Kinas

Kas įsiminė 2007-aisiais

iliustracija
„Tykus gyvenimas“

Kinas

Šiemet paprašėme kino kritikų atsakyti į du klausimus:

1. Kokie lietuvių ir pasaulinio kino procesai, reiškiniai, tendencijos etc. šiemet labiausiai pradžiugino (arba nuliūdino)?

2. Svarbiausi, geriausi, labiausiai įsiminę 2007 m. (pageidautina kino teatre) matyti filmai. Ne daugiau kaip 10 filmų.

Nijolė Andrijauskienė:

1. Pirmiausia – tendencija: pastebėjau, kad žiūrėdama net ir baisiausią šlamštą (kuris sudaro maždaug 98 procentus repertuaro), mėginu įžvelgti kažką pozityvaus, kad pateisinčiau veltui leidžiamą savo laiką ir pasigailėčiau savo proto, akių ir viso kito. Mane ta tendencija gąsdina.

2. Filmai:

„Vidaus imperija“ („Inland Empire“, rež. David Lynch, JAV, Lenkija, 2006);

„Rytietiški pažadai“ („Eastern Promises“, rež. David Cronenberg, Kanada, 2007);

„Angelas“ („Angel“, rež. Franšois Ozon, Prancūzija, D. Britanija, 2007);

„Prestižas“ („The Prestige“, rež. Christopher Nolan, JAV, 2007);

„Pano labirintai“ („El Laberinto del Fauno“, rež. Guillermo del Toro, Ispanija, 2006);

„Tamsiai mėlyna beveik juoda“ („Azuloscurocasinegro“, rež. Daniel Sćnchez Arévalo, Ispanija, 2006).

Rūta Birštonaitė:

1. Liūdina, teisingiau, trikdo įsigalėjęs žodis „projektas“. Vis tenka skaityti ar girdėti: „skelbiamas projektas sukurti tokį ir tokį filmą“; „naujas projektas paskatins naujų filmų atsiradimą“; „kino projekto globėjas kalbėjo tą ir tą“ etc. Suprantama – visiems reikia suktis, o projektas šiandien – puikus variklis. Tačiau vis tiek apmaudu, kad vietoj filmų daugėja nei gerų, nei blogų kino projektų.

2. Po „Kino pavasaryje“ rodyto Jia Zhang-ke filmo „Tykus gyvenimas“ („Sanxia Haoren“, „Still Life“, 2006) visa kita tartum nubluko. Nusiaubtos žemės baisumas ir didybė, mažų žmonių tykus atsparumas, neįtikėtinas realumo jausmas ir lyg tarp kitko įsiterpiantys fantastiniai momentai – tai dalykai, kurių iki šiol ekrane paprasčiausiai neteko matyti.

Auksė Kancerevičiūtė:

1. Pradžiugino tai, kad pagaliau viešai pradėta diskutuoti apie nacionalinio kino politikos realijas, bent jau apie tam tikrus jos aspektus, pvz., lietuviško kino paveldą.

Nuliūdino netektys – didžiųjų režisierių: Michelangelo Antonioni, Ingmaro Bergmano, taip pat kino kritiko Sauliaus Macaičio išėjimas.

2. Kino filmai:

1. „Tūkstantis metų gerų maldų“ („A Thousand Years of Good Prayers“, rež. Wayne Wang, JAV, 2007 );

2. „Tykus gyvenimas“;

3. „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ („Obsluhoval jsem anglickego krale“, rež. Jiri Menzel, Čekija, Slovakija, 2006);

4. „Šimtmečio sindromai“ („Sang Sattawat“, rež. Apichatpong Weerasethakul, Tailandas, Prancūzija, Austrija, 2006);

5. „Gyveno senelis ir bobutė“ (rež. Giedrė Beinoriūtė, Lietuva, 2007);

6. „Skafandras ir drugelis“ („Le scaphandre et le papillon“, rež. Julian Schnabel, Prancūzija, 2007);

7. „Ponia Čaterli“ („Lady Chatterley“, rež. Pascale Ferran, Prancūzija, 2006);

8. „Perversiškas kino gidas“ („The Pervert’s Guide to Cinema“, rež. Sophie Fiennes, D. Britanija, 2006 );

9. „Skandalo užrašai“ („Notes on a Scandal“, rež. Richard Eyre, D. Britanija, 2007);

10. „Tamsiai mėlyna beveik juoda“.

