Saviveiklininkų tauta žiūri į ekraną

„Karalius Artūras“

Jei atvirai, stebiuosi lietuvių tauta. Kad ji be galo muzikali ir kantri, iš tikrųjų supratau tik šiandien, ieškodamas dėmesio vertų filmų kalėdinėse televizijų programose. Jas „puošia“ begaliniai lietuvių estrados koncertai. Supratau, kad lietuviai turi būti dar ir labai stiprūs bei atsparūs. Juk jie žiūri ir klausosi to, apie ką man tik pagalvojus plaukai stojasi piestu. Jei nežiūrėtų, tų koncertų niekas nerodytų. Vadinasi, didžioji lietuvių dalis per šventes kasdien klausosi Cicino, Valinskienės, Kučinsko, Sipavičiaus, Katunskytės, Starošaitės, Žvagulio, Kazlauskienės (sąrašas, deja, būtų begalinis) dainų?! O kas bus, kai Vilniaus vicemeras, sekdamas šlovingomis beraščių bolševikų tradicijomis, įves privalomą liaudies meną, t.y. saviveiklą? Manau, saviveiklos skatinti nereikia. Ji jau ir taip klesti. Visuose televizorių ekranuose. Visuose viešuose koncertuose, aikštėse ir kloniuose. Net Seime ir Vilniaus savivaldybėje. Matyt, esame pasipūtusių saviveiklininkų tauta. Ir dar kaip visi žmonės mėgstame kasmet žiūrėti tą patį. Todėl ir šią savaitę vėl mėgausimės senais bambekliais, užsispyrusia blondine, kvaišų šeimynėle, šimtais dalmatinų, Šreku, vienu namuose, nuotakos tėvu ir Egle Jackaite tarp septynių vyrukų. Puiki perspektyva, tiesa?

Apibendrindamas programų skaitymo įspūdžius, noriu nuoširdžiai padėkoti lietuvių televizijoms už tai, kad galėsiu ramiai skaityti knygas, kurių jau susirinko graži krūvelė.

Tiems, kurie dar laukia, kad kažkas padovanos jiems gyvenimo knygą, galiu parekomenduoti kelis filmus. Jokiu būdu nesakau, kad tai šedevrai, bet tik nuobodūs žmonės žiūri vien šedevrus, normalūs kartais žiūri ir tai, kas paprasčiausiai patinka. Man, pavyzdžiui, patinka Julia Roberts ir „Graži moteris“, kurią ir vėl rodys TV3 (21 d. 22.50), todėl esu linkęs save laikyti normaliu.

Pabandysiu telegrafiškai pristatyti filmus, kurie neturėtų sugadinti šventinių dienų. Tuos, kurie žiemos vakarais sau leidžia žiūrėti filmus apie meilę, turėtų sudominti brito Marko Hermano „Pražydusios viltys“ (LNK, 23 d. 23.05). Filmo herojus menininkas sužino, kad mylima moteris jį apgaudinėja ir rengiasi ištekėti už kito. Jis skrenda į Ameriką ir ten nori išsilaižyti žaizdas mažame mieguistame miestelyje. Mes, mieli skaitytojai, žinome, kad būtinai atsiras, kas padės toms žaizdoms užgyti. Ir visai neblogos išvaizdos. Bet herojaus laukia netikėtas likimo posūkis, kai miestelyje pasirodys klastingoji mylimoji. Visą tą jausmų trikampį vaidina Colinas Firthas, Minnie Driver ir Heather Graham.

Britų ir amerikiečių jausmų gyvenimo ypatybes bando suvokti kitas britas – Nigelis Cole’as, išgarsėjęs filmu „Kalendoriaus merginos“. Jo filmo „Gal tai – meilė?“ (LNK, 24, 22.40) herojai, kuriuos suvaidino Amanda Peet ir Ashtonas Kutcheris, susipažįsta lėktuve, skrendančiame iš Los Andželo į Niujorką. Turės praeiti daug laiko, kad jie suprastų, jog yra skirti vienas kitam. Brito žvilgsnis į tradicinę amerikiečių romantinę komediją gali būti visai įdomus. Aleko Keshishiano filmas „Meilė ir kitos nelaimės“ (LTV, 26 d. 23.50) siūlo pasižiūrėti į britus amerikiečių akimis. Filmo herojė (Brittany Murphy) yra amerikietė, daranti puikią karjerą „Vogue“ Londono skyriuje. Ji taip pat gana žaviai dėvi klasikinius Audrey Hepburn stiliaus drabužius. (Gal todėl buvo lyginama su Hole Golaitl iš „Pusryčių pas Tifanį“?) Režisierius, kuris išgarsėjo juosta „Lovoje su Madonna“, sako, kad šis filmas skirtas meile tikintiems liberalams.

