Dailė

Kas įsiminė 2007-aisiais

Kęstutis Grigaliūnas. „Gintautas Trimakas“. 2007 m.

Dailė

Neringa Černiauskaitė:

Nuo 2007 birželio (iki tol stebėjau Barselonos meninį gyvenimą) įsimintinų parodų ne tiek jau daug ir įvyko... „Chicks on speed“ nebedrebina taip, kaip turėtų. Net nebeerzina per daug konservatyvių personų. Apskritai, panašu į tai, kad pūstas ir žadėtas skandalas neįvyko... Nebuvau „Textilės“ bienalėje, tačiau pasitikiu Monika Krikštopaityte ir manau, kad tai svarbus ir reikalingas renginys. Ypač tuo, kad jis buvo KAUNE. Tikrai įspūdingas Ozarinsko projektas. Labai smagu, kad yra tokių į nieką nepanašių menininkų, kurie M.K. Čiurlionio meno sintezės (muzika + dailė) koncepciją pateikia nuostabiai naujai (nežinau, ar jis pats apie tai galvojo, darydamas „Transverse“). Solidus ir kokybiškas buvo Jono Gasiūno ir Kaido Ole dialogas „Vartuose“. Gaila tik, kad jis nesulaukė didesnio atgarsio, nes vizualiai paroda buvo tikrai turtinga, o ir perskaityti ją nebuvo perdėtai sudėtinga, kuo dažnai kaltinami jaunieji menininkai. Gražus „Vartų“ galerijos gestas buvo „ištraukti“ Ričardą Nemeikšį, ilgą laiką pasyvų (ribotame) Lietuvos parodiniame gyvenime.

Įsimintiniausias įvykis, matyt, visiems liks Jurgio Mačiūno sugrįžimas į Lietuvą. Toks siauraprotiškas lietuvių (menininkų + politikų) puolimas, nukreiptas į fluxus, Joną Meką ir dar vieną žymų politinį veikėją, dar kartą parodo mūsų „pažangą“. Nepakartojami idealistai. Bjauru, kad Jonui Mekui reikia aiškintis tautai dėl gerų norų, bet gražu, kad dabar net eilinis pilietis žino Jono Meko ir Jurgio Mačiūno vardus (bijau, kad kol kas dar tik tiek).

Ieva Dilytė:

1. Europos kultūros naktis ir daugybė renginių miesto erdvėse. Turbūt dar niekada Vilniuje naktį neteko matyti tiek daug žmonių gatvėse. Miestas buvo gyvas...

2. Ryškus ir profesionaliai atliktas šiemet buvo Urbonų projektas Venecijos bienalėje „Villa Lithuanna“. „Chicks on Speed“ Vilniuje, ŠMC, ir Kristinos Inčiūraitės kuruota paroda „Tarp mūsų mergaičių“, tik gaila, kad taip ir nepavyko pasikviesti Carolee Schneemann.

3. Kaip ir anksčiau, vienu geriausiu edukaciniu renginiu, skirtu kultūros bendruomenei, laikyčiau Saimono Reeso kuruojamus ŠMC kavinės pokalbius, kur galima išgirsti šiuo metu aktualių idėjų, pašnekovų, diskusijų (bent iš dalies užpildo VDA teorinio parengimo spragas).

4. Iš personalijų šiemet įdomi pasirodė Laisvydė Šalčiūtė, ėmusi plėsti savo kūrybos temas ir erdves (projektas „Šviečiančios moterys“ „Lux“ festivalyje ir instaliacija „Pornografija“ parodoje „Apie repliką“ galerijoje „Kairė–dešinė“).

5. Laimos Kreivytės kuruojama paroda „Privatus pokalbiai“ „Vartuose“ už konceptualų požiūrį į dailės istoriją kaip įdomus, kritiškas ir konceptualus Pirmosios dailes parodos 100-mečio paminėjimas ir amžiaus pradžios dailės aktualizavimas šiuolaikiniame kontekste.

