Keturios knygos ir trys nuotaikos

Julius Keleras. Be pavadinimo. Iš serijos „Vilniaus indeksas“. 2006 m.

Prieš Kalėdas buvau Lietuvoje. Mačiau daug nerimo, oras virpėjo nuo įelektrintų minčių, o gal nuo naktinio paraiškų rašymo KSR fondui. Nakties vidury kažkur šviečiantis langas yra gražus. Už jo vis dar sėdi Gintaras Beresnevičius, kankinamas rašymo. Londono priemiestyje, kuriame dabar laikinai gyvenu, kūrybinė nemiga neįžiebia langų. Manasis dažnai būna visiškai vienišas.

Atvažiavusi gavau krūvelę knygų, ir visos – apie fotografiją. Per metus šiek tiek nutolę Lietuvos kultūros rūpesčiai vėl siūbtelėjo į mano gyvenimą. Ir štai pagalvojau, kad kaip tik knygomis ji keliauja į pasaulį, nes parodos, menininkų susitikimai kavinėse, apsikeitimai idėjomis prie naktinio butelio – visa tai nyksta. Todėl sumaniau šių metų baigiamajam laikraščio numeriui apžvelgti šį „kietąjį“ fotografinio nerimo rezultatą, bet tik tą jo dalį, kuri tilpo į mano nedidelį lagaminą.

Pirma nuotaika: Vilnius ir poezija

Dvi knygas gavau sielai. Tai Algimanto Kunčiaus „Vilnius 1960–1970. Senamiesčio kvadratai” (E. Karpavičiaus leidykla) ir Juliaus Kelero „Sniegas, benamis, krentantis“ („Apostrofa“). Pirmoji – gana monumentali ir iš pirmo žvilgsnio reprezentuojanti sostinę. Antroji – tai poezijos knyga, iliustruota fotografijomis, kaip ir pridera poezijai, telpanti į kišenę ar po pagalve. Bet iš tikrųjų abiejų knygų autoriai – poetai, vedžiojantys skaitytoją tarp eilučių (yra tokia erdvė ir fotografijose). Tik tiek, kad vienas – pripažintas fotografijos klasikas, o kitas – dar tebežaidžiantis fotografija lyg nežinia iš kur galvoje suskambėjusiomis frazėmis.

Galima sakyti, kad 7-ojo dešimtmečio fotografija dabar Vakaruose yra madinga antikvarinė prekė. Galima sakyti, kad Vilniaus tema jau yra siaubingai išeksploatuota, ypač artėjant 2009-iesiems, kai miestas taps Europos kultūros sostine. Bet ir gerai, kad šios dvi tendencijos padeda publikuoti Kunčiaus archyvą – Vilniaus kvadratai yra tik jo nedidelis ir beveik dar nematytas fragmentas. Net ir nieko nežinant apie fotografavimo procesą matyti, kad tai – kasdienio vaikštinėjimo po miestą užrašai, subjektyvūs, bet pagaunantys tai, ką nerasdami tikslesnių žodžių vadiname „Vilniaus dvasia“. Ir tai ne dėl apsilaupiusių sienų, kurių iškart pradedame ilgėtis, kai tik valdžia jas restauruoja (ir kurios netrunka vėl sugrįžti į savo vietas), bet dėl paties žvilgsnio, atskleidžiančio miesto laiko sluoksnius ir būsenas, kuriose visi kada nors buvome: stirome žvelgdami į pilį tolumoje, atskirtą nuo mūsų lediniu Neries vandeniu, nepastebėjome balandžių šešėlių ant Šv. Petro ir Povilo bažnyčios fasado arba pasukę prie Vilnios netikėtai įkvėpdavome kaimiškų dūmų. Taip galima tik Vilniuje, kurio gatvės šioje knygoje dar grįstos akmenimis.

