50 metų mene

Vladas Vildžiūnas. „Kristaus galva“ (fragmentas). 2007 m.

Taip jau yra, kad užsitęsusi revoliucija anksčiau ar vėliau tampa banalia diktatūra, ir seni dalykai vėl turi šansų būti originalūs, iškalbingi ir, aišku, tapti opozicija daugumai. Vlado Vildžiūno meno galerija ir skulptūrų sodas įpratę būti tylioj ir kūrybingoj opozicijoj. Sovietmečiu, kai čia buvę Vildžiūnų namai po truputį tapo tyliojo modernizmo kūrėjų ir kultūros rezistentų citadele, buvo priešinamasi socrealizmui, dabar – pasak autoriaus, neosocrealizmui. Pamenu, kai beveik prieš dešimtmetį skulptoriaus Vlado Vildžiūno paklausiau, kaip jis, monumentalaus meno, harmoningų formų kūrėjas, jaučiasi postmodernaus meno kontekste, jis atsakė kažkaip savaime atsidūręs šalia to šurmulio, kuriame, regis, pasimetė jam svarbiausios amžinosios (teisindamasis tarė tą žodį, bet kad nebuvo kuo jį pakeisti) vertybės. Tačiau neatrodė, kad jaustųsi nuvertintas, išstumtas į užribį. Tiesiog sakėsi supratęs, kad vadinamojo šiuolaikinio meno traukinys lekia į niekur, kad jo paties meno samprata neišsitenka vien horizontalėje, ir ramiai ėjo savo keliu. Įdomu, kad panašiai buvo supratęs ir tuomet, kai sėkmingai baigė trečią kursą Dailės akademijoje, kur tuomet klestėjo vienintelis ir visuotinis socrealizmas. Tada su bendramoksliais A. Ambraziūnu ir T. Valaičiu nusprendė, kad socrealistinė mokykla eina ne tuo keliu, taigi reikia ją užmiršti ir viską pradėti iš naujo. Kad lengviau užmirštų, visus gipsinius darbus sudaužė, o iš piešinių sukrovė laužą ir sukūreno. Naujoms studijoms pradėti tuomet užteko vos kelių Rodino piešinių knygelėje, nusipirktoje Maskvos antikvariate, dar toje pačioje Maskvoje vykusios senojo Meksikos meno parodos, kurioje pamatė šimtą kartų išdidintą trijų centimetrų skulptūrėlės nuotrauką, įkvėpusią tą patį padaryti ir su lietuvių liaudies skulptūromis bei jų detalėmis. (Jau tada su bičiuliais buvo priėję prie išvados, kad sėkmingiausi sprendimai visuomet – mažuose piešinėliuose ar detalėse, tereikia juos išdidinti.) Kitas pasipriešinimo dekoratyviam, pusiau profesionaliam diletantizmui etapas buvo sunkvežimis ąžuolų ir iš kaimo atsivežti kirviai, su kuriais tašė skulptūras, kai už veiklą, nesuderinamą su tarybinio studento vardu, kartu su draugu Ambraziūnu prieš pat diplominių darbų gynimą buvo išmesti iš Dailės akademijos.

Nuosekliai rezistencinė ir ši jubiliejinė pirmoji ciklo, netradiciškai pristatančio Vlado Vildžiūno kūrybos retrospektyvą, ekspozicija, kurios didžiąją dalį sudaro fotografijos (pasirodo, būdamas keturiolikos metų būsimas skulptorius namų bibliotekoje atrado knygą „Fotografuoti gali kiekvienas“ ir taip tuo patikėjo, kad ne tik fotoaparatą įsigijo, bet ir pirty fotolaboratoriją įsitaisė). Įspūdingiausiose ir svarbiausiose parodos fotografijose – lietuvių liaudies skulptūros ir jų fragmentai. Kai kurios nedidelių skulptūrėlių nuotraukos išdidintos iki 2 metrų, kai kurios perkeltos ant šilko ir beveik sklando erdvėje. Ne vienos liaudies skulptūros ar jos detalių fotografijos kartojasi, bet rakursai tokie skirtingi ir netikėti, kad, pasak paties fotografijų autoriaus, taip vartaliojant tarsi leidžiama pamatyti skulptūrėles jų kūrėjo akimis, atskleidžiami vis nauji jų bruožai. Aišku, iškalbingiausia išdidintų medinių skulptūrų faktūra. Gamtos ir laiko bendraautorystė, gerokai pakoregavusi ar visai ištrynusi kai kurias dažniausiai šventųjų ar Nukryžiuotojo skulptūrėlių formas ir bruožus, sykiu išvadavo jas iš materialios buitinės šio pasaulio plotmės. Paradoksalu, kad tokie aptrupėję, kartais tiesiog rasti kur nors kapinių patvory su ten suverstais senais kryžiais skulptūrėlių personažai atrodo tarsi apvalyti, išgryninti, sudvasinti. Nekeista, kad dažnoje nuotraukoje skulptūros neturi jokio pagrindo – tarsi pakibusios ore. „Išfotografavęs šituos sunykusius dalykus staiga nustembi, – sako fotografijų autorius, – kad dvasia nesunykusi, atvirkščiai, dar stipriau šneka. Tiesiog nuostabu, kad vėjui ir lietui sunaikinus 99 procentus tų skulptūrėlių, tas vienas likęs procentas vis tiek atskleidžia ir skulptūrinę, ir dvasinę jų jėgą. Jų monumentalumas išlieka.“ Skulptorius nebijo vartoti ir šito nepatogaus žodžio, nes monumentalumą visuomet tapatina su dvasingumu, be kurio, anot jo, lieka tik pompastika. „Vienas takelis į mūsų taip ieškomą tautos tapatybę, – mąsto Vladas Vildžiūnas, – eina ir pro šitą sunykusią liaudies skulptūrą. Lietuva su tokiu jos paplitimu yra tarsi vis dar neatrasta sala Europos vidury. Tai fenomenalus dalykas, kad ne tik kiekvienas kaimas, bet ir kiemas, net didesnis pakelės ąžuolas turėjo po savo koplytėlę, kryžių. Kaimyninėse šalyse nėra nieko panašaus, tik kai kur salos, bet ar ne mūsų tremtinių užveistos.“ Belieka pridurti, kad keliaudamas tuo takeliu priartėsi ir prie paties menininko kūrybos, kurios formos ir vidinės konstrukcijos dažnai įkvėptos tos pačios liaudies skulptūros. Parodoje eksponuojamos ir paties V. Vildžiūno medinės skulptūros iš mažiausiai žinomo pirmojo jo kūrybos laikotarpio. Dar čia gali užkliūti už senų keistų menininko sumeistrautų daiktų, jo darytų panoraminių Skulptūrų sodo fotografijų, pasak parodos kuratorių Kunoto ir Lauros Vildžiūnų, nukeliančių į estetizuotą ir mistinę erdvę, ir tikėtis, kad tęsinys bus.