TV3 per šventes parodys dvi labai amerikietiškas istorijas, kuriose pagrindinius vaidmenis sukūrė Jennifer Lopez. Michaelo Aptedo filme „Pakaks“ (23 d. 21.30) ji vaidina turtingo ir mielo vyro žmoną. Tačiau gimus dukrelei moteris ima pastebėti kitą, daug niūresnę savo vyro pusę ir bando nuo jo pabėgti. Ji pakeičia išvaizdą, vardą, bet moteriai niekas negali padėti, net draugai ir policija. Wayne’o Wango filme „Tai nutiko Manhetene“ (26 d. 21.30) Lopez herojė yra prabangaus viešbučio kambarinė, kurią įsimyli turtingas vyriškis (Ralph Fiennes) iš geros šeimos. Jis mano, kad moteris yra viešbučio gyventoja.

Žvelgdamas iš savo amžiaus distancijos, galiu tvirtinti, kad meilės reikaluose geriau yra turėti trumpą atmintį. Kartais, kai matau kadaise mylėtas moteris, negaliu patikėti, kad turėjau su jomis kažką bendra. Micko Jacksono „Nepriekaištingos reputacijos“ (BTV, 25 d. 23.10) herojus – privatus detektyvas (Dana Carvey) turėtų būti artimas kiekvienam, kurie skundžiasi atmintimi. Detektyvą ištiko reta amnezijos rūšis, kai atsibudęs jis neprisimena, kas buvo prieš užmiegant. Bėda ta, kad detektyvas turi liudyti procese, kur gangsteris kaltinimas žmogžudyste. Detektyvas nieko neprisimena ir bando viską prisiminti padedamas magnetofono ir... šuns.

Atmintis sugeba krėsti pokštus. Rašytojas Polas Šeldonas (James Caan) neprisimena blyksnio, dėl kurio jis pateko į autoavariją. Nepamena, kas jį slaugė, kai gulėjo be sąmonės. Jis tik prisimena, kad atsibudo fanatiškos savo kūrybos gerbėjos Eni (Kathy Bates) namuose. Netrukus jis ima suprasti, kad moteris užsispyrė kalinti mylimą rašytoją savo namuose iki gyvos galvos: Robo Reinerio 1990 m. sukurta Stepheno Kingo romano „Mizerė“ (LNK, 27 d. 22.30) ekranizacija priskiriama prie geriausių. Beje, joje pamatysime ir amerikiečių kino legendą Lauren Bacall.

Švenčių dienomis prie sotaus stalo dera istoriniai arba pseudoistoriniai filmai. Režisierius Antoine’as Fuqua yra įsitikinęs, kad „senovės pasaulis gal ir buvo toks pat žiaurus, bet tikrai buvo gražesnis. Nebuvo smogo ir rūko, tik žvaigždės virš galvos. Ilgimės to, ką greičiausiai praradome nesugrąžinamai.“ LNK (25 d. 20.45) parodys 2004 m. jo sukurtą „Karalių Artūrą“, kuris pateikia dabar madingą versiją apie šį legendų herojų. Filmas pasakoja ne apie riterius, bet apie Romos karius, kurie atsidūrė Britanijos teritorijoje. Dauguma jų – sarmatai, Romai jie tarnauja, nes taip susiklostė politinės aplinkybės. Jų misija Britanijoje baigiasi, bet paprašyti čiabuvių Merlino ir Gineverės jie padeda vietiniams gintis nuo barbarų. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė puikūs britų aktoriai Clive’as Owenas ir Keira Knightley.

Netradicinį požiūrį į gerai žinomą istorinį personažą pamatysime ir Lasse’s Hallströmo 2005 m. filme „Kazanova“ (LNK, 30 d. 22.15). Režisierių sudomino sumanymas parodyti, kad Kazanova įsimylėjo ir norėjo iš tikrųjų pasikeisti, pradėti naują gyvenimą. Avantiūristas, rašytojas ir moterų numylėtinis sutinka Frančeską – pirmą moterį, kuri sėkmingai atsispiria jo pagundoms. Kazanovai teks nugalėti ne tik jauną vyrus niekinančią intelektualę, bet ir inkvizijos Venecijon atsiųstą vyskupą. Filme vaidina Jeremy Ironsas, Sienna Miller, tačiau didžiausia jo sėkmė, žinoma, yra Kazanovą suvaidinęs Heathas Ledgeris.