Giedrė Jankevičiūtė:

Šiais metais buvau nelabai atidi. Vis dėlto labai pradžiugino Alfonso Andriuškevičiaus veiklos įvertinimas, pribloškė Elvyros Kairiūkštytės kūrinių energija (pavasarinės parodos galerijoje „Akademija“ ir „Arka“), Vlado Urbanavičiaus naujausi darbai (pirmiausia „Kabantys akmenys“ Kauno „Skulptūrų zonoje“), atvėrė dar neišsemtas ir netikėtas Lietuvos skulptūros galias. Didžiuojuosi Nomeda ir Gediminu Urbonais bei Simonu Reesu, sugebėjusiais patraukti Venecijos bienalės žiuri dėmesį. Gerų įspūdžių išgyvenau apžiūrinėdama Kauno tekstilės bienales parodas, šviesos rutulį virš Vilnelės, Laisvydės Šalčiūtės šviečiančius moterų portretus ir Ievos Dilytes parodą „Žvilgsnio galia“ Lietuvos dailės muziejuje. Nuotaiką gadino skandalas dėl Guggenheimo–Ermitažo ir Jono Meko sukomercinimas jam pačiam aktyviai dalyvaujant.

Laima Kreivytė:

Metų įvykis – ir ne tik dailės – fluxus sugrįžimas Jono Meko vizualiųjų menų centre ir ŠMC. Mačiūnas vertas daugiau nei tie 5 mln. litų.

Metų žmogus – Alfonsas Andriuškevičius, kritinio žodžio menininkas.

Metų tekstas – Skaidros Trilupaitytės straipsnis „Kultūros baruose“ apie globalius muziejus, Guggenheimą ir Vilniaus kultūrinio planavimo retoriką.

Metų paroda – Ievos Dilytės „Žvilgsnio galia“ LDM.

Metų ambasadoriai – Nomeda ir Gediminas Urbonai, pristatę „Villa Lithuania“ Venecijos bienalėje.

Metų menininkai: Eglė Kuckaitė, nuskynusi Talino ir Prahos grafikos trienalių „Grand Prix“, Eglė Ridikaitė, „Vartų“ galerijoje išeksponavusi konceptualią tipinio buto išklotinę, Jurga Barilaitė – tapytoja su videokamera, išlaisvinusi „Mažąjį Chose“.

As-meninė patirtis – savaitės kūrybinė stovykla Prahoje kartu su Kristina Inčiūraite, Laura Garbštiene ir Ugniumi Gelguda ruošiant „Baltų mitologijų“ ekspoziciją III Prahos bienalėje.

Monika Krikštopaitytė:

Mane asmeniškai labiausiai paveikė Ingos Likšaitės instaliacija „Apie kiną“, Eglės Ridikaitės iš paskutinės parodos vieno paveikslo lempa (nes tokia vis dar kabo virš senelių lovos ir kabėjo, kiek tik save atsimenu), Jurgos Barilaitės susikurtas šizofreniškas draugas – „Mažasis Chosė“, Eglės Kuckaitės sąvadavimas (susodino Čiurlionį su Kafka siūlus vynioti), Vidmanto Ilčiuko daugiabriaunė išklotinė „Vartuose“, Eglės Vertelkaitės galia tampyti laiką ir erdvę, seniai bejausta tautinė euforija, kai Venecijoje Nomedos ir Gedimino Urbonų suorganizuotas sportinių balandžių būrys pakilo į orą, visiems triumfo išvengusiems Konstantino Bogdano memorialinė lenta VDA kiemelyje („Dailininkui. Negarsiam, neįvertintam ir užmirštam“), Martos Vosyliūtės judanti daugiaaukščių poezija universiteto kiemelyje, Mindaugo Navako nuo pedagoginio tilto plevėsuojantys tentai. Džiaugiuosi, kad atidžiau pažvelgta į moters būtį ir vaizdavimą. Turiu galvoje Laisvydės Šalčiūtės „Šviečiančias moteris“ ir Ievos Dilytės parodą „Žvilgsnio galia“. O Nacionalinė premija Alfonsui Andriuškevičiui šiuos metus vainikavo kaip gero filmo laiminga pabaiga (happy end).

