Privačios šventės

Aistė Kirvelytė. „Pagal spaudą“. 2007 m.

Vienas mano geras pažįstamas turi draugą suomį. O to draugo mama per kažkurias Kalėdas numezgė savo šalies prezidentui megztinį. Nusiuntė paštu. Prezidentas kūrinėlį grąžino. Dėžėje taip pat buvo raštelis. Popieriuje valstybės vadovo ranka parašyta, kad trikampė kaklo iškirptė jam nelabai tinka ir ar nebūtų galima numegzti aukštesnę apykaklę. Mezgėja prašymą įvykdė ir vėl nusiuntė savo prezidentui. Ilgai netrukus pašto dėžutėje rado laišką. Voke – nuotrauką, kurioje šis garbus žmogus užsivilkęs tą patį rankų darbo megztuką. Ir, žinoma, padėkos raštelis.

Dabar aš bandau įsivaizduoti, kad mezgu megztinį Valdui. Ne, neįsivaizduoju. Nei kad mezgu, nei kad siunčiu, nei kad gaunu laišką, nei nuotraukos neįsivaizduoju su mėlynu megztuku (jei megzčiau, tai būtent tokios spalvos ir, ko gero, tai būtų šalikas). Užtai auga noras išbandyti kažką panašaus vien iš sportinio įdomumo, kaip meno projektą. Bet tam neturiu svarbiausio „kūrinio“ elemento – nuoširdaus noro ir asmeninio santykio su viešu asmeniu, taip pat tikėjimo, kad prezidentas bus taip paprastai pasiekiamas. Beje, pas mus megztinis viešam asmeniui jau buvo megztas. Ne prezidentui ir ne per Kalėdas. 1999 metais studentų meno dienoms Algė Gudaitytė, Karolina Jakaitė, Ūla Tornau numezgė „Megztinį ’99“ kitam dideliam žmogui, dabar jau ir oficialiai, – Alfonsui Andriuškevičiui. Kūrėjų ir gavėjo santykis turi kažką bendra su suomišku variantu, tačiau tai – nebe privatus, o viešas, daug kitų sluoksnių turintis veiksmas (kūrinys rodytas parodoje, o ne nusiųstas namo). O be to, mezgėjos buvo Andriuškevičiaus studentės, pažįstančios jį asmeniškai. Tai ne tas pats. Tuo tarpu suomės ir jos prezidento istorijoje mieliausia, kad moteris aukšto posto atstovą pamatė kaip žmogų (gal net vaiką). O dar mieliau, kad suomių prezidentas taip paprastai žmogiškai įsitraukė į kalėdinį ritualą. Svarbumas ir nesvarbumas buvo pamirštas.

Apie dovanojimą arba jausmo grąžinimą kita forma rašau ne tik dėl Kalėdų. Ir apie „teisingų“ santykių nustatinėjimą irgi ne be reikalo užsimenu. „Vartuose“ atidaryta Laimos Kreivytės kuruojama paroda skirta Lietuvos dailės šimtmečiui paminėti „1907 : 2007. Privatūs pokalbiai“. Šioji, kaip sykis, apie skirtingų kontekstų santykį.

Nuo pirmosios lietuvių dailės parodos praėjo visas gyvenimas, dabar jau kuria tos kartos proanūkiai. Kas pasikeitė? Košmaras! Ogi ne per daugiausia. Taip, taip – laikai, tikslai, būdai skirtingi, bet akivaizdu, kad čia reikia kalbėti apie obelis ir netoli krentančius obuolius. Parodos efektas – toks šiurpokas jausmas, kaip kad žiūrint prosenelių nuotraukas ir akivaizdžiai matant juose savo nosį, žvilgsnį, kūno padėtį. Pasijunti savo kūne nebe vienas. Manau, kad parodoje menininkai gali pasijusti nebe vieni. Žinoma, meno mokyklų auklėtiniams jų pačių kilmės šalis ir kūrybinis fonas – jokia staigmena, tačiau visas įdomumas geriausiai matomas iš šalies. Laima Kreivytė susodina šiuolaikinius ir pirmosios nepriklausomybės kartos menininkus greta pagal kūrinių sandaros ar vizualų panašumą. Kol jie tarpusavyje bendrauja, sunku akis atplėšti, imi tai pirmyn–atgal, tai į šonus kinkuoti galvą. Sunku patikėti.