Izolda Keidošiūtė:

Nelabai randu kuo šiemet džiaugtis. Nekeliavau už jūrų marių, aplankiau tik Gdynės lenkų filmų festivalį, kalbėsiu daugiau apie kino įvykius Lietuvoje. Iš festivalių įdomiausias savo turiniu ir forma man pasirodė Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Kiti Lietuvos įvykiai labai liūdina. Nacionalinė filmoteka taip ir lieka privačiuose kino studijos šeimininkų rankose. Netikiu, kad nėra galimybių pakeisti šią situaciją. Juo labiau kad šiemet turime puikų pavyzdį – Nacionalinė kultūros ir meno premija Nomedai ir Gediminui Urbonams skirta ne tik už jų darbus, bet ir už surengtą protesto akciją. Viliuosi, kad jų įkvėpti dar pakovosime už ,,Lietuvos“ kino teatrą. Gal šios akcijos įkvėptų ir kovą už nacionalinę filmoteką? O gal tiesiog reikia greičiau įkurti Nacionalinį kino institutą, kuris nepriklausytų nuo jokių valdininkų, o jam priklausytų mūsų kino fondo ateitis. Juk taip jau padarė beveik visi mūsų kaimynai. Ypač man patiko lenkai, kurių filmai taip pat buvo išbarstyti po įvairias kino studijas. Šiuo metu jie visi surinkti vienoje vietoje. Mums tai, matyt, dar ne vienus metus liks utopija. Liūdna ir nėra kuo džiaugtis. Gal tik tuo, kad nepaisant visų trukdžių sukuriamas vienas kitas neblogas lietuviškas filmas? O labiausiai džiugina, kad atsiranda vis daugiau įvairių edukacinių programų. Kad ir „Skalvijoje“ veikianti „Kino akademija“. Vadinasi, vėl išaugs karta, mylinti gerą kiną. Karta, kuri išmanys kino istoriją ir jau dabar žiūri ankstesnių metų kino šedevrus. Gal baigsis įvairių kino sričių ,,specialistų“ era? Tų, kuriems kinas prasidėjo tada, kai jie ėmė vaikščioti į kiną. Juk net banalu kartoti, kad nauja kuriama tik gerai pažįstant sena.

Didžiausia metų netektimi pavadinčiau kino kitiko Sauliaus Macaičio mirtį. Mes jį dar ilgai atsiminsime. Manau, kad šiandien tikrai nėra kam jo pakeisti.

Šiemet dėl įvairių priežasčių ne taip jau dažnai lankiausi kine. Tarp labiausiai patikusių galiu paminėti „Kino pavasaryje“ matytą režisieriaus Tsai Ming-liang „Nenoriu miegoti viena“ („Hei yanquan“, „I Don’t Want to Sleep Alone“, Prancūzija, Taivanas, Austrija, 2006), kino teatruose rodytą Quentino Tarantino ,,Mirties įrodymą“ („Death Proof“, JAV, 2007), Gdynės kino festivalyje matytus Andrzejaus Jakimowskio „Burtus“ („Sztuczki“, Lenkija, 2007) ir Andrzejaus Wajdos ,,Katynę“ („Katyń“, Lenkija, 2007). Iš lietuviškų išskirčiau Audriaus Stonio ,,Varpą“ (Lietuva, 2007).

