Kas įsiminė 2007-aisiais

„Pasija pagal Joną“ M. Raškovskio nuotr.

Muzika

Baigiantis 2007-iesiems, „7 md“, kaip ir kasmet, vėl kreipiasi į recenzentus, prašydama pasidalyti jiems labiausiai įsiminusiais įvykiais (festivaliai, koncertai, vakarai, spektaklių premjeros, debiutai, leidiniai ir t.t.). Vienam žmogui visko pamatyti ir išgirsti neįmanoma, tad suprantama, kad įvykiai prisimenami vadovaujantis suasmenintais požiūriais į tai, kas šiemet atrodė vertingiausia. Atsakymai byloja, kad labiausiai įvertinome ne įspūdingus užsienio žvaigždžių pasirodymus Lietuvos scenose, o savų menininkų talentą ir triūsą – jų parengtas premjeras, įdomias programas, leidinius.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė:

Prabėgo, pralėkė metai. O žmogus? Filosofai teigia, kad jis nesikeičia. Jis toks pat mylintis ir neapkenčiantis, dosnus ir šykštus, dievobaimingas ir niekuo netikintis, geradaris ir niekdarys, griaunantis ir kuriantis. Tačiau kurio – juodo ar balto – tapo mūsų visuomenėje daugiau? Galingieji nebemato tikrųjų vertybių svarbos, nefinansuodami pasišventusiųjų kultūrai projektų, dalydami Nacionalines premijas (netinka žodis „skirdami“, nes ir šį kartą ją gavo tautai ir valstybei labai mažai kuo užsitarnavęs muzikas).

Gresia finansinis badmetis „7 meno dienoms“? Bet juk šis savaitraštis skirtas mūsų protams prašviesinti! Statistika tikina, kad esame prasti skaitytojai, tačiau pasigirsta ir besididžiuojančių balsų: su pasitenkinimu šaukiame: „Vakarų žinių“ tiražas Lietuvoje didžiausias! Kažkas po litą renka aukas, kad galėtų nupirkti vaikams bibliobusą, nes knygelių į kaimus niekas nebeatveža. Ar žinote, kad jau yra neraštingų? O bibliotekininkės galo su galu nesuduria? Bet yra kultūros pareigūnių, kurios lėktuvais nuolat laksto į Briuselį, tai šen, tai ten. Ir vyrą taip už valdiškus pinigus „pakultūrina“... Ar tokios sąnaudos tikrai pateisina ministerijos valdininkės veiklos rezultatą? Sudėjus kultūros valdininkų komandiruotpinigius tikriausiai pasisektų už juos leisti neblogo dizaino kultūros savaitraštį. Pinigai, pinigai... Jų tikriausiai galima gauti ir už specialistų parašus ant skurdinamos Lietuvos, parduodamo istorinio paveldo dokumentų... Ak, to juodo ir balto mūsų gyvenime tiek daug! Godumas skandina sąžinę. Anot žemaičiuose gimusios mano babunės, „raškažis rūrą drasko...“

Ir vis dėlto turime kuo džiaugtis. Klausiate, kokie įsimintiniausi šių metų faktai? Būtų nenormalu, jeigu nesidžiaugčiau Miuncheno teatre sūnui Vykintui, kompozitoriui, įteikta Europoje reikšminga „Siemens“ premija. Tai atpildas ne tik už gabumų įprasminimą, bet ir už didžiulį kasdienį darbą. Visi daug pasiekę menininkai jo prasmę žino labai gerai. Vienas tokių – profesorius Saulius Sondeckis. Vėl tenka kalbėti apie mūsų menininkams skiriamą dėmesį svetur. Gruodžio mėnesį S. Sondeckiui Sankt Peterburge Tarptautinis Ermitažo draugų klubas iškilmingai įteikė „Auksinę kortelę“, leidžiančią visada ne tik pačiam laisvai įeiti, bet ir savo svečius atsivesti į šią meno šventovę. Įteiktas ir garbės diplomas „Už didžiulį kūrybinį indėlį plėtojant muzikinę kultūrą ir suformuotą Valstybinio Ermitažo muzikinę kolekciją“.

