Ne viskas auksas...

„Auksinis kompasas“

Mano vaikystės laikais filmas „Auksinis kompasas“ („His Dark Materials: The Golden Compass“, JAV, 2007) būtų skirtas jaunesniojo amžiaus vaikams, t.y. tiems, kurie dar nepasiekė paauglystės, ir būtų rodomas dieniniuose seansuose. Dabar jis siūlomas žiūrėti visai šeimai. Ir, žinoma, tiems, kurie savyje išsaugojo vaiką. Kaip ir visos banalios frazės, ji graži, nors nelabai suprantu, ką reiškia. Todėl abejoju, ar gali filme sau ką rasti vyresni žiūrovai, nebent stilingą ir šaltą tarsi sniego karalienė Nicoles Kidman „blogiukę“ ponią Kulter. Arba taisyklingai rusiškai prabylančius ir slaptą laboratoriją prie Arkties rato saugančius totorius (šiokia tokia užuomina). Arba paslaptingą lordą Asrielį – dar vieną neprilygstamojo Danielio Craigo „įvaizdį“. Visa kita – paprasta, girdėta, lyg mokykliniame rašinėlyje surankiota iš įvairių šaltinių. Oksfordas, kuriame gyvena ir mokosi pagrindinė filmo herojė Laira (vardas – nuoroda į poetišką sielą) primena Hario Poterio mokyklą, kalbantys gyvūnai – Narniją (beje, gyvūnai vadinami „demonais“ ir yra materializuota žmogaus siela), auksinis kompasas, kurį iš Lairos nori atimti ponia Kulter, – „Žiedų valdovą“, totalitarinės Magisterijos pasaulio pakraštyje saugomos paslaptys, šarvuoti lokiai, skraidančios raganos ir kitokie pasakiški filmo motyvai bei personažai taip pat jau kažkur matyti.

Žinovai sako, kad Philipas Pullmanas, pagal kurio fantasy knygą filmas sukurtas, yra rimtas autorius. Mačiusi tik du filmus pagal jo kūrinius (neseniai rodytos „Žvaigždžių dulkės“) tuo suabejojau. Žinoma, filme visada lieka tai, ką režisieriai sugeba perkelti į ekraną, bet juk pretenzijas į pasaką sudėti smarkiai „palengvintą“ filosofinį turinį sugalvojo ne jie patys. Sugalvojo rašytojas. Jis sugalvojo ir siužetą apie mergaitę, kuri nori sužinoti nuo jos slepiamą stebuklingų dulkių paslaptį ir išgelbėti ponios Kulter piktadarių pagrobtą savo draugą. Jis sugalvojo visus tuos motyvus apkaišyti pamąstymais apie totalitarizmo grėsmę ir dar nesusiformavusią vaiko sielą, kurios „demonai“ nuolat keičia savo pavidalus.

Pamąstymų daug, tik toks įspūdis, kad „Auksiniame kompase“ jie skamba visiškoje tuštumoje. Seriją filmų apie amerikiečių jaunuolių pastangas prarasti nekaltybę savo „Amerikietišku pyragu“ pradėjęs režisierius Chrisas Weitzas ir Pullmano tekstą, matyt, suvokia labai konkrečiai. Poezijos, paslapties filme nerasi, bet visokių animacinių lokių mūšių, skraidančių ir su kazokais besikaunančių raganų yra su kaupu. Ledynų ir Šiaurės vaizdai tik sustiprina filmo šaltumo įspūdį. Animacija be fantazijos, nors ir su užuominom į Šiaurės tautų epus, griauna trapią poetinę atmosferą, kuri turėtų gaubti bręstančios Lairos nuotykius. Juk iš esmės „Auksinis kompasas“ – tai dar viena pasaka apie brendimą ir kliūtis, kurias reikia nugalėti, kad taptum suaugęs. Suaugę žino, kad tos kliūtys yra žmogaus viduje, tik pasakose jos tampa totoriais ir kitokiom pabaisom.

Bet režisieriui atrodo, kad su žiūrovais reikia bendrauti kuo paprasčiau, kaip jie jau yra įpratę nuo ankstyvos vaikystės gyvendami televizijos pasaulyje. Visokios subtilybės režisieriui, matyt, ne prie širdies. Nors, prisipažinsiu, Weitzas sugebėjo mane sugluminti. Paskutiniame „Auksinio kompaso“ epizode jis rodo Lairą ir išgelbėtą berniuką oro balione. Laira vardija, ką jie turi padaryti (ir ką žiūrovai pamatys filmo tęsinyje arba tęsiniuose). Tas išvardijimas skamba kaip pats tikriausias reklaminis intarpas. Suprantu, kad postmodernistinė fantasy – tai žaidimas įvairiausiomis konvencijomis, bet tiesioginė būsimo filmo reklama herojės lūpose?

Kita vertus, „Auksinis kompasas“ – joks ne postmodernizmas. Postmodernistai ne tik naudojo skirtingas konvencijas, bet ir kvietė žaisti intertekstualius žaidimus. Weitzas, matyt, apie tai negirdėjo. Jis dorai perkėlė Pullmano tekstą į ekraną. Bet režisierius gerai išmano „blokbasterio“ receptą. Filmui reikės: „magiškos“ pseudofilosofiškos istorijos, kuri leis žiūrovams pasijusti protingesniems; kelių pirmo ryškumo žvaigždžių; kelių archetipų; daug įvairiausių triukų ir animacijos; kruopelės aktualių užuominų (Magisterija siekia, kad visi mąstytų teisingai); žiupsnio ekologinių idėjų (stebuklingos sielos dulkės išliko tik tuščioje Šiaurėje, bet joms taip pat gresia ekologinė katastrofa); daug įvairių kovų – skraidant, gaudant, gulint; paveikios muzikos; lašo politinio korektiškumo (geriausi mergaitės draugai yra romai) ir didelės dozės reklamos apie išskirtinį filmą. Receptas visai sėkmingas. „Auksinį kompasą“ visame pasaulyje ir Lietuvoje lydi pergalingi platintojų raportai, milžiniški žiūrovų ir pajamų skaičiai. Galime džiaugtis, kad niekuo nesiskiriame nuo kitų pasaulio piliečių. Ir turime daug šansų sugrįžti atgal į amžiną vaikystę.