Fotografas – paveikslų kūrėjas

Jan Bułhak. „Bernardinų vienuolynai ir bažnyčios“. Apie 1912 m.

Jau keleri metai Lietuvos dailės muziejus savo lankytojus kviečia į tarptautines žymių Europos fotografų parodas. Rugsėjo 26 d. Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta XX a. pirmosios pusės žymiausio Vilniaus fotografo Jano Bułhako retrospektyvinė kūrybos paroda pavadinimu „Janas Bułhakas – fotografikas“. Parodą rengė Lietuvos Dailės muziejus ir Varšuvos nacionalinis muziejus kartu su Lenkų institutu Vilniuje ir Vilniaus dailės akademija. Joje eksponuojamos fotografijos iš Lietuvoje ir Lenkijoje saugomų kolekcijų: Varšuvos ir Vroclavo nacionalinių, Krokuvos fotografijos istorijos, Lodzės meno muziejų, Torūnės M. Koperniko universiteto bibliotekos, Lenkijos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos dailės ir Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejų, Vilniaus dailės akademijos ir Bułhakų bei Rušcicų archyvų.

Tai pirma tokios didelės apimties (užimanti 10 galerijos salių) autobiografinė, išsamiai fotografo kūrybą atskleidžianti paroda. Lankytojas pamatys J. Bułhako pamėgtas temas ir žanrus. Parodos kuratorė – Margarita Matulytė, o rengėja – J. Bułhako kūrybinio palikimo tyrinėtoja, Varšuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja Małgorzata Plater-Zyberk.

Atidarant parodą kalbėjo Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, Varšuvos nacionalinio muziejaus direktorius Ferdynandas Ruszczycas (dailininko F. Ruszczyco vaikaitis) bei J. Bułhako vaikaitis Bohdanas Bułhakas. Jie prisiminė žymaus fotografo biografijos faktų, o anūkas papasakojo negalįs pamiršti, kaip senelis jį, penkerių metų vaiką, išsivedė fotografuoti. Diena vaikui labai prailgo, mat senelis, laukdamas tinkamo saulės apšvietimo, per dieną nufotografavo tik vieną architektūros detalę, o tai liudija fotografo požiūrį į darbą. Parodą sveikino Lenkų instituto Vilniuje direktorius Mariuszas Gasztołas ir Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas. Be kita ko, rektorius pasakė, kad Dailės akademijos bibliotekoje saugoma 650 J. Bułhako darytų nuotraukų ir daugiau kaip 1050 stiklo negatyvų, kurie dar papildys fotomenininko kūrybinį palikimą.

Kaip įvadas į J. Bułhako parodą iš Paryžiaus Lenkų bibliotekos atvežtos ir porą dienų (rugsėjo 26, 27) eksponuotos pirmojo Vilniaus erdvių fotografo, turėjusio Didžiojoje gatvėje modernų fotografijos saloną, Abdono Korzono (1826–1865) keturios erdvinės fotografijos ir šeši portretai. Korzonas pirmas užfiksavo Vilniaus miesto panoraminius vaizdus, įvykius, žymius žmones, tarp jų yra ir 1863 metų sukilimo dalyvių portretų. Po sukilimo A. Korzonas ištremtas į Sibirą, kur ir mirė. Lietuvos nacionalinis muziejus saugo 30 A. Korzono darytų portretų. (Z. Budrytė. Lietuvos fotografų darbai XIX a. – 1915 m.: katalogas. Vilnius, 1985) J. Bułhakas buvo pirmasis Korzono biografas.

Parodos fone, kitą dieną (rugsėjo 27) vyko Jano Bułhako kūrybinį palikimą nagrinėjusi Tarptautinė mokslinė konferencija „Vilniaus fotografijos mokykla. Tęstinumo ir naujų strategijų problemos“. Įvyko keturi posėdžiai: „Jano Bułhako kūrybos paveldas“, „Istorinės Vilniaus fotografijos mokyklos kontekstas“, „Vilnietiškos fotografijos sklaida“ ir „Naujos fotografijos meno mokyklos strategijos“. Pranešimus skaitė lietuvių ir lenkų fotografijos tyrinėtojai. Pranešimai įdomūs ir gerai parengti. Dėl kai kurių strategijų galima diskutuoti, tačiau klausyti buvo įdomu. Fotografijos istorijos tyrinėtojai pažėrė daug J. Bułhako biografijos bei kūrybos paveldo faktų.