Džiaugiuosi, kad tame pragmatiškos visuomenės tumule galime pradėti kalbėti apie labai svarbų reiškinį – mecenatystę. Žeimių vyrų, Troškūnų Raimundo, jonaviečių ir Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus bei bendradarbių geranoriškumu prisiminta istorinė filantropų Montvilų giminė. Muzikų rėmimo fondo iniciatyva vėl buvo surinkti šiandienos mecenatai, kurie kasmet dosniai apdovanoja tarptautinių konkursų laureatus ir jų pedagogus. Tik jų būrelis nelabai keičiasi... Džiaugiuosi, kad mecenatas išeinančiam Anapilin Jonui Urbai dovanojo jam skirtą knygą, smuiko mokymo Lietuvoje istoriją „Susitikimai su praeitimi“. Gal po dešimtmečio bus galima paskelbti ir kilnaus žmogaus pavardę...

Labai reikšmingu metų faktu vadinu daugelio specialistų, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto pastangomis baigtą leisti tritomę Muzikos enciklopediją. Nenuleiskime rankų, tobulinkime, tęskime, nepamirškime kuriančiųjų.

Renginių, koncertų, gatvės, šviesų ir kitokių niekinių, bet daug kainuojančių projektų gausoje išskirčiau Roberto Wilsono J.S. Bacho „Pasijos pagal Joną“ sceninį variantą. Scenografija, skonis, saikas, plastikos, šviesų, „gyvųjų paveikslų“ deriniai neužgožė muzikos, emociškai paryškino siužeto linijas. Pastatymą galima palyginti su Lietuvoje realizuota S. Sondeckio ir Raimundo Banionio J.S. Bacho muzikos scenine interpretacija. Abi buvo savitos ir reikšmingos. Abiejuose pastatymuose išskirtini Evangelistai: Algirdas Janutas ir R. Wilsono pastatyme puikiai dainavęs Kęstutis Alčiauskis.

Norėčiau išskirti dar vieną ryškų, manyčiau, bręstančios pilietinės visuomenės faktą. Meninės kultūros žmonės neleido skaidyti Lietuvos literatūros ir meno archyvo. Reikia pasakyti, kad, pasirodo, ir LR Seime gali telktis šviesių žmonių, kurie žino ne tik pinigų skonį, bet ir galvoja apie Lietuvos ateitį.

Visada džiugina G. Rinkevičiaus operų pastatymai Kongresų rūmų salėje. G. Puccini „Bohema“, W.A. Mozarto „Užburtoji fleita“... Aišku, kad ši opera turėtų būti prieinama ne tik bankininkams, kurie nežino net kada ploti, bet ir muzikos mylėtojams, o ypač jaunuomenei. Vyresniųjų klasių moksleiviams, kurių dauguma, net Vilniuje gyvenantys, nėra operos matę. Reginys atsipirks tik tuomet, jei kiekvieno spektaklio metu atversime kuo daugiau jaunų širdžių tikram menui.

Turime kuo džiaugtis. Ateina Naujieji, „linksminkimos pakol jauni esma!“

Algirdas Ambrazas:

1. Juliaus Juzeliūno operos „Žaidimas“ (pagal F. Dürrenmattą) premjera 2007 m. sausio 29 d. Kongresų rūmuose, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro Operos vakare (dirigentas G. Rinkevičius, režisierius N. Petrokas).

2. Onutės Narbutaitės Ketvirtosios simfonijos „Riva fiume sinfonia“ („Krantas upė simfonija“) pasaulinė premjera 50-ajame tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Varšuvos ruduo“ (2007 m. rugsėjo 25 d.), pirmas atlikimas Lietuvoje „Gaidos“ festivalyje (spalio 19 d.).

3. Išleistas lietuviškos „Muzikos enciklopedijos“ trečiasis, paskutinis, tomas (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas).

4. Įvyko 40-oji tarptautinė muzikologų konferencija „Muzika ir genius loci: Poetika ir politika“ (Vilnius, 2007 m. spalio 17–20 d.).

Beata Baublinskienė:

Ryškiausią įspūdį paliko J. S. Bacho „Pasija pagal Joną“, rež. Robertas Wilsonas, Vilniaus festivalis, LNOBT, „Chatelet“ teatras.

Įsiminė:

1. R. Wagnerio „Valkirija“, dirig. Jacekas Kaspszykas, rež. Eimuntas Nekrošius, LNOBT.

2. Ramintos Šerkšnytės oratorijos „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ premjera Vilniaus festivalyje.

3. „The Tiger Lillies“ gastrolės Lietuvoje, festivalis „Sirenos“.