Tuo tarpu Kelero knygelė (dailininkas Arūnas Gelūnas) sudaryta iš pačių įvairiausių fotografijų, kurios sunkiai tilptų į bet kokią kitą knygą. Čia jas sujungia poezija. Ir vėl – tarpai tarp eilučių, tarp teksto ir vaizdo, tarp vaizdo ir minties jame. Čia net nėra objekto, kurį būtų galima interpretuoti (ir reklamuoti kaip prekę – kokia vis dėlto yra tapęs Vilnius), nėra ir stiliaus (kaip atpažįstamo autoriaus tapatybės ženklo). Beverčiant knygos lapus fotografijos tiesiog gimsta kartu su poezija, be išankstinio plano ir galbūt, padedant dailininkui, net pabėgdamos nuo išankstinės minties. O dabar, kai pažvelgiu pro pilką gruodžio langą, laukiu tik sniego – benamio, krentančio. Užsikrėčiau.

Antra nuotaika: Nida

Lietuvos fotografija turi ypatingą vietą, kur kaskart nuvykusi gali atgimti. Tai Nida. 1973 metais čia surengtas pirmas fotografų seminaras kone visų kūrybą papildė kopomis, jūra, pamario nuoboduliu ir apmąstymų erdvės rimtimi (būtent tais metais ir Jonas Kalvelis pradėjo savo gyvenimo ciklą „Kopos“). Tad knygos, kurioje būtų apmąstyta ši fotografijos nuošalė, seniai laukiau. Čia susiduria keli diskursai: vandens ir tolumos, miško ir tylos, civilizacijos intervencijų, lyrikos ir idealizmo, bet ypač – kopų ir šviesos. Kopa yra tarsi tobula drobė fotografijai, kur galima be tarpininkų, be pašalinio turinio triukšmo tyrinėti pačią fotografijos kalbą – rašymą šviesa.

Tačiau šiemet išleista knyga „Sukurta Nidoje“ yra tik vaizdų, nufotografuotų Nidoje, rinkinys. Prisiminti turbūt visi autoriai, įdėti jų svarbiausi darbai – nuo minėtų Kalvelio kopų bei Sutkaus Sartre’o iki dabartinio jaunimo eksperimentų. Tai ir yra pati geriausia šios knygos savybė – visumos ir įvairovės įspūdis. Bet visa kita yra tiesiog blogai. Pradėsiu nuo to, kad nespalvotos fotografijos atspausdintos įvairiausiais rusvais, melsvais ar net žalsvais tonais, kurių, spėju, nebuvo originaluose. Tai daro skuboto darbo ir nedėmesingumo įspūdį, nors galbūt dėl to tiesiog kalta spaustuvė. Taip pat ir pačios fotografijos atrinktos ir sudėliotos gana primityviai, be konceptualios tvarkos, kuri padėtų jas „skaityti“.

Vis dėlto didžiausią siurprizą slėpė įvadinis Stanislovo Žvirgždo ir Skirmanto Valiulio tekstas. Jau esu įpratusi šių autorių neskaityti, nes jie linkę perspausdinti senus tekstus tarsi jie būtų nauji, o tai klaidina. Pavyzdžiui, šių metų fotografijos almanache „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ publikuojamo jų teksto pusė jau buvo spausdinta 2000-aisiais ir tada parašytos tokios frazės kaip „kurlink žengia jaunoji karta“ ir „po dešimties metų“ priverčiamos galioti 2007-aisiais, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Mums, vyresniems, gal tikrai tas laikas prabėgo greitai ir niekas iš esmės nepasikeitė, bet jaunoji karta jaučiasi kitaip – būtent jos atstovai man ir nurodė šitą pasiklydimą laike.

