Proza

Braškėjo tvoros

Rimantas Juodvalkis

iliustracija
Julius Keleras. „Drugeliai“. Iš serijos „Vilniaus indeksas“. 2006 m.

Vienintelė sena augalota obelis, stovėjusi vieniša prie šulinio kiemo gale, nepasiduodavo gnaibančiam ausis šaltukui. Paskutinė nusimesdavo pilkšvai gelsvus lapus, o dešimt dvidešimt raudonų obuolių dar ilgai kabėdavo. Nesiliaujantys lietūs nudažydavo kamieną, šakas iki juodumo. Koks gražus spalvų derinys: raudona ir juoda! Kai obuolius nupurtydavote, jų vietas užimdavo dar raudonesnės sniegenos. Sniegenų pasirodymas pranašaudavo tikros žiemos pradžią. Tada prasidėdavo didysis laukimas. Šventų Kalėdų ir laiško nuo geriausio draugo, dar prieš metus gyvenusio jūsų gatvelės gale. Kaip jūs Antaniokui pavydėjote! Į gatvelę atbula „palutarkė“ per duobes nusibruko iki pat Kaminskų namelio. Susodino ir tėvą, ir motiną, ir seserį, na ir, žinoma, patį Antanioką į kėbulą. Gal suguldė, nes tik jūsų draugo galva virš nosies kyšojo. Na ir Antaniokas, na ir Antaniokas! Buvo ko pavydėti. Antaniokas pirmas iš jūsų važiavo tikra mašina! Jūs bėgot iš paskos springdami „palutarkės“ dūmais ir rėkėt: „Parašyk laišką!“ Atrodė, kad draugas linktelėjo tau.

Siberijoj, matyt, jau seniai rogėmis pralėkė Kalėdų senis. Ten gi sniegas visada. Tau ši trumpiausia metų diena tempėsi ilgiausiai. Kūčių vakaras! Suaugusieji ir visi vaikai susėsite prie dvylika patiekalų nukrauto stalo. Sukalbėję maldelę, sulaužę ir išsidaliję pašventintą kalėdaitį, pulsite prie skanėstų. Akys blizgės kaip žvakutės ant prieškariniais burbulais (nesvarbu, kad kiti sutrūkinėję) papuoštos eglutės. O po Kūčių vakarienės nuo tos pačios eglutės nuglemšit vieną kitą ant siūlo kabantį oranžinį mandariną ar saldainį. O kur dar dėžėje, šiene paslėpti žieminiai, rankomis raškyti dviejų kumščių didumo geltoni obuoliai?

Ir kada gi ateis tas vakaras?

Kažkas metė į langą sniego gniūžtę. Pribėgi, puti šiltą orą, kol ledo raštuose atsiranda permatoma skylutė. Vaikai rėkia:

– Basanavičius pas paną eina!

Rodai jiems kumštį. Jie, žinoma, nemato.

Posūkyje pasirodo aukštas, tiesus kaip styga, ilgais baltais plaukais, garbanota žila barzda ir vešliais ūsais senelos kavalierius. Žiemą vasarą be kepurės, rankoje laikydamas lazdelę su dramblio kaulo bumbulu. Lazdelė jo ūgiui per trumpa, o ir remtis jam nereikėjo, tad jūs klausdavote:

– Kam gi tau lazda, jei dar nesi kuprotas?

– Dėl orumo, dėl orumo, – atsakydavo jis. – Kad mongolai nepamirštų Vytauto Didžiojo.

Kas buvo Vytautas Didysis, žinojome, mongolai – supratome, bet ką reiškė žodis „orumas“?

Kodėl jį vadino Basanavičiumi? Todėl, kad jis ateidavo nuo Šv. Antano bažnyčios ir husarų kareivinių sandūros Basanavičiaus gatve. Be to, ir ant sidabrinio dešimties litų pinigo buvo iškaltas jo portretas. Kiek jam metų? Tau tai sunku pasakyti. Skaičiavai ne kartą. Senela sakydavo, kad už tave vyresnis trylika kartų, o ji jaunesnė už jį trylika metų. Suprask, kad nori...