Iš kraupiausiai akivaizdžių pavyzdžių Jurgos Barilaitės videodarbas „Paveikslas“ (2007 m.) ir Petro Kalpoko „Peizažas“ (1931 m.). Kalpoko etiudas yra tipiškas lietuviškas peizažas – horizontalūs toliai tarsi žvelgiant prisimerkus. Kaip ir daugelis kitų panašių peizažų, turi tokį jausmingo kvapo užgniaužimo, paslėptos įžvalgos laukimo atmosferos. Jurgos videodarbas prasideda buitišku ir visai nedvasingu pasivaikščiojimu po apleistą tvartą (irgi gera užuomina apie tai, kad kilę mes iš žemdirbių). Tik staiga kameros akis užkliūna už lango, kuriame kaip gyvas guli lietuviškas peizažas. Menininkė jį akimoju atpažįsta ir negali atitraukti akių. Rankoje laikoma kamera dreba, ir tai yra kitas, atvirkščias tapytojos gestas – norint turėti vaizdą, jai reikia nejudinti rankos, kai Kalpokas savo peizažui išgauti ranką turėjo judinti tam tikru būdu. Bandymo nekrutėti plaukiojantys judesiai suteikia papildomo magnetizmo šiai atpažinimo dramai.

Ugniaus Gelgudos videodarbas „Passia“ (2002 m.) vizualiai į K.M. Čiurlionio kūrinius nepanašus, tačiau sąranga – net labai. Videoobjektyvas slenka paviršiais čiuopdamas samanų ir sienų ritmiškumą. Specialiai vaizdui kompozitoriaus kurta muzika lygiagrečiai dalyvauja kuriant meninį įvykį. Gaila, kad Čiurlionio „Saulėlydžiui“ neakompanuoja šalia stovintis juodas fortepijonas, tačiau mes visi puikiai žinome apie pas mus labai gają M.K.Č. dailės ir muzikos sintezės idėją.

Ir apskritai M.K.Č. asmenybė, gyvenimo istorija ir veikla yra tarsi kokie tymai, kuriuos privaloma tvarka turi „persirgti“ visi Lietuvos menininkai. Parodoje galima aptikti daugybę šios „ligos“ simptomų. Pavyzdžiui, Donatas Jankauskas nuolat referuoja į Čiurlionį. Instaliacijoje „Raigardas“ (2007 m.) net kelios sąšaukos su klasiku. Stiklo horizontalė, perkirtusi beždžionės figūrą ties nosimi, vėl primena apie peizažą. Gyvūno galva su akimis mėgdžioja Čiurlionio „Ramybės“ kalno su žiburiu apgaubto vandens linijas. Apatinėje dalyje išrikiuoti Čiurlionio kūriniu apipavidalinti šokoladukai kaip kokie kino kadrai. Rasai Špokauskaitei susidūrimas su Lietuvos dailininkų dailininku turėjo kitą „pašalinį poveikį“ – ji sukūrė kompiuterinį šriftą „MK Ciurlionis.ttf“. Juo naudodamiesi galite ne tik Čiurlionio „ranka rašyti“ laiškus, bet ir prisegti ikonėles apibendrintų, bendrine kalba tapusių Konstantino kūrinių atvaizdų.

Petras Rimša. „Saulėtekis“. Apie 1908–1909 m.

Kadangi M.K.Č. parašas tapo prekės ženklu, tai nėra čia ko stebėtis, kad kaip kokį Versace jį visi nori pasimatuoti. Tačiau grįžkime prie gilesnių ir labai akivaizdžių jungčių. Pavyzdžiui, žiūrint į Petro Rimšos „Saulėtekį“ ir „Saulėlydį“ (abu 1908–1909) šalia Pauliaus Vitkausko praėjusių metų dizaino kėdės „KU-DIR-KA“, vėl apima deja vu niežulys. Daugybė kėdės kojų išsidėsto apskritimu kaip Rimšos saulės spinduliai ir ne juokais kyla klausimas – gal jie giminės? Pagal rengimosi stilių Rimša šioje parodoje turi ir daugiau „giminių“. Roko Pralgausko autoportrete „Aš pas babą kaime“ ir Antano Žmuidzinavičiaus nutapytame Rimšos portrete ima rodytis, kad matome tą patį vyruką su berete ir pilku minkštu švarku, tik skirtingais gyvenimo etapais. Pirmiau jis buvo ambicingas, išdidus, visas susireikšminęs modernistas su tautinės dailės vizija, dabar – ironiškas, stebintis, nenusakomas, liūdnokoje kaimo realybėje nusėdęs jaunuolis.

Pirmoje salėje vyrauja portretai, tačiau parodoje pirmu smuiku groja peizažas. Mat pirmųjų parodų dailininkų laikais tikėta, kad tėviškės gamta išreiškia ne tik tautos dvasią, bet ir didesnes jėgas. Nesunku atsiminti M.K. Čiurlionio medį kaip Dievo ranką ar bangą kaip fatalizmo įsikūnijimą. Pastarieji yra pakartoti Roko Dovydėno keramikinėse vazose. Artūro Railos nuotraukose iš serijos „Žemės galia“ – „Ąžuolas“ ir „Pilkapis“ – gamta fiksuota kitu būdu, bet paslaptingų galių ieškojimas ir gamtos stebuklų stebėjimas greičiausiai tas pats.

