parodo vyriškas genitalijas, iškart tapo klasika. Dauguma žiūrovų iki tos akimirkos nesuvokia, kad Dil yra vyras. Šokiruojantis atradimas iškart po jaudinančio ir nedrąsaus romano su Stepheno Rea suvaidintu buvusiu teroristu padarė žiūrovams didžiulį įspūdį.

Dėdės Mončio atvykimas į kaimo namelį filme „Vitneilas ir aš“ („Withnail & I“, rež. Bruce Robinson, 1986). Retas kuris filmas suteikia tiek niūraus malonumo, kaip šis šiurkštokas pasakojimas apie du bedarbius aktorius be grašio, užtat pasižyminčius nepasotinamu apetitu narkotikams ir alkoholiui. Nuostabus degeneratas Vitneilas, kurį suvaidino Richardas E. Grantas, parduoda savo apkūniam dėdei (Richard Griffits) „aštraus“ sekso su savo kambario draugu (Paul McGann) sumanymą už namelio kaime raktus. Netikėtas naktinis norinčio pasinaudoti paslauga dėdės Mončio vizitas – tai puiki scena, rodanti panišką heteroseksualią baimę.

Scena aludės kiemelyje filme „Kabaretas“ („Cabaret“, rež. Bob Fosse, 1972). Saulės nutviekstas idiliškas aludės kiemelis. Čia susirinko daug iškylaujančių šeimų. Kai Salė Boulz ir du jos kavalieriai žvalgosi į susirinkusius, pakyla angeliškos išvaizdos vaikinukas blondinas ir pradeda dainuoti tyru balsu. Fosse akimirkai pakeri mus dainos „Rytojus priklauso man“ garsais ir tik po to parodo nacių simbolius ant jaunuolio marškinių rankovės. Scenos intensyvumas auga, kai likusieji pikniko dalyviai prisijungia prie dainos, kuri pasirodo besanti fašistų himnas.

Frazė „Juokingas? Visai kaip klounas? Manai, kad esu juokingas?“ – filme „Geri vyrukai“ („Goodfellas“, rež. Martin Scorsese, 1990). Henris Hilas (Ray Liotta) kartu su kitais juokiasi iš Tomio Devito (Joe Pesci) papasakoto anekdoto. Hilas jam sako: „Esi juokingas tipelis“. Devito sprogsta: „Juokingas?“ Linksma atmosfera bematant dingsta, atsiranda įtampa. Išsigandęs Henris bando suprasti, kas jo žodžiuose įžeidė Devito ir kaip išvengti mirties. Staiga, vos per vieną baisią akimirką, iš savo jis tampa svetimu. Jo apgailėtina pozicija mafijoje negailestingai pasitvirtina. Jis juokiasi suvokęs, kad tai buvo tik pokštas, bet lygiai taip pat galėtų ir pravirkti.

„Krantinė“

Frazė „Džekui kelia nuobodulį tokie dalykai kaip pastovus darbas ir pramogų stoka“ – filme „Švytėjimas“ („Shining“, rež. Stanley Kubrick, 1980). Geniali Stepheno Kingo romano ekranizacija yra kupina puikių scenų ir sukrečiančių kadrų – koridorių labirintais riedantis dviratukas, Džeko pokalbis su išgalvotu barmenu, „Redrum“ („raudonas kambarys“ – „murder“ anagrama). Bet mano mėgstamiausia scena ta, kai Vendė (Shelley Duvall) pradeda suvokti, kad jos vyras Džekas (Jack Nicholson) tiesiog kraustosi iš proto. Vendė varto karštligiškai jo prirašytus lapus, tikėdamasi perskaityti pirmuosius romano puslapius. Tačiau mato tik nuolat kartojamą vieną sakinį: „Džekui kelia nuobodulį tokie dalykai kaip pastovus darbas ir pramogų stoka“.

Frazė „Gal norėtum pažaisti?“ – filme „Svajonių laukas“ („Field of Dreams“, rež. Phil Alden Robinson, 1989). Šios vyriškos ašarų spaustuvės kulminacija vyksta kukurūzų lauke, po kurį beisbolo apsėstas fermeris Rėjus (Kevin Costner) vaikštinėja kartu su savo mirusio tėvo (Dwier Brown) dvasia. Saulėlydis nutviekstas rožinės šviesos, muzika švelni, žodžiai skamba retai. Vyrai liūdnai žiūri vienas kitam į akis kaip du meilužiai. Žvilgsnyje matomas skausmas išreiškia atleidimą, praradimą ir meilę, jis kartu ir jaudina, ir yra kupinas nusiraminimo. Kai sūnus pagaliau paklausia tėvo: „Gal norėtum pažaisti?“, visos žaizdos sugyja, paaiškėja, kad pasaulis yra geras, ir jei iškart neapsiliesi ašaromis, vadinasi, esi beširdis.

Kruvinas susidūrimas dangoraižio hole filme „Matrica“ („Matrix“, rež. Larry ir Andy Wachowski, 1999). Šiuolaikinis veiksmo kinas atgimė, kai būsimasis virtualusis Kristus, išganytojas Neo (Keanu Reeves), ir jo bendramintė Trinity (Carrie-Anne Moss) nusprendė išlaisvinti savo guru, kung-fu filosofą Morfėją (Laurence Fishburne). Drąsioji pora įeina į griežtai saugomo biurų dangoraižio marmurinį holą. Kaukia signalizacija, tarška pistoletai ir taip prasideda 190 pačių beprotiškiausių ir labiausiai stilizuotų šio filmo sekundžių. Žvaigždės, ore skriejančių kojų smūgiai, šaudymas iš automatų, sulėtinti kadrai ir energinga „Propellerheads“ muzika paverčia kruviną susidorojimą aukštuoju menu.

Iš „Velniškos istorijos“ prisimeni akis („Les Diaboliques“, rež. Henri-Georges Clouzot, 1955). Tai nepamirštamas siaubo filmas, sukurtas „Psichopato“ stiliumi, vertas paties Hitchcocko. Tiesą sakant, Hitchcockas darė viską, kad gautų teisę ekranizuoti Pierre’o Boileau ir Thomaso Narcejaco romaną, bet jį aplenkė konkurentas prancūzas. Filmas pasakoja apie mokyklos direktorių, jo žmoną ir meilužę. Šios susimoko nužudyti direktorių. Joms atrodo, kad viskas pavyko: direktorius paskandintas vonioje, žiūrovai buvo liudininkai. Paskui plaukai pasišiaušia iš baimės, kai skenduolis stojasi iš savo šlapio karsto ir išsiima išbrinkusius akių obuolius. Negaliu šios scenos ištrinti iš atminties.

Frazė „Galėjau būti profesionalas“ filme „Krantinė“ („On the Waterfront“, Elia Kazan, 1954). Nežiūrėjau „Krantinės“ nuo tada, kai filmas pasirodė kinuose ir surinko aštuonis „Oskarus“ ir keturias nominacijas, beje, tarp jų ir už Leonardo Bernsteino muziką. Tačiau, kiek pamenu, geriausioje šio filmo scenoje nėra nė kruopelės muzikos. Tai pokalbis taksi automobilyje tarp buvusio boksininko Terio (Marlon Brando) ir jo brolio mafijozo Čarlio (Rod Steiger). Pastarasis kaltas, kad Teris tapo tik šnipeliu – uosto informatoriumi. Tas, kuris sugebėjo šį sakinį paversti dramatišku pasisakymu, tikrai vertas „Oskaro“: „Tu nesupranti. Aš galėjau būti profesionalas. Galėjau būti kažkas, o ne šiukšlė. Nes dabar būtent toks ir esu.“ Suprantama, kad Brando gavo geriausio aktoriaus „Oskarą“.

Parengė Kora Ročkienė