Jei neįtikinau Jūsų, mieli skaitytojai, pasiduoti sentimentaliai nuotaikai, įsijunkite televizorių, kai LTV2 (30 d. 17.55) rodys Johno Hustono filmą „Mulen Ružas“ (1953). Jis nukels į XIX a. Paryžių ir papasakos apie dailininką Henri de Toulouse-Lautrecą (José Ferrer), jo norą nugalėti fizinę negalią, kurti, mylėti ir būti mylimam. Hustonas už ironišką požiūrį į savo filmų personažus vadintas „ekrano Hemingway’umi“. Šis filmas pasižymi originaliu spalviniu sprendimu – bandymu ekrane atkurti dailininko spalvų gamą. Tiesa, televizijos dažnai nepaiso autorių sumanymų: viskas čia turi būti gražu ir spindėti.

Tačiau retai kas gali prilygti tikram kalėdiniam filmui. Tokius nori kurti visi, pavyksta mažai kam. Mat tikrame kalėdiniame filme turi būti ir jaudinanti istorija apie gėrio pergalę, ir angelai, ir kalėdinis gerumo stebuklas. 1947 m. sukurtas Henry Kostero filmas „Vyskupo žmona“ (LTV2, 25 d. 16.10) greitai tapo klasika. Evangelikų vyskupas Henris (David Niven) meldžiasi, kad gautų pinigų naujai katedrai. Dangus jam atsiunčia atsakymą – tai angelas sargas Dadlis (Cary Grant). Tačiau vyskupas to nežino, todėl jam nelabai patinka dėmesys, kurį gražus vaikinas rodo jo žmonai Džiulijai. Šią suvaidino dar viena ano Holivudo žvaigždė Loretta Young. Beje, angelas padeda suprasti Džiulijai, kad ji vis dar myli savo vyrą.

Marko Rydello filme „Prie auksinio ežero“ (LTV2, 27 d. 15.15) nėra angelų, bet yra jaudinanti susitaikymo istorija. Susitaikymo su artimaisiais, savimi, gyvenimu. Henry Fonda vaidina seną profesorių, kuris kiekvieną vasarą atostogauja prie ežero kartu su žmona (dar viena legenda Katharine Hepburn). Tačiau ramybę sudrumsčia dukra (Jane Fonda). Ji nori vykti atostogauti kartu su sužadėtiniu ir palikti tėvams savo sūnų. Garsios pjesės (ji buvo statyta ir Lietuvoje) ekranizavimo teises Jane Fonda nupirko specialiai savo tėvui. Jų santykiai taip pat visą gyvenimą buvo sudėtingi. „Prie auksinio ežero“ Henry Fonda suvaidino savo paskutinį vaidmenį. Tai buvo ir paskutinis jo triumfas.

Šeimos tema dažnai neatsiejama nuo kalėdinio filmo. Kitą savaitę LTV2 parodys Bruce’o Beresfordo „Eveliną“ (26 d. 15.20). Filmas nukelia į 6-ojo dešimtmečio Airiją. Bedarbis dailininkas ir dekoratorius Desmondas vienas auklėja tris vaikus. Tačiau Bažnyčia ir teismas nori vaikus atimti ir apgyvendinti našlaičių prieglaudoje. Tėvas pradeda žūtbūtinę kovą su sistema. Filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Pierce’as Brosnanas, pasakoja apie dvasios stiprybę ir tėvo meilę.

Apie tą patį kalba ir Rono Howardo 2005 m. filmas „Pakilęs iš pelenų“ (LTV, 23 d. 21 val.). Filmo herojus – realus žmogus. Didžiosios depresijos metais buvęs boksininkas Jamesas J. Bradockas grįžo į ringą, kad išmaitintų šeimą. Netikėtai jam ėmė sektis. Jis net nugalėjo pasaulio čempioną ir taip atsidūrė JAV sporto istorijoje. Filmas – tipiška istorija apie šeimai atsidavusio žmogaus triumfą. Kartu tai ir Pelenės istorija (originalus filmo pavadinimas „Cinderella Man“). Nuo perdėto saldumo „Pakilusį iš pelenų“ gelbsti pagrindinį herojų suvaidinęs nuostabusis Russellas Crow. Tai sentimentalus ir kartu stilingas, nostalgiškas filmas. Linkiu sentimentalių ir šviesių metų.

Jūsų – Jonas Ūbis