Laiminga pabaiga vis dar tęsiasi, kaip niekad visi susikaupė ir sprogo gerų parodų fejerverku (tūkstantį milijonų kartų gražesniu, nei tie, kur Kauno Laisvės alėjoje jau mėnesį simuliuoja šventinę nuotaiką. Labai prašau, nepamirškite nuimti). Fotografų sąjungos galerijose „foto/karto/istorio/grafijos“ projektas išradingai apmąsto fotografijos istoriją. Verta pamatyti vien jau bandymą išvesti peizažo, akto ir portreto vidurkį. „Vartuose“ Laimos Kreivytės kuruojami „Privatūs pokalbiai“ aiškiai rodo, kad dailininkai, toldami laiku ir kūrybos metodais, tik iš kitos pusės priartėja arčiau šaknų. Ką tik atsidariusi Erikos Grigoravičienės, Lolitos Jablonskienės ir Jolitos Mulevičiūtės kuruota paroda „Eksperimentas“ traukia į dienos šviesą ne tik vienus iš skaniausių XX–XXI a. Lietuvos dailės originalus, bet ir įdomius posūkius, kurie išryškėja tik laikui bėgant. Galerijoje „Kairė–dešinė“ Gintauto Trimako kuruojama paroda „Apie repliką“ ypač šventiška geriausia prasme – menininkai tarpusavyje laidosi kūrinių replikomis. Aš tai įvardyčiau pačiomis geriausiomis dovanomis. Tai beveik tas pats, kaip pasakyti: tu mane įkvepi (o aš tave iškvėpiu).

Elona Lubytė:

Galų gale įveikta šaltojo karo užtvara tarp tradicinio ir naujojo meno – LR Nacionalinės kultūros ir meno premijos ekspertų, manau, ne be įtemptų diskusijų, pergalė skiriant premijas aktualios nūdienos meno kritikos patriarchui Alfonsui Andriuškevičiui ir medijų menininkams Nomedai ir Gediminui Urbonams (penkmečiu neatsiliekant nuo pasaulinės meno olimpiados – 52-osios Venecijos bienalės nominacijos).

Viešų publikacijų galia – nuo posovietinio dvispalvio (savo ir svetimo, balto ir juodo) pasaulio matymo („Atviras laiškas dėl Guggenheimo muziejaus filialo Vilniuje“. „Literatūra ir menas“, 2007 m. lapkričio 30 d.) raiškaus analitiškai kritinio požiūrio link (Skaidra Trilupaitytė. „Globalūs XXI a. muziejai, SGGF ir Vilniaus kultūrinio planavimo retorika“. „Kultūros barai“, 2007, Nr. 9; Giedrė Jankevičiūtė. „Kaip pamatyti Meko ir Mačiūno kūrinius Vilniuje?“ „Naujasis židinys / Aidai“. 2007, Nr. 5–6).

Galimybė naujai pažvelgti į Lietuvos XX–XXI a. dailės raidą – paroda „Eksperimentas“, LDM, Nacionalinė dailės galerija, kuruojama Erikos Grigoravičienės, Lolitos Jablonskienės, Jolitos Mulevičiūtės; paroda „1907: 2007. Privatūs pokalbiai“, kuruojama Laimos Kreivytės galerijoje „Vartai“, ir „Žvilgsnio galia“, LDM, kuruota Ievos Dilytės.

Matomos ir patrauklios nūdienos meno ir gyvenimo sanglaudos: viešieji „VEKS 2009“ projektai Vilniuje, suteikę galimybę menininkams įgyvendinti margus (skirtingus) sumanymus, pailstančiai nuo vartotojiškumo publikai – tiesiog ramiai pasmalsauti, nuobodžiaujančiai jaunuomenei – įsitraukti į savanorystės sąjūdį.

Vytautas Michelkevičius:

Vardiju viską kartu:

1. Intensyvus meno turizmas 2007-ųjų vasarą.

2. Fluxus suaktyvėjimas Lietuvoje: spekuliatyvūs apsiskelbimai fliuksininkais, akcijos, performansai ir parodos – politikų fluxus ir fluxus politika.

3. Iš teminių renginių įsiminė Virginijaus Kinčinaičio rengiamas festivalis Šiauliuose „Enter5“, jis šiemet buvo iš multimedijos pervadintas į medijų meno festivalį. Jo pagrindine tema pasirinktas interaktyvumas, vyko teorinė konferencija, o galerijoje pristatyta įspūdinga Julijono Urbono „Pučiamųjų orkestro“ instaliacija, PB8 performansas, VDA studentų interaktyvių filmų programa ir t.t.

4. Nejaučiu sąžinės graužaties visiškai subjektyviai teigdamas (nes dažnai ir kolegų atsakymuose mirga savi projektai), kad labiausiai įsiminė projektas „foto/karto/istorio/grafijos“ (www.3xpozicija.lt/kartografija) ir darbas jo metu su Agne Narušyte, Lina Michelkeviče bei kitais, nes pareikalavo daugiausiai laiko ir energijos per visus metus. Deja, tai trukdė įsigilinti į kitus projektus ir parodas.