Tėvai ir vaikai

„Avarija“

„Apačas“ (LTV, 8 d. 12 val.) sukurtas 1954 m., kai Holivudas pradėjo kalbėti apie televizijos grėsmę. Tada manyta, kad kinas išliks tik tuo atveju, jei rodys tai, ko neišgali televizija, – įspūdingus vaizdus, tūkstančius statistų, istorinius siužetus, ekranizuos garsiausius mitus. Filmai apie kovas su indėnais – neatsiejama Amerikos mitologijos dalis. „Apačas“ grįstas tikrais įvykiais, nors gyvenime viskas buvo kitaip, tiksliau, laimingos pabaigos pagrindinis personažas tikrai nesulaukė. Tas personažas – tai legendinio apačų vado Džeronimo kovotojas Masajis (Burtas Lancasteris, beje, būdamas filmo žvaigždė ir prodiuseris, ir išsireikalavo laimingos pabaigos). Kai Džeronimas yra priverstas priimti žeminančias baltųjų taikos sąlygas, Masajis atsisako paklusti. Jis vienas pradeda savo asmenišką karą. Kadangi filmas pateko į Charleso Bronsono ciklą, priminsiu, kad garsiausias Holivudo lietuvis vaidina Hondo.

Gal net įdomesnė yra filmo kūrėjo figūra. Robertas Aldrichas (1918–1983) buvo kilęs iš vienos įtakingiausių JAV šeimų, jis buvo Rockefellerių pusbrolis, o jo šeimos šaknys siekė pirmuosius puritonus, atplaukusius į Ameriką dar XVII amžiuje. Iš pradžių Aldrichas mokėsi teisės ir ekonomikos, bet 1941 m. atvyko į Holivudą ir įsidarbino pasiuntinuku RKO studijoje. Vėliau jis dirbo garsių kūrėjų (Chaplino, Renoiro...) asistentu ir 1952 m. debiutavo kaip režisierius, nufilmavęs keliolika vieno serialo epizodų. Jo trečiasis filmas „Apačas“ buvo sutiktas gerai, tačiau svarbiau yra tai, kad šis vesternas – vienas pirmųjų, kuriame pasirodo kilnus raudonodis. Vėliau jis sukūrė daug filmų, kuriuose reflektavo įvairius tradicinius žanrus, dažnai paversdamas grotesku jų nuolatinius ir ideologiškai jam svetimus motyvus. Aldricho filmuose akivaizdi Orsono Welleso įtaka, gal todėl jis labiau buvo vertinamas Europoje. Pats sėkmingiausias režisieriaus filmas – 1962 m. sukurta juodoji komedija „Kas atsitiko Bebi Džeinei?“.

Burtą Lancasterį pamatysime ir dar viename filme per LTV2 (5 d. 18.15). Tai – 1961 m. Stanley Kramerio sukurtas „Niurnbergo procesas“. Jis vaidina vieną kaltinamųjų – teisėją vokietį. Dabar sunku patikėti, bet kadaise „Niurnbergo procesas“ buvo nepaprastai populiarus ir Lietuvoje. Krameris – didelis sovietų draugas, todėl jo filmus pirko ir rodė visur. Tačiau „Niurnbergo procesas“ – bene aukščiausia režisieriaus kūrybos viršūnė ir turbūt viena išsamiausių kino diskusijų apie totalitarizmą. Būtent šiame filme ne vienas sovietų pilietis pirmąkart pamatė Holivudo legendas – Spencerį Tracy, Marlene Dietrich, Judy Garland, Montgomery Cliftą, Richardą Widmarką ir sparčiai tarptautinę karjerą padariusį bei vieną sudėtingiausių vaidmenų filme suvaidinusį Maximillianą Schellą. Tačiau įžvalgesnis žiūrovas pamatė ir šį tą daugiau, nes filmo esmė yra tolerantiškumo gynimas. Į pasakojimą apie vieną paskutiniųjų Niurnberge naciams surengtų teismų, kuriame buvo teisiami naciams tarnavę vokiečių teisininkai, Krameris sudėjo ir visą savo makartizmo laikų, „raganų medžioklės“ Holivude patirtį. Sovietinę patirtį turintiems žiūrovams filme rodomas totalitarizmo pasmerkimas, bendradarbiavimo su režimu ir asmeninės atsakomybės ribų, oportunistų ir tylinčiųjų kaltės analizė buvo gerai suprantami.

Dar vienas originalus, bet gana primirštas šios savaitės režisierius – pernai miręs Gillo Pontecorvo. Šis žurnalistas, scenaristas buvo ir vienas garsiausių politinio kino kūrėjų. Pasaulinę šlovę jam atnešė 1966 m. Venecijos „Auksiniu liūtu“ apdovanota istorinė freska „Mūšis už Alžyrą“. LTV2 (7 d. 18.05) parodys vieną garsiausių režisieriaus filmų „Kveimada“ (1969). Marlonas Brando jame suvaidino britų aristokratą Viljamą Volkerį – slaptąjį agentą, kurį siunčia į cukraus plantaciją inicijuoti maišto. Atvykęs jis susidraugauja su juodaodžiu Chozė ir ima skleisti revoliucines idėjas. Volkerio įtakon patenka ir viešbučio tarnautojas Tedis (Renato Salvatori), taip pat turintis politinių aspiracijų. Numalšinus maištą, valdžia pereina į jo rankas. Po dešimties metų Volkeris vėl yra priverstas grįžti, nes Tedžio vadovaujama vyriausybė paskendo korupcijoje ir prieš ją kovoja Chozė revoliucionieriai. Jie priešinasi ir britams. Chozė atsisako Volkerio siūlomos laisvės ir miršta kankinio mirtimi. Politika nesikeičia, keičiasi tik politikai. Todėl filmas, ko gero, nelabai paseno, net jei ir pasakoja apie kovas prieš kolonializmą.

Pakankamai politiškai angažuotas yra ir Paulo Haggiso filmas „Avarija“ (LNK, 11 d. 22.35), prieš kelerius metus netikėtai pelnęs „Oskarą“ geriausiam filmui. Jo sumanymas gimė iš asmeninės kūrėjo patirties, kai vieną dieną buvo pavogtas Haggiso automobilis, o jam pačiam pagrasinta pistoletu. Po to pripažintas scenaristas Haggisas nuėjo namo, pakeitė visas spynas ir pradėjo galvoti, kas buvo vagys, kaip ilgai jie draugauja, ar jie laiko save nusikaltėliais, kuo paaiškina savo veiksmus. Po kelerių metų jis nusprendė aprašyti šį incidentą, tik jau nusikaltėlių požiūriu. Haggisas sako: „Dvidešimt penkerius metus gyvenu Los Andžele ir savo kailiu patyriau vietinių klasių ir rasių kovas. Kasdien mačiau įvairiausias diskriminacijos formas. Pastebėjau ir tai, kad stengiamės jas pateisinti ir organizuoti gyvenimą taip, kad kuo mažiau su tuo susidurtume. Net apsimetame, kad tai neegzistuoja. Tačiau mano filmas – ne apie rasines ar klasines problemas. Jis apie svetimų baimę. Tai filmas apie tolerantiškumą ir užuojautą. Mūsų visuomenė gyvena amžinoje baimėje. Tuo naudojasi tokie žmonės kaip mūsų prezidentas, taip pat ir žiniasklaida, norintys mus kontroliuoti arba mumis manipuliuoti. Norėjau atkreipti dėmesį į tai, kaip mus, mūsų pasaulio suvokimą veikia nesaugumo jausmas.“

Filmo herojus, skirtingus Los Andželo gyventojus – apygardos prokurorą ir jo vienišą žmoną, detektyvę, automobilių vagį, policininką, režisierių, arabą krautuvininką ir dar kelis žmones – likimas suves likus kelioms dienoms iki Kalėdų. Juos jungia tik Los Andželas, o skiria daug kas – odos spalva, visuomeninė padėtis, problemos.

Taip pat patarčiau atkreipti dėmesį ir į Emmanuelio Bourdieu (garsaus sociologo ir simbolinės prievartos teorijos kūrėjo Pierre’o Bourdieu sūnus) 2005 m. filmą „Prakeikta draugystė“ (LTV, 10 d. 23.15). Tai filmas apie problemas, su kuriomis susiduria jauni žmonės, ką tik išaugę iš paauglystės. Filmo pavadinimas, be abejo, susijęs su „Pavojingais ryšiais“. Režisierius pasakoja apie trijų studentų, būsimų literatūros specialistų, rašytojų, jausmų brendimą. Motinos romanistės autoriteto slegiamas Elua ir tarp dėstymo bei aktorystės svyruojantis Aleksandras greit patenka žavaus jauno tirono ir mitomano Andrė (Thibault Vincon) įtakon. Andrė nuolat žemina, išnaudoja savo draugus, kišasi į jų širdies reikalus. 2006-aisiais Kanų festivalio „Kritikų savaitės“ programoje rodytas ir savaitės Didžiuoju prizu apdovanotas filmas, pasak režisieriaus, yra „veiksmo filmas apie žodinę prievartą“. Tai taip pat ir refleksija apie galios ribas, tėvo institucijos nykimą, sunkumus būti motina, bet pirmiausia – apie literatūros pasaulį. Jis įdomus net ir tiems, kurie tik žiūri televizorių.

Jūsų – Jonas Ūbis