Šalia kelių kartų sąskambių ir dialogų, kaip kad iki kaulų smegenų žinomos Petro Rimšos tiražuotos skulptūros „Lietuvos mokykla“ (1914 m.) ir Sigutės Maslauskaitės nutapyto paveikslo „Onelė plauna ubagui kojas“ (2006 m.) kompozicijos pasikartojimo, parodoje yra ir autonomiškų jaunesnės kartos autorių replikų apie pirmos nepriklausomybės laikų dailę. Aistė Kirvelytė pieštuku pagal tų laikų spaudą sudeda savus akcentus. Viename piešinyje, inscenizuojančiame televizoriaus ekrano estetiką, ji perpiešia anų laikų moteris, tapančias plenero metu, o apačioje išvardija pirmojoje parodoje dalyvavusias tautodailininkes. Kitame piešinyje be pakeitimų perpieštas „Dailininkų savigynos būrys“ su šautuvais rankose. Ir dabar tokio reikėtų, gal be šautuvų, bet labai reikėtų, kad apsigintume nuo politinės ir komercinės saviveiklos, tamsumo ir bevališkumo. Ir trečiasis, pats įdomiausias. Nes labiausiai perdirbtas. Jame pavaizduotas M.K. Čiurlionis (ir vėl jis!), pozuojantis nuotraukai su Žmuidzinavičiumi. Fone – jų pačių kūrinių motyvai. Antano pusėje MKČ „Ramybės“ fragmentas, Mikalojaus dešinėje peraugantis į AŽ peizažą su karvute. Įkūnyta atminties tikrovė pagaminta sulydžius atskirus elementus.

Kita replika priklauso „Cooltūristėms“. Jos, kaip ir senesniame darbe apie Nacionalines premijas (skaičiuota, kiek jų gauna vyrai ir moterys (ne)gauna), dirba su autentiška faktine medžiaga. Šį kartą domina ne skaičiai, o iškalbingas turinys. Iš pirmosios parodos katalogo paimti vyro kūrėjo (vėl M.K.Č.) ir moters (tautodailininkės) darbų pavadinimai. Na, skirtumas jaučiamas iš karto. Kam „Himnas“, „Rex“, „Pasaulio sutvėrimas“, „Rūstybė“ ir panašiai, o kam „Divonas su gaidžiu“, „Kultuvė“, „Staltiesė“, „Lentutė“ ir kita. Jeanas-Jacques’as Rousseau paantrintų, o taip, tos moterys stokoja polėkio ir tik buičiai bei gimdymui tinkamos, jas geriausia laikyti kaime. Tačiau ką tuomet daryti su Renesanso ideologais, kurie tas pačias moteris kaltina per dideliu polėkiu ir racionalumo trūkumu? „Cooltūrisčių“ „1907 m. lietuvių dailės katalogas. Pirmas ir paskutinė“ tik perpasakoja tų laikų romantizmo ideologiją, kuri, deja, kūrėjoms moterims pridarė nemažai rūpesčių ir dar ilgai šmėkliškai kišo pagalius į ratus tokioms kūrėjoms kaip Marcė Katiliūtė, Kazė Zimblytė, Elvyra Kairiūkštytė, Marija Teresė Rožanskaitė ir kitoms, kurioms nei galingas talentas, nei stulbinanti charizma nepadėjo išsiveržti iš marginalijos statuso, nulemto būtent tokių romantinių nuostatų.

Todėl smagu stebėti, kad tarp jaunų parodos dalyvių tokio dramatiško skirtumo lyčių požiūriu nebėra. Visi sau ramiausiai tarpusavyje čiauška kaip per šeimos pietus. Pompastikos nėra dar ir todėl, kad senieji darbai atkeliavo iš privačių kolekcijų. Kiekvienas iš savo įprasto salono ar miegamojo pakliuvo į galeriją „pasižmonėti“. Sumanymas šiek tiek socializuoti kūrinius priklauso Augiui Gučui. O jiems pašnekovus parinko Laima Kreivytė. Toks asmeniškas elgesys su daile, pačiupinėjant kiekvieno turinį ir figūrą, yra kažkas atvirkščio J. Mačiūno ištrėmimui į perdėm muziejines ir komercines aplinkybes. Nepritempinėdama net pasakyčiau, kad renginys išėjo kažkoks kalėdiškas, nes verčia pagalvoti apie tradicijas, susitikti su artimaisiais, „pavartyti nuotraukas“. Aš asmeniškai šeimos albumams turiu laiko tik per Kalėdas. Mezgimui, deja, jos per trumpos. O alternatyvai galiu sugrįžti į parodą ir daug žmogiškiau pažiūrėti į nuo pjedestalų nukeltus klasikus.