Taigi paprastai neskaitau, bet šįkart, sakau, jei jau recenzuoju knygą, reikia paskaityti. Pusę teksto, kaip paprastai, sudaro tiesiog išvardyti visokie su Nida susiję fotografijos faktai, kas šiaip yra gana vertinga. Bet staiga perskaičiau visai kitokio stiliaus pastraipą:

„Nors dabar, skirtingai nei sovietmečiu, galima atvirai viską rodyti ir apie viską kalbėti, seminarai vis dar reikalingi – juk čia įsisiūbuoja aršios diskusijos apie tai, kada fotografija tampa menu. Komercinės ir mėgėjiškos fotografijos užtvindytame pasaulyje dingsta kriterijai, kuriais remiantis tai butu galima nustatyti. Ar pakanka gražiai nufotografuoti ant smėlio gulinčias lazdeles? Ar pakanka to, kad nuotrauką kažkas nupirks ir pasikabins ant sienos? Atsakymų nebėra. Aišku viena – rudens vėjų trankoma Nida yra priebėga, kur dar kalbama apie profesionalios fotografijos kokybę, kur dar negalima mėgėjiškų bandymų prakišti kaip tikro daikto.“

Nustėrau – tai mano tekstas! Suprantama, be jokių nuorodų. Pasiraususi popieriniame archyve, radau savo straipsnį „Tarp Nidos vėjų“, išspausdintą „7 meno dienose“ 2001 m. rugsėjo 28 d. pirmame puslapyje. Vieną jo pastraipą minėti autoriai įsirašė į savo tekstą žodis į žodį, tik pakeitė trijose vietose. Labiausiai gaila, kad išmetė „Zundą“ (nes seminarai jau persikėlė kitur) – tuomet sėdėdama seminaro paskaitose klausiausi, kaip vėjai tranko išklibusius „Zundos“ langus, o ne abstrakčiai – Nidą. Tas 2001-ųjų vėjas juos ir išdavė. Jei būtų tik pasisavinę mintį, būčiau tikriausiai nepastebėjusi, nes tai buvo seniai, o idėjos turi tendenciją sklisti ir įaugti įvairiuose kontekstuose įgydamos naujus pavidalus. Bet, kaip dabar supratau, teksto – ir autoriaus – tapatybę sudaro būtent forma. Kai tapatybė vagiama siekiant pasinaudoti svetimais pinigais, tai laikoma kriminaliniu nusikaltimu. Kai tiesiog vagiamas tekstas, tai vadinama plagiatu. Kadangi taip elgiasi šiuo atveju ne kokie nors studentai, o žinomi Lietuvos kultūros veikėjai, užimantys svarbias pareigas, tai turėtų būti svarbu. Čia, Britanijoje, jau kitą dieną bulvarinių laikraščių antraštės mirgėtų maždaug tokiomis sentencijomis: „Fondo pirmininkas vagia tekstus“. Spauda čia bjauri, bet būtent jos dėka toks tekstų vagišius jau nebeilgai būtų fondo pirmininku ar dėstytoju, atsakinguoju sekretoriumi ar dar kuo nors. Bet įtariu, kad garbingumas Lietuvoje dar nėra būtina aukštas pareigas užimančių žmonių savybė. Ir spauda pas mus gerokai ramesnė. Tad nieko neįvyks – tiesiog norėjau atkreipti dėmesį. Ponai, publikuotus tekstus kas nors kartais skaito, net ir tikrieji jų autoriai.

Trečia nuotaika: almanachas

2007-ųjų almanachas į mano rankas pateko pačiame darbų įkarštyje besiruošiant parodai „foto/karto/istorio/grafijos“ kartu su Vytautu ir Lina Michelkevičiais. Skubiai perverčiau ir man pasirodė, kad jis toks pats, kaip ir ankstesnieji, t.y. visko daug, gero ir nelabai, ko iš tų metraščių ir tikėtis?

Bet dabar jį peržiūrėjau dar kartą, lėtai ir skaitydama tekstus, ir supratau, kad tai vienas iš tų atvejų, kai pirmas įspūdis apgauna. Nes pirmas įspūdis veikia akimirksniu ir yra nelabai tinkamas teisėjas, kai reikia bent kiek pasigilinti.