Laima Kreivytė:

1. „Mažoji mis“ („Little Miss Sunshine“, rež. Jonathan Dayton, Valerie Faris, JAV, 2006);

2. „Karalienė“ („The Queen“, rež. Stephen Frears, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija, 2006);

3. „Vidaus imperija“;

4. „Skandalo užrašai“;

5. „Mirties įrodymas“.

Rasa Paukštytė:

Sumauti metai, nes mirė Saulius Macaitis.

Filmai:

1. „Tykus gyvenimas“;

2. „Mirties įrodymas“;

3. „Amerikos gangsteris“ („American gangster“, rež. Ridley Scott, JAV, 2007);

4. „Vidaus imperija“;

5. „Varpas“.

Živilė Pipinytė:

1. Pradžiugino jaunų žmonių noras gilintis į lietuvių kino situaciją ir ją aktyviai keisti. Lietuvių kino realijoms skirta nevyriausybinių organizacijų konferencija sužadino viltį, kad nacionalinio kino reikalai rūpi žmonėms, kurie nemano, kad Kultūros ministerija turi dosniai dalyti pinigus tik filmų gamybai. Konferencijos organizatoriai (kitaip nei kai kurie lietuvių prodiuseriai) mano, kad nacionalinė kino politika turi apimti ir kino paveldą, ir edukaciją.

Nuliūdino kai kurių Seimo narių ambicijos nepaisyti pačių priimto kino įstatymo ir asmeniškai skirstyti pinigus „reikalingiems filmams“ ne pagal jų scenarijų meninę vertę, o pagal temą. Tai primena sovietinį „valstybinį užsakymą“.

2. Filmai (alfabeto tvarka):

„Aleksandra“ (rež. Aleksandras Sokurovas, Rusija, 2007);

„Amerikos gangsteris“;

„Derintojas“ („Nastroiščik“, rež. Kira Muratova, Rusija, Ukraina, 2006);

„Karalienė“;

„Keli žmonės, mažai laiko“ („Kilka osób, mały czas“, rež. Andrzej Baranski, Lenkija, 2006);

„Nelieskite kirvio“ („Ne touchez pas la hache“, rež. Jacques Rivette, Prancūzija, 2007);

„Nenoriu miegoti viena“;

„Tykus gyvenimas“;

„Varpas“;

„Zodiakas“ („Zodiac“, rež. David Fincher, JAV, 2007).

Renata Šukaitytė:

1. 2007-aisiais labiausiai džiugino mažų institucijų vykdomos didelės ir svarbios iniciatyvos: festivalinės kino kultūros plėtra Kaune – pirmasis Tarptautinis Kauno kino festivalis, kurį surengė VšĮ. „Visos mūzos“; tęstinė (vis labiau matoma ir vertinama) neformaliosios edukacijos kino srityje veikla, kurią vykdo Lietuvos vaikų jaunimo centro ir viešos įstaigos „Meno avilys“, „Vaizdų kultūros studija“, „Skalvijos“ kino centras, kultūros centras „Garsas“; pilietinės iniciatyvos kino srityje – apskritas stalas „Nekomercinis kinas ir viešosios erdvės Kaune – iššūkiai ir galimybės“ Kaune, konferencija „Kino politikos aspektai: paveldas ir edukacija“ Vilniuje.

2. Filmai:

Adolfo Meko „Aleliuja kalvoms“(„Hallelujah the Hills“, 1963) ir „Sugrįžimas namo“(Going Home“, 1972);

„Varpas“;

„Tykus gyvenimas“;

„Užuojauta keršto poniai“ („Chinjeolhan geumjassi“, rež. Park Chan-wook, P. Korėja, 2005);

„Nenoriu miegoti viena“;

„Kišenvagis“( „Picpocket“, rež. Robert Bresson, Prancūzija, 1959);

„Prah“(„Prag“, rež. Ole Christian Madsen, Danija, 2006);

„Santjagas“ („Santiago“, rež. Joćo Moreira Salles , Brazilija, 2007).

