Literatūra

Kas įsiminė 2007-aisiais

Literatūra

Marius Burokas:

1. Gintaro Grajausko „Pjesės“, LRS leidykla;

2. Liudviko Jakimavičiaus „Elio“, LRS leidykla;

3. Aušros Kaziliūnaitės „Pirmoji lietuviška knyga“, LRS leidykla (pusiau kliedesiai, kuriuos autorė turėjo vis dėlto sutvarkyti);

4. Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“, LRS leidykla (skaičiau dar rankraščius, kuriuos man davė, kad sudėliočiau kur reikia kablelius);

5. Donaldo Kajoko „Kazašas“ (nelabai);

5. Manto Gimžausko „Šamanas TM“, leidykla „Vario burnos“ (pats prikišau nagus šią knygą sudarinėdamas).

Valdas Gedgaudas:

Poezija:

1. Almio Grybausko „Žuvys“, LRS leidykla;

2. Romo Daugirdo „Laisvas kritimas“, LRS leidykla;

3. Liudviko Jakimavičiaus „Elio“;

4. Naujos Arno Ališausko, Gintaro Bleizgio, Jono Liniausko poezijos knygos (kiekviena jų savaip „tikėtai netikėta“);

5. Jurgos Ivanauskaitės tekstas „Pusryčiai viešbutyje“ iš „Odės džiaugsmui“ su tikru antkapiniu blendamed aromatu ir be jokios egzaltacijos (leidykla „Tyto alba“).

Proza:

1. Herkaus Kunčiaus „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ (LRS leidykla);

2. Henriko Algio Čigriejaus „Varna braukia ašarą“ (LRS leidykla).

Esė – Dalios Staponkutės „Lietumi prieš saulę“ (leidykla „Apostrofa“).

Ir dar: LRS leidyklos serija „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“, leidžianti „pasikartoti“ lyg ir jau taip gerai žinomus, kad net primirštus dalykus: pavyzdžiui, šiemet Juozo Baltušio „Sakmę apie Juzą“ (išplėšus paskutinius keliolika puslapių visa kita ten – oi kaip neblogai!..).

Laimantas Jonušys:

Įsiminė du romanai. Donaldo Kajoko „Kazašo“ fantazijos fiesta gali pasirodyti pernelyg įsisiautėjusi, bet iš tiesų ji gana preciziškai suvaldyta, o puikaus stiliaus iš tokio subtilaus poeto buvo nesunku tikėtis. Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“ – visai kitoks romanas negu pirmasis, „Servijaus Galo užrašai“, ir tai rodo dideles šio autoriaus galimybes.

Kaip ir kasmet, pasirodė aukščiausio lygio verstinės literatūros: lietuvių kalba išėjo po antrą Johno Bartho ir Johno Banville’o romaną, bene įspūdingiausias Mario Vargo Llosos romanas „Tetulė Chulija ir rašeiva“, dvi nobelisto José Saramago knygos.

Liudvikas Jakimavičius:

Labai nedaug skaičiau šiais metais knygų. Neberašau recenzijų, tai ir nesu prievartaujamas visų naujienų skaityti. O iš tų, kurios išėjo, labiausiai suintrigavo VU leidykloje išleista pačioje praėjusių metų pabaigoje VU istorikų knyga „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo byla. Vieno požiūrio likimas“. Tai šiuolaikinės paveldosaugos elementorius, išdėstytas vieno visiems žinomo objekto atkūrimo pavyzdžiu.

Labai gerą įspūdį paliko Almio Grybausko „Žuvys“, ją neturėdamas ką veikti perskaičiau du kartus.

Graži knyga – sonetų vainikas, kurį išleido Antanas A. Jonynas su M. Vilučiu. Tie du Vilniaus personažai labai skambiai suderėjo.

Donaldas Kajokas:

1. Jaroslavo Melniko „Pasaulio pabaiga“, LRS leidykla.

2. Josepho Ratzingerio „Jėzus iš Nazareto“, leidykla „RCS libri“.

3. Herkaus Kunčiaus „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“. Kai skaitai – atstūminėja, o po to traukia ir vėl skaitai. Įdomu.