Nušokęs nuo palangės, sušunki senelai:

– Basanavičius ateina? Senela, paprašyk, kad grąžintų mūsų radiją.

Senela net krūptelėjo. Paleido iš rankų „prosą“, kuriuo lygino savo vienintelę, dar smetonišką ilgą, gal iki žemės, balta apykaklaite išeiginę suknelę, kuria apsivilkdavo tik du kartus metuose. Per šv. Kalėdas ir šv. Velykas. Ketinio lygintuvo dangtis atsikabino ir žemėn pabiro raudonos rūkstančios žarijos.

– Tu ką, irgi Sibiran nori, pas Antanioką?

Turėjai tokią slaptą mintį. Gal ten šiaip dovanas dalija. O čia, prieš gaunant jas, reikia papasakoti suaugusiems, kokį tau šiais metais Dievas atnešė stebuklą. Ir va, iki šio vakaro reikia sugalvoti.

Senela, staigiais judesiais, lyg gaudytų pelytes už uodegų, irzo pirštais rinkdama raudonus angliukus nuo grindų. Per tavo kvailas kalbas liks prieš svečią nepasipuošusi.

Basanavičiui tai mažiausiai rūpėjo. Senela, matyt, graži buvo ir su prijuoste. Jis ramiausiai gėrė mėtų arbatą ir pasakojo naujienas iš Vatikano apie Pijų Dvyliktąjį. Po to, kaip visada, prisitraukė prie savęs stikliuką vyšnių užpiltinės ir lėtai gurkšnodamas pradėjo pasakoti antrarūšes naujienas iš Amerikos balso. Senelai tai jau buvo nelabai įdomu, o Basanavičius irgi pamiršo pusę to, kas buvo sakyta. Tada jo veidas paraudo nuo sklerozės ar vyšnių užpiltinės. Delnu stipriai pliaukštelėjo sau į kaktą. Tai ženklas, kad iš viso pamiršo, ką norėjo toliau sakyti, ir skėstelėjęs rankomis pasikėlė nuo stalo.

Laukei to pliaukštelėjimo. Tau tai buvo ženklas, kad senolis eina namo. Senela velka jam paltą. Tu pasuki seną, dar prieškarinį, su grybo formos galvute skambučiui „budilniką“ valandą į priekį. Senela palydi Basanavičių net į lauką. Matai garus, gūsiais besiveržiančius iš šiltos trobos. Senela grįžta. Beviltiška klausti, ar lauke šalta. Jos atsakymai būdavo tik du: „šalta“ arba „labai šalta“. Kada gi jūs turėsite normalų termometrą? Ir dar spėlioji, žiūrėdamas pro apšalusiame lange tavo paties garais atšildytą plyšelį, kiekgi tam ilga juoda sermėga apsivilkusiam seneliui, tolstančiam tuščia gatve, metų, jei senelai jau per septyniasdešimt. Klausi senelos:

– Kodėl tavo draugo neveža į Sibirą? Jis, kaip Kaminskai, klauso radijo. Mūsų.

– Kas gi tokį seną pirdžiuką veš? Toks senas kelmelis net baltos meškos pusryčiams netiktų, – su kažkokia ypatinga meile Basanavičiui sako ji.

Tu supranti, kad senela ramina save. Širdyje džiaugiasi, kad jis čia. Senela pučia „prosą“, dar lygins suknelę.

– Senela!

– Ko?

– Tu nori, kad aš prieš pat šventes numirčiau?

– Ką čia paistai, – pykteli senela.

– Vakar pasninkas, šiandien vakaro laukti... Aš dabar valgyti noriu.

– Kentėk. Pietų nebus, tik priešpiečiai.

– Kiek dabar valandų?

Tu net nežiūrėdamas į laikrodį atsakai:

– Jau trys.

– Trys? Vajėzau, dar ožka nemelžta. Tai laikas greitai bėga...

Tik ne tau, pamanai tu.

Senela užsimeta kasdienę sermėgą.

– Tuoj atnešiu šilto pieno. O tu prauskis. Išsiimk iš spintos švarų abrūsą, – po to ji stabteli.