Skirmantas Valiulis:

1. Liūdnasis metų įvykis – kino režisierių Michelangelo Antonioni, Ingmaro Bergmano ir kino kritiko Sauliaus Macaičio mirtys šią vasarą.

Linksmesnis – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Iš kitų jis išsiskiria programos konceptualumu, temų įvairove ir galimybe pažiūrėti beveik viską.

2. Filmai (atsitiktine tvarka):

„Tyla“ („Silence“, rež. Michael Piltz, Austrija, 2007);

„Tu gyvendamas džiaukis“ („Du levande“, rež. Roy Andersson, Švedija, 2006);

„Vėjas, siūbuojantis miežius“ („The Wind That Shakes the Barley”, rež. Ken Loach, D. Britanija, 2006);

„Sala“ („Ostrov“, rež. Pavelas Lunginas, Rusija, 2006);

„Perversiškas kino gidas“;

„Magnusas“ („Magnus“, rež. Kadri Konsaar, Estija, 2007);

„Žiemos paralelės“ (rež. Gintaras Makarevičius, Lietuva, 2007).

Vilniaus dailės akademijos studentų programa kino festivalyje „Tindirindis“.

Laida „Laiko portretai“ (Juozas Javaitis, Dalia Kutavičienė, LTV2).

Linas Vildžiūnas

1. Gyvenant kukurūzinio repertuaro šalyje, prognozuoti reiškinius beveik neįmanoma. Europoje triumfuoja rumunų kinas, bet absoliutus nugalėtojas – Cristiano Mungiu „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ – mūsų platintojams nepasirodė reikalingas. Iš to, ką teko matyti, dar negalėčiau spręsti, ar išskirtinis dėmesys rumunų kinui tikrai reiškia naująją bangą, ar tai sėkminga rinkodaros akcija.

Esminių pokyčių teks palūkėti, nors jų poreikis tvyro ore. Postmodernybė išsisėmė, fantasy pasiekė kretinizmo ribas, prievartos emanacija baigia atbukinti. Ilgimės paprastų žmogiškų jausmų, pozityvių emocijų ir tokių filmų kaip Pedro Almodovaro „Sugrįžimas“ ar Ridley Scotto „Geri metai“.

Lietuvių kino finansavimo ir projektų vertinimo ypatumai apskritai užbraukia jo natūralią raidą (ir atranką).

2. Paminėsiu tuos filmus, kurie vienaip ar kitaip šmėstelėjo mūsų kino teatruose (mėgindamas taisyti jų pavadinimų vertimus), nes juk ne turistiniai kritiko įspūdžiai bus įdomūs žiūrovams ir skaitytojams.

1. „Tykus gyvenimas / Natiurmortas“. „Kino pavasaris“;

2. „Derintojas“. Moterų filmų festivalis „Skalvijoje“;

3. „Mirties įrodymas / Atsparus mirčiai“;

4. „Maištas. Litvinenkos byla“ („Rebellion: The Litvinenko Case“, rež. Andrej Nekrasov, Rusija, 2007). Vilniaus dokumentinių filmų festivalis;

5. „Nenoriu miegoti vienas“. „Kino pavasaris“;

6. „Karalienė“;

7. „Sensacija“ („Scoop“, rež. Woody Allen, D. Britanija, JAV, 2006);

8. „Amerikos gangsteris“.

Iš lietuvių filmų – Giedrės Beinoriūtės „Gyveno senelis ir bobutė“.

Jūratė Visockaitė:

1. Tendencijos kine tokios, kad XX amžiaus didieji išmirė. O XXI amžiaus didieji (bent jau iškilieji) niekaip nesuformuoja ir neapreiškia mums naujos kino pasaulėžiūros. Filmų daug, kino mažai.

2. Filmai:

„Sugrįžimas“ („Volver“, rež. Pedro Almodovar, Ispanija, 2006);

„Marija Antuanetė“ („Marie Antoinette“, rež. Sophia Coppola, Japonija, Prancūzija, JAV, 2006);

„Karalienė“.