Patyręs scenos meistras vėl Lietuvoje

Nikolajus Petrovas, Zbigniewas Graca D. Matvejevo nuotr.

XIX sezoną pradėjusio Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte, pavadintame „Svečiuose – švelnusis fortepijono milžinas“, rugsėjo 28 d. skambino žymus rusų vyresniosios kartos pianistas Nikolajus Petrovas. Orkestrui dirigavo vienas iškiliausių Lenkijos batutos meistrų, Varšuvos kamerinės operos vyriausiasis dirigentas Zbigniewas Graca, dirigavęs Lenkijos nacionalinio radijo simfoniniam, Lenkijos kameriniam, Poznanės filharmonijos, Skandinavijos šalių, Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Olandijos, Japonijos ir JAV orkestrams. Koncerto, vykusio Vilniaus kongresų rūmuose, programoje skambėjo Richardo Strauso simfoninė poema „Don Žuanas“, Ludwigo van Beethoveno Koncertas fortepijonui Nr. 5 Es-dur, op. 73, ir Antonino Dvoržako Simfonija Nr. 7 d-moll, op. 70. Gyvybingas, veržlus dirigentas stengėsi maksimaliai įkvėpti orkestro narius ryškiai ir nuotaikingai perteikti muziką. Įdomu, kad N. Petrovas prieš daugiau nei penkiolika metų jau skambino L. van Beethoveno Penktąjį koncertą su LVSO įvairiose koncertų salėse. Beje, šis pasaulyje pripažintas ir mėgstamas muzikantas, spaudoje vadinamas „švelniuoju fortepijono milžinu“ (apie jį rašoma – „šis Rusijos pianistas neturi jokių silpnų vietų“, „neįtikėtinai minkštai iš po milžiniškų rankų prabylantis fortepijonas“), nuo 1999 m., kaip ir Maja Pliseckaja, Rodionas Ščedrinas bei kiti žymūs Rusijos meno veikėjai, turi Lietuvos pilietybę. Tuo menininkas labai džiaugiasi, sako, kad tai jam gerokai palengvina koncertines keliones. Nuo 1965 m., kai N. Petrovas tapo Maskvos filharmonijos solistu, jis gastroliuoja visame pasaulyje, yra grojęs su geriausiais pasaulio orkestrais. Per metus jis paskambina apie 100 koncertų, o Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje nuolat rengia specialią koncertų sesiją „Groja Nikolajus Petrovas“. Jo repertuare – apie 50 solinių programų ir 93 koncertai su orkestru. Jis yra įgrojęs daugiau nei 20 kompaktinių plokštelių.

Į Vilniaus kongresų rūmus susirinko daug šioje koncertų salėje besilankančių muzikos mėgėjų. Deja, jaunosios kartos pianistų, muzikos mokyklų moksleivių ar studentų lyg ir nesimatė. Galbūt jie nėra dar girdėję šio pianisto interpretacijų, nežino, kad iš didžiųjų meistrų visada yra ko pasimokyti. Be to, neseniai baigėsi M.K. Čiurlionio tarptautinis pianistų konkursas, jo perklausų salėse šurmuliavo jaunieji pianistai, entuziastingai palaikę savo tautiečius. Matyt, dabar jiems patiems reikia daugiau padirbėti siekiant profesinių aukštumų.

Patyręs scenos meistras N. Petrovas šį vakarą ypač gražiai skambino lėtą ar ramios nuotaikos muziką. Didžiulį įspūdį paliko L. van Beethoveno Koncerto antrosios dalies, Adagio un poco mosso, nuostabiai ramiai, lyriškai, tauriai ir labai vientisai bei brandžiai interpretuojama nepakartojamo grožio muzika. Dirigento Z. Gracos vadovaujamas orkestras jautriai bendravo su pianistu, fortepijono garsai sklandžiai jungėsi su orkestro muzikavimo tėkme. Skaidriu, dainingu garsu meistriškai perteikiamos įvairios dvasios būsenos hipnotizavo klausytojus. Puikiai ir iškilmingai skambėjo ir šio, pavadinto „Imperatoriškuoju“ (manoma, kad taip jį „pakrikštijo“ kompozitoriaus amžininkas, natų leidėjas Johannas Baptistas Crameris), Koncerto I dalies fortepijono pasažai, triliai. Jokios agresijos ar perdėto aktyvumo, ką dažnai demonstruoja jaunieji virtuozai, norėdami tuo pabrėžti savo tariamą „ryškumą“.

Kaip skambindamas, taip ir bendraudamas su žmonėmis pianistas yra paprastas ir geranoriškas. Jis neišvažiavo, kaip dauguma Maskvos konservatorijos profesorių, gyventi į užsienį. Scenos užkulisiuose į klausimą apie pedagoginę veiklą atsakė, kad jis visuomet moko tik tris studentus, tačiau šiemet turi „labai daug – net penkis“, kadangi negalėjo nepaimti vienos trylikametės mergaitės, nes ji „groja kaip žvėris“. Intensyviai koncertuojantis ir laukiamas daugelyje prestižinių salių Maestro jaučia atsakomybę už jaunų talentų ugdymą.