4. Fćtimos Mirandos koncertas „Gaidos“ festivalyje.

5. Labai graži ir šilta knyga „Muzikos magas Jonas Aleksa“, parengta Edmundo Gedgaudo.

Deja, šiuos metus prisiminsime ir dėl netekčių: muzikologė Ona Narbutienė (1930–2007), pasaulio pilietis ir muzikas Mstislavas Rostropovičius (1927–2007).

Edmundas Gedgaudas:

1. Sergejaus Babajano (Klyvlendas, JAV) paskambintas Sergejaus Prokofjevo Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui (dirigavo Juozas Domarkas).

2. Lenkų pianisto Rafało Blechaczo rečitalis (Fryderyko Chopino kūriniai).

3. Kanados pianisto Dang Thai Son rečitalis (unikali Piotro Čaikovskio „Metų laikų“ interpretacija).

4. Pianisto Dmitrijaus Baškirovo auklėtinių koncertas.

5. Varšuvos filharmonijos simfoninis orkestras. Iš viešnagės Vilniuje koncerto – Karolio Szymanowskio Antroji simfonija ir jo Pirmasis koncertas smuikui ir orkestrui (solistas Mariusz Patyra, dirigavo Antoni Wit).

6. Muzikos enciklopedijos trečiasis, paskutinis, tomas.

7. Jonas Nabažas. „Dienoraščiai 1922–1945“ (fragmentus parinko ir knygą parengė Vytautė Markeliūnienė, dizainas ir leidyba TYPOART).

8. Jono Nabažo šimtmetį pagerbiant nuskambėjusi jo simfoninė poema „Daina apie liūdesį ir džiaugsmą“ (1933), diriguojama Modesto Pitrėno – kūrinys, kuris tiktų ne tik minint autoriaus sukaktį, bet ir reprezentuojant mūsų muziką svetur. Beje, ar rastume Europoje orkestrą, kuris vykdamas gastrolių taip ignoruotų savo šalies muziką, kaip tai daro Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninis?

Vaclovas Juodpusis:

Sunku beaprėpti tai, kas vyksta Lietuvoje kasmet, kiekvieną mėnesį, savaitę, kasdien, juolab ten dalyvauti. Kiekvienas pagal galimybę išsirenkame tai, kas artimiausia, tai, kas labiausiai domina. Todėl išskirčiau:

1. Muzikos enciklopedijos trečiojo tomo išleidimą.

Nors užbaigta pirmosios lietuviškos muzikos enciklopedijos leidyba, šis procesas neturėtų užsibaigti, nes liko dalykų nepastebėtų, praleistų, pagaliau gyvenimas nesustoja, į muzikinį gyvenimą ateina vis nauji talentai. Taigi reikėtų ieškoti galimybių, pavyzdžiui, kas penkerius metus išleisti „Muzikos enciklopedijos“ papildymų tomelį.

2. Iš arti stebėjau, o ir pats dalyvavau, per tai kitur nebesuspėjau, Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengtuose festivaliuose „Druskininkų vasara su M.K. Čiurlioniu“, „Sugrįžimai“, koncertų cikluose „Alma mater musicalis“, „Mūsų miesteliai“ – kaip jie reikalingi Lietuvos žmonėms, koks didžiulis jų susidomėjimas, pagaliau kokia didžiulė Lietuvos profesionaliųjų menininkų atsvara banalybėms, plintančioms iš visų pusių…

3. Didžia Lietuvos muzikinio gyvenimo švente vadinčiau ir įvykusį tarptautinį M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą, kuris pasibaigė talentingų lietuvaičių pianisto Edvino Minkštimo ir vargonininkės Jurgitos Kazakevičiūtės pergale.

4. Reikšmingi muzikinio gyvenimo faktai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės pianistės Birutės Vainiūnaitės solinis koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir jau ketvirtos kompaktinės plokštelės pasirodymas. Visose keturiose – tik lietuvių kompozitorių muzika, nuo M.K. Čiurlionio iki dabarties jaunųjų.

5. Reta proga pasitaikė pabūti Drezdene, kur karališkų rūmų veidrodžių salėje įvyko smuikininkės Dalios Stulgytės-Schmalenberg solinis koncertas. Atlikėjai negailėta komplimentų ir už V. Barkausko Partitos smuikui solo atlikimą. Gal ir tai lėmė, kad rugsėjo 4 dieną Saksonijos vyriausybė jai pripažino Kamerinės muzikos – KM – titulą.

Jūratė Katinaitė:

1. Juliaus Juzeliūno opera „Žaidimas“.

2. Ramintos Šerkšnytės oratorija „Saulėlydžio ir aušros giesmės“.

3. Ugnės Giedraitytės kompozicijos „Panneau“ II vieta „Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje“ (Rostrume) Paryžiuje.

4. J.S. Bacho „Pasija pagal Joną“.

5. Broniaus Kutavičiaus jubiliejiniai koncertai Šv. Kotrynos bažnyčioje ir Rotušėje.

6. Onutės Narbutaitės Ketvirtosios simfonijos premjera.

7. Choro „Brevis“ ir konsorto parengtos programos festivalyje „Banchetto musicale“.

Rita Nomicaitė:

1. Didžiausias praeinančių metų įspūdis yra šiurpinantis – tai Lietuvos archyvų departamento planai reorganizuoti Lietuvos literatūros ir meno archyvą, jį suskaidant ir dalį prijungiant prie centrinio valstybės archyvo.

2. Etapiniai čiurlionistikos darbai: Dariaus Kučinsko sudarytas „Chronologinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos katalogas“; Mildos Mildažytės-Kulikauskienės sudarytas „M.K. Čiurlionio piešinių, kompozicijų eskizų, grafikos katalogas“ – jame sudėtos ir liaudies dainų vinjetės bei akoladės-profiliai.

3. XL Baltijos muzikologų konferencijos „Muzika ir genius loci: poetika ir politika“ sekcija „Hommage à Vytautas Landsbergis: muzika, kultūra, politika“.

4. Kompozitorės Ramintos Šerkšnytės ir dirigento Roberto Šerveniko kūrybinis bendradarbiavimas: atliekant R. Šerkšnytės oratoriją-kantatą „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ (Rabindranatho Tagorės ž.); kiti atlikėjai: Irena Zelenkauskaitė, Ieva Prudnikovaitė, Edgaras Montvidas, Nerijus Masevičius, choras „Jauna muzika“, Nacionalinis simfoninis orkestras; spalio 31 d. „De Profundis“ interpretacija su Lietuvos kameriniu orkestru (koncertas įrašytas Euroradijo transliacijai).

5. Koncerto „Muzikinis dipolis“ idėja ir jos įgyvendinimas gruodžio 9 d. Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje. Koncertavo Asta Krikščiūnaitė (sopranas, renginio sumanytoja), Audronė Kisieliūtė (fortepijonas), Joana Daunytė (arfa), M.K. Čiurlionio ir Kauno kvartetai.

6. Bisai: Freddy Kempfo paskambintas Frédérico Chopino etiudas As-dur Nr. 10, op. 10 (spalio 20 d. NF), choro „Jauna muzika“, diriguojant jo vadovui Vaclovui Augustinui, padainuota Jeronimo Kačinsko daina „Pjovėjas“, Balio Sruogos ž. (spalio 5 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje).

Danutė Petrauskaitė:

Gyvenimas ne lekia, o skrieja kosminiu greičiu, viską pamatyti ir visur suspėti neįmanoma. Tad ir vertinimai gali atrodyti labai subjektyvūs. Per pastaruosius metus teko stabtelėti ties keliais muzikiniais įvykiais. Gal todėl jie labiausiai ir įstrigo.

1. Baltijos šalių muzikologų 40-oji konferencija. Kitokia nei prieš tai buvusios, ji išjudino pradėjusį stingti muzikologinį šių šalių bendradarbiavimą. Tai buvo žvilgsnis atgal (apie tai byloja specialiai išleista knygelė, pristatanti visų 39 Baltijos muzikologų konferencijų temas, aptarianti šių šalių muzikinius ryšius) ir žvilgsnis į ateitį. Ši konferencija paskatino estus be dvejonių rengti kitais metais Taline 41-ąją Baltijos muzikologų konferenciją.

2. Kauniečių entuziazmas švenčiant kompozitoriaus ir dirigento Jeronimo Kačinsko 100-ąsias gimimo metines ir įamžinant jo atminimą. Kauno kompozitoriaus Vlado Švedo iniciatyva buvo gautos lėšos iš Kultūros ministerijos paminklo statymui ir operos „Juodas laivas“ koncertiniam atlikimui. Skulptorius Algimantas Šlapikas įamžino paminkle ne tik charakteringus J. Kačinsko bruožus, bet ir jo veržlumą. Ir štai Kačinskas sugrįžo visiems laikams į Kauną, atsistojo sodelyje prie Muzikinio teatro, į kurį jis taip veržėsi gyvas būdamas, bet dėl kauniečių nesupratingumo nebuvo priimtas. Dirigento Petro Bingelio dėka buvo pastatyta opera „Juodas laivas“, iki tol Lietuvoje nerodyta. Gaila, kad ji neišvydo rampos šviesos, o buvo atlikta Karininkų ramovės salėje.

Nepaisant to, kauniečiai tikrai iškilmingai pažymėjo J. Kačinsko jubiliejų ir sudėjo trūkstamus akcentus lietuvių muzikos istorijoje.

Živilė Ramoškaitė:

Spektakliai – pirmąsyk Lietuvoje pastatyta R. Wagnerio opera „Valkirija“.

Koncertai:

1. Vakarų Vokietijos radijo Kelno simfoninio orkestro koncertas.

2. Pianisto Rafalo Blechaczo interpretuota F. Chopino muzika.

3. Broniaus Kutavičiaus jubiliejiniai koncertai.

4. Osvaldo Balakausko jubiliejinis simfoninių kūrinių koncertas.

5. Gražiai besirutuliojanti ansamblio „Nepaklusnieji“ veikla.

Knygos, konferencijos:

1. Labai nudžiugino šiųmetis muzikologinių knygų derlius; beje, kai kurios dar neperskaitytos, nes pasirodė tik ką. Tad kol kas išskirsiu A. Ambrazo „Muzikos tradicijos ir dabartis“ (parengė Gražina Daunoravičienė).

Atskirai norėtųsi paminėti išskirtinį leidinį – Jono Nabažo „Dienoraščiai 1922–1945“.

2. XL Baltijos muzikologų konferencija, sutraukusi ypač daug muzikologų iš užsienio; prie jos organizavimo pirmąsyk prisidėjo Tarptautinė muzikologų draugija ir jos prezidentas Tilmanas Seebassas, taip pat dalyvavęs šios konferencijos darbe.

Dar norėčiau paminėti už Lietuvos ribų patirtus nepamirštamus įspūdžius:

1. Nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliai Liublianos ir Ravenos festivaliuose.

2. R. Wagnerio operos „Parsifalis“ muzikinė interpretacija (ne pastatymas!) Bairoite.

3. M. Pollini F. Chopino kūrinių rečitalis (pianisto 65-ojo gimtadienio proga) Amsterdamo Concertgebouw salėje.

Kamilė Rupeikaitė:

1. Juliaus Juzeliūno opera „Žaidimas“.

2. „Cello fiesta“ Nacionalinėje filharmonijoje, skirta Lietuvos violončelės patriarcho Michailo Šenderovo 90-osioms gimimo metinėms; kurioje dalyvavo daugiau nei pusšimtis Lietuvos violončelininkų.

3. J.S. Bacho „Pasija pagal Joną“.

4. R. Portman operos „Mažasis princas“ pastatymas LNOBT (rež. Francesce Zambello).

5. Muzikos enciklopedijos trečiasis, paskutinis, tomas.

Iš svečių pasirodymų išskirčiau Vakarų Vokietijos radijo Kelno simfoninio orkestro koncertą, pianisto Rafało Blechaczo rečitalį, AVIV styginių kvarteto koncertą Kristupo vasaros festivalyje.

Iš šokio įvykių – M. Bejart’o spektaklis „Ballet for Life“. Kad ir kaip vertintume spektaklio kokybės nemenką dalį pasiglemžusią „Siemens“ pramogų areną, vis dėlto tai buvo neeilinis reginys.

Violeta Tumasonienė:

Išskirčiau „Gaidos“ festivalio tematiką „Vox nova“. Manau, kad iš kitų jis išsiskyrė bendros koncepcijos vientisumu ir atskirų koncertų išradinga įvairove paties festivalio viduje, tarsi idėjos išorė formuotų laisvą ir improvizacinį vidinį festivalio gyvenimą. Ne margą ir pabirusį, bet visą sutelktą atskleisti pagrindinei „Gaidos“ nuostatai, pasirinktam aspektui – šiuo atveju beribių balso išgavimo ir komponavimo galimybių paieškoms ir tų paieškų atradimo pateikimui. Iš jų išskirčiau 6–7 koncertus, pasižymėjusius tik balso (balsų) galimybių, atsietų nuo stambių ir komplikuotų formų, paieškomis. Konkrečiai nenurodydama atskirų koncertų, norėčiau tik akcentuoti per ilgalaikę „Gaidos“ festivalio patirtį susiklosčiusių tradicijų ir nuostatų kaitą tobulesne jos pateikiamų idėjų linkme.