– Tik nusiprausk. Patikrinsiu. Abrūsu pati nušluostysiu, o tai švarus rankšluostis virs puodų šluoste.

Netrukus ant apvalaus stalo, užkloto balta it sniegas staltiese, atsiranda du aliumininiai puodukai pieno, lėkštėje keturkampis gabalas amerikoniško kieto marmelado. Senela vynioja iš vaškinio popieriaus Kaune dar nematytos, iškeptos pagal amerikonišką-rusišką receptą kukurūzinės duonos kepaliuką. Prieš savaitę tu parnešei iš „Paramos“, kur ant Algirdo kampo. Duona graži, balta, forminė.

– Senela.

– Ko?

– Aš tos duonos nevalgysiu.

– Ką čia vėl išsigalvojai?

– Jau krautuvėj man nuo jos burna apkarto. Nuo tų tavo prietelkų kalbų: „Našlaitis, našlaitis...“

Senelos veidu perbėgo liūdna šypsenėlė.

– Bet už tai nereikėjo dvi valandas eilėje stovėti. Dėkotum joms, kad praleido.

Tu pašoki nuo kėdės.

– Koks gi aš našlaitis? Mirė tik mama. O tėvas, pati sakei, kad išvažiavo dviračiu.

Ir dar anglišku! Meldžiuosi kiekvieną dieną, kad grįžtų.

Po priešpiečių senela stojo prieš didžiulį veidrodį keturvėrės spintos duryse. Tą jį darydavo retai. Tu nustembi, kaip mikliai ji žirklėmis nurėžė užsirietusius plaukų galiukus. Dabar jie kabėjo lygiai, lyg su liniuote nubrėžti, sulig senelos kaklo viduriu.

Kada gi tas vakaras ateis, nerimauji tu. Paimi pieštuką, skiautelę popieriaus. Nupieši savo galvą ir padaliji ją tiesia linija į dvi dalis. Kairiąją prikemši laikrodžio dantratukų, o dešinėje nupieši klaustuką. Klaustukas rodė, kad dar neprisiminei metuose įvykusio stebuklo. O dantratėliai – dar didesnė mįslė. Atsuksi laikrodį valanda atgal, vakaras vėl nutols. Neatsuksi – gausi iš tetos „velnių“, kad taip anksti atėjote. Ji griežta, mėgsta tvarką. Tu paukšteli, kaip Basanavičius, delnu sau į kaktą. Atsuksi atgal tik pusę valandos. Ir visiems bus gerai.

Senela sėdi viduryje savo lovos ir meldžiasi. Kitu atveju už Basanavičiaus pamėgdžiojimą būtum nubaustas.

Už lango prasidėjo prieblandos metas. Senela sako:

– Jei suchoriai jau išmirko, nešk ožkai. Ir pažiūrėk, ar danguje matosi Vakarė.

Tu įkiši pirštus į trečią alavinį puoduką, stovėjusį ant priešpiečių stalo. Jame senela buvo įmerkusi du džiovintus juodos duonos gabalėlius, kuriuos prieš tai išėmė iš didelio maišo atsargų spintoje. Tegul maitintoja irgi pasidžiaugia švente.

Ožka, iškėlusi galvą į viršų, godžiai kramto išmirkusią duoną. Barzda braukia tau per ranką. Niekaip negali suprasti, kodėl ožkoms auga barzdos...

Išėjęs iš tvartelio, žiūri į giedrą dangų. Vakarinės nematyti, nes kaip tik labai aukštai, toje vietoje, kabo į kumpį panašus rausvas lengvas debesėlis.

Pagaliau senela užmauna tau storas megztas vilnones getras. Ant jų juodas trumpas kelnes su petnešėlėmis. Kiši kojas į išaugtinius veltiniokus, o ant jų užmauni dar ir kaliošukus. Linksma. Tu pasiruošęs.

Ir štai jūs jau lauke. Nuo kūčių stalo skiria gal kokie trys šimtai metrų. Senela sustoja ir sako:

– Labai šalta. Palauk manęs čia.

Širsti. Žinai, kad ji eina į tvartelį patikrinti, ar nenusmuko nuo ožkos tik vakar baigtas siūti naujas paltas iš senos margos antklodės.

Tu nusprendi sutaupyti senelos prarastą laiką. Eini pas tetą Milią ne gatvele aplink, o tiesiai nuo posūkio į sodo tvorą. Ten, jums, vaikams, atmintinai žinoma skylė, nuo kurios iki durų gal dvidešimt žingsnių. Nieko nelaukdamas, imi spardyti kaliošais sniegą. Trypti senelai takelį.

Žingsnelis po žingsnelio, ir tu šalia tikslo. Beliko atraižėlė griovelyje, prie pat tvoros. Tu paslysti, stukteli užpakaliu į žemę.

Ir čia įvyko taip ilgai lauktas stebuklas!

Pasidarė nepaprastai šviesu. Pykšt! Pokšt! Vienas, du, trys. Pradėjo šaudyti tvora. Nuo lentelių galvų pradėjo birti blizgantis kaip klapčiuko varpeliai sniegas. Net skaidrus skambėjimas girdėjosi. Kumpis pasitraukė į šalį. Danguje pasirodė, nors ir liūdnomis akimis, mėnulis. Šviesus žiburys. Baigėsi tavo ilga trumpa diena. Tu keliesi, nusimauni pirštinę ir pakiši delną po didžiuliu sidabriniu mėnulio disku. Apšvieti visą savo didelį mažą pasaulį, visą savo gatvelę. Ir visiškai nesvarbu, kad rusai šventų Kalėdų proga atjungė elektrą. Visuose languose degė žvakutės. Visuose namuose buvo šilta ir jauku. Tu netgi girdi čia, artimiausiame namelyje, traškant prisukamo patefono plokštelę. „...Ponia Galaunienė... Kipras klūpi prieš ją ant kelių ir bliauna kaip veršelis...“. Žinoma, tau ir kitiems vaikams geriau patiko „apie pulką ir mergelę“. Niekis. Ateis laikas, pelės iki pavasario nugrauš miltiniais klijais užklijuotus langus, jie prasivers ir tada „pulkas linksmai“ išžygiuos į gatvę. O štai ten pusiau apšviestas dviejų aukštų medinis namas. Ten po stalu vaikšto siuvėjo Šalčio Eugenijus. Dar toliau žvakės dega meno mokyklos pozuotojos lange. Įdomu, ar ji ir savo kamarėlėje vaikšto nuoga? Kiek atokiau, lyg norėdamas pabėgti iš mūsų gatvelės, baltas Vasiliauskų mūrinukas. Ten Romka futbolistas su broliu. Gal pakvies pažiūrėti prabangiausios eglutės... Vėl medinis dviaukštis. Ten gyvena truputį kvanktelėjęs buvęs Kauno pašto viršininkas Jonas. O šalia jūsų namo gyvena sentikis Sueta su tavo draugeliu Vania. Pas juos tamsu. Jų Kalėdos tik po dešimties dienų. Nenusimink, Vania, parnešiu užantyje tau šventinio pyrago gabalėlį. Girdi darant vartelius. Pasuki delną su mėnuliu savo tėvų namo link. Švieti kelią senelai. Štai rūpintojėlė, eina nuo ožkos maitintojėlės. Ji po truputį artėja. Nori sukti gatvele, o tu jai rėki:

– Senela, eik tiesiai, prie tvoros! Aš pramyniau tau takelį.

Senela stabteli. Už jos nugaros driekiasi baltutėlis laukas. Net iki Kleboniškio miško lazdynų. Tu žinai, ko ji sustojo. Prisiminė šimtą kartų tau kartotą patarlę: „Dėl takelio nepamesk kelio.“ Pirmą kartą ji patikėjo ir žengė tavo takeliu. Tu atsargiai, kad nepamestum mėnulio, atbulas šiaip taip įsibruki pro tvoros skylę į tetos sodą. Senela čia pat, už dviejų žingsnių. Nuo šalčio vėl garsiai pokšteli tvora. Mėnulis iškrenta iš rankos. Delnu, kaip Basanavičius, tik stipriau, trenki sau į kaktą. O kaipgi senela su savo storu smetonišku paltu pralįs pro tokį siaurą tvoros plyšelį?!