Dėl to pirmo įspūdžio turbūt kaltos fotografijos iš kelionių. Ir šiaip į jas žiūrėjau, ir taip, bet man jos atrodo kamšalas, ir tiek. Net nelabai įdomi spaudos fotografija. Ir nors dabar mėgstama pakritikuoti, kad almanachai atspindi tik nedidelę fotografijos dalį – jos menines aspiracijas, būtent ši dalis Lietuvoje ir yra stipriausia. Ji gali veikti nežymiai, pavyzdžiui, Dariaus Kuzmicko „Ieškojimas“, kuriuo pradedamas skyrius „Šiandien“ – tik tuščias peizažas ir pirmame plane sulenktas surūdijęs strypas. Turbūt daugelis jos nė nepastebėtų, bet almanacho sudarytoja Margarita Matulytė (jai rašau didelį didelį pliusą) pastebėjo: kilpa lyg tarp kitko apibrėžia tolumoje dunksantį kalną ir paaiškėja, kad peizažas anaiptol ne tuščias. Kiekvienam asmeniškai netuščias, bet man ši kilpa asocijuojasi su Brancusi skulptūra „Sokratas“ – panašia kilpa, tik medine, į kurią žiūrėdama prieš kokius trylika metų mėginau suprasti, kuo čia dėtas antikos filosofas? Paaiškino pats Sokratas, atsakydamas neišmanėliui pašnekovui Platono dialoguose: „Suprask save“. Taip ir ta Kuzmicko kilpa...

Ir toliau almanachas pilnas tylių atradimų: miestas Gintauto Trimako dviračio akimis, po fotografijos pluta raibuliuojančios pasąmonės gelmės, kurias pasiekia Monikos Bielskytės objektyvas, daugybė, regis, atsitiktinių, šiaip sau užfiksuotų kadrų, bet išryškinančių kasdienybės materiją – laiką (čia turiu omenyje Arūną Kulikauską, Paulių Petraitį, Roką Pralgauską, nuo buities į būtį pabėgusią Joaną Deltuvaitę, Gretą Grendaitę, Vaidą Kelerą ir Ugnių Gelgudą), į niekur vedantys Viktoro Binkio laiptai, Vytauto V. Stanionio papasakoti nematomi gyvenimai, visko neišvardysi. Bet veikia ir metai iš metų pasikartojantys, turbūt jau laiko patikrinti dalykai: išgryninti, abstrakčioje erdvėje nustėrę Alvydo Lukio objektai, vis tas pats, bet vis švytintis Vytautas Balčytis, nuolat nusibrozdinęs Remigijus Treigys, tarp identitetų klaidžiojantis Arturas Valiauga, miesto agresijos ir rimties sandūrose lūkuriuojantis Vidmantas Ilčiukas ir vis dar niekaip neišsemiami, nes milžiniški praeities archyvai.

Šią banguojančią vaizdų seką įrėmina ir suskirsto tekstai, o šįkart jie tikrai įdomūs ir mąslūs (išskyrus mano nebemėgstamų autorių parašytą žurnalistinį skyrelį apie praeitį), pradedant Matulytės esė apie nežinojimo galią fotografijoje ir baigiant Vytauto Michelkevičiaus parašytu manifestu, kuris galėtų sėkmingai gyventi šalia Sol LeWitto. Galima būtų dar daug kalbėti, bet almanacho poveikį apibendrinsiu Budvyčio (jis čia pristatomas puikiu Jono Valatkevičiaus tekstu) viename laiške rašytais žodžiais: fotografija siūlo „rasti pasaulio harmonijos ir visų globalinių temų sprendimą keliolikos centimetrų erdvėje“.

Čia prisiminiau, kad Budvyčio albumas (kurį pavadinti monografija buvo galima tik kabutėse, ir tai yra dar vienas lietuviškas kuriozas) – irgi šių metų leidinys. Pavasarį dėl jo siautėjo aistros, fotografo pavardę linksniavo teisininkai, įžeisti prisiminimai sudrumstė knygos atsiradimo šventę, bet štai atėjo žiema ir viskas nurimo. Rankioju sau metų derlių, palakstę klaviatūra nuo šalčio stingsta pirštai, o nuo stalo man moja Budvyčio nufotografuota ranka. Viskas gerai. Kalėdos.