4. Vandos Juknaitės „Tariamas iš tamsos: pokalbiai su vaikais“, LRS leidykla.

Aidas Marčėnas:

Labiausiai man įsiminė knygos, kurias man padovanojo autoriai. Dovanojimų eilės tvarka buvo tokia:

1. Arno Ališausko „Rentgeno nuotraukų albumas“, LRS leidykla.

2. Liudviko Jakimavičiaus „Elio“ (skaičiau du kartus).

Visa kita rūke. Kai kas gal išlįs, bet jau bus vėlu.

Proza:

1. Donaldo Kajoko „Kazašas“. Nors noriu pasakyt, kad kūryboje man artimesnė vaizduotė, o ne fantazija. Perskaičiau iki galo, ir ne be skaitymo malonumo.

Iš kitų knygų:

1. Jūratės Baranovos „Nietzsche ir postmodernizmas“, VPU leidykla. Autorė daugiau dėmesio galėtų skirti stiliui, sakinio struktūrai, tada būtų dar smagiau skaityti.

2. Visai buvau pamiršęs paminėti Herkaus Kunčiaus novelių knygą „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“. Graudžiai juokinga knyga.

Danielius Mušinskas:

1. Almio Grybausko „Žuvys“;

2. Nespėjau įsigyti Danutės Paulauskaitės rinktinės, bet pavarčiau ir manau, kad yra gera knyga;

3. Andriaus Jakučiūno „Tėvynė“. Išpažintinis degradavusio ir atsitiesusio alkoholiko romanas;

4. Smetoniška Nelės Mazalaitės rinktinė „Legendos apie ilgesį“, LRS leidykla.

Renata Šerelytė:

Man atrodo, kad šiemet itin ryškių blyksnių lietuvių literatūroje nebuvo (pasilieku teisę klysti). Pačios įsimintiniausios knygos man buvo Jaroslavo Melniko „Pasaulio pabaiga“ ir Vandos Juknaitės „Tariamas iš tamsos“ – viena blykstelėjo metų pradžioje, kita sušvito metų pabaigoje. Lyg dvi kometos. Paminėčiau dar B. Jonuškaitės „Kregždėlaiškį“ (leidykla „Versus aureus“), R. Granausko „Rūką virš slėnių“ (LRS leidykla)… O šiaip labiau džiaugiausi senomis knygomis. Ch. Dickenso „Didžiaisiais lūkesčiais“ ir „Pomirtiniais Pikviko klubo užrašais“, E.A. Poe ir G.K. Chestertono raštais, I. Murdoch „Jūra, jūra“, A.C. Clarke’o bei A. ir B. Strugackių fantastika etc., o knygyno antikvarinių knygų skyriuje nusipirkau (už 7 litus) A. Makarenkos „Pedagoginę poemą“.

Markas Zingeris:

Į prašymą paminėti įsimintinas praėjusių metų knygas atsakysiu štai ką. Tai knygos, kurios pateko mano akiratin nepaisant tūkstančių darbų. Tai grynas atsitiktinumas, iš dalies, tačiau ir tam tikra mano kryptingo nusiteikimo išdava. Jos visos anglų kalba, ir visos man pasirodė ryškesnės, negu viskas, ką galiu pasiskaityti iš gimtosios literatūros. Tai Tomo Stoppardo eksperimentinė ir labai sąmojinga septintojo dešimtmečio pjesė „The Real Thing“ (lietuviškai turėtų skambėti šitaip: „Tikras daiktas“), Zadie Smith „On Beauty“ („Grožio klausimu“ – berods, jau išversta į lietuvių kalbą ir pavadinta kitaip, negu aš čia įvardinu) ir Charleso Dickenso klasikinis „The Great Expectations“ (versčiau kaip „Didžiosios iliuzijos“). Dickenso stilius ir personažų vaizdavimo būdas! Ką čia bekomentuotum, ko vertas vien tas jo Teisininkas, nuolatos besimazgojantis rankas, ir Pipo (berniūkščio, pagrindinio veikėjo) melas apie kvanktelėjusią tetulę namiškiams, esą jos namuose keturi šunys ėda veršieną iš sidabrinio dubens, etc. Gyvenimas – tai kelionė tik į vieną pusę, taigi nesigailiu, kad šios knygos mane lydėjo 2007-aisiais.