Janas Bułhakas (1876 10 06 – 1950 02 04) gimė Ostašine (Baltarusija). 1888 metais atvyko į Vilnių, mokėsi Vilniaus gimnazijoje. 1897 m. išvyko į Krokuvos universitetą studijuoti kalbų ir istorijos. 1905 m. pradėjo fotografuoti šeimos narius ir gimtųjų apylinkių vaizdus. 1906–1912 m. bendradarbiavo su Vilniaus lenkų laikraščiais. 1908 m. dalyvavo Vilniaus leidinio „Žycie Illustrowane“ („Kurjer Litewski“ priede) skelbtame fotokonkurse. Nusiuntė 16 nuotraukų, pasirašydamas „Tuteiszy“.

Vilniuje J. Bułhakas susibičiuliavo su dailininko ir kultūros veikėjo Ferdynando Ruszczyco šeima. F. Ruszczysas tapo jo draugu ir globėju, pasikvietė Bułhaką į savo Bogdanovo dvarą, kur jis fotografavo pastatus, aplinkinius peizažus, dvarininko šeimos narius. Dailininkas mokė ir skatino Bułhaką fotografuoti architektūrą. J. Bułhakas buvo paskirtas Vilniaus miesto fotografu. 1912 m. surengė pirmąją savo fotografijų parodą ir po dvejų metų išleido pirmąjį fotografijų albumą. Netrukus Vilniuje, Jogailos gatvės 8 numeriu pažymėtame name, įsteigė meninės fotografijos dirbtuvę.

Jan Bułhak. „Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkvė“. Apie 1912 m.

Pirmojo pasaulinio karo metais Bułhakas nepaprastai daug fotografavo Vilniaus bažnyčias ir kitus architektūros paminklus. Matyt, baiminosi, kad po karo jų gali ir nebelikti. 1919 m. Vilniaus Stepono Batoro universitete buvo įkurta meninės fotografijos katedra, joje iki 1941 m. fotografas dėstė šio meno pagrindus. Fotomenininkas buvo pirmosios profesionalios Vilniaus fotografijos mokyklos kūrėjas ir vadovas. 1937 m. gavo docento laipsnį.

Išsipildė J. Bułhako siekis – fotografija buvo pripažinta kaip profesionali meno sritis. Fotografijas jis vadino paveikslais. Jano Bułhako iniciatyva Vilniuje ir Varšuvoje fotografai pradėjo burtis į fotografų organizacijas. 1927 m. įkurta Vilniaus fotografijos mėgėjų draugija ir Vilniaus fotoklubas. Jo iniciatyva buvo leidžiami periodiniai leidiniai, organizuojamos parodos bei konkursai. Pats skaitė daug paskaitų, parašė apie 100 straipsnių, kuriuose aptarė ne tik techniką, bet ir estetikos klausimus. Tai J. Bułhakas sugalvojo sąvoką „fotografika“. Išleido net kelias fotografijos teorijos studijas: „Fotografika. Meno fotografijos apybraiža“ (1931), „Bromo technika“ (1933), „Bromografika“ (1934), „Šviesos estetika. Fotografikos pagrindai“ (1936) ir kt.

J. Bułhakas kūrė meniškas Vilniaus miesto ir apylinkių bei kitų istorinių vietų fotografijas. Jam rūpėjo užfiksuoti miesto paminklus, sudarė net 26 tomus Vilniaus miesto fotografijų. 1927 metais dokumentavo Jano Rutkowskio restauruojamą Aušros vartų Dievo Motinos paveikslą, 1931 metais – Vilniaus potvynį, atidengtus karalių kapus Vilniaus katedroje.

Didelė nelaimė įvyko 1944 m. – sudegė fotomenininko namas Ožeškienės gatvėje. Ugnyje pražuvo dešimtys tūkstančių negatyvų, knygų, archyvinės medžiagos.

J. Bułhakas dalyvavo keliasdešimtyje parodų visuose žemynuose. Mokėjo keletą užsienio kalbų, bendravo su žinomais viso pasaulio fotografais. Jo darbai spausdinti pasauliniuose ir, žinoma, Vilniaus („Tygodnik illustrowany“, „Kraj“) leidiniuose. Gyvendamas Vilniuje, jis dažnai lankydavosi Lenkijoje, buvo žymus Lenkijos fotografas. Fotografavo Lenkijos miestus, pilis ir rūmus, jų interjerus.

Išleido įvairių Lenkijos regionų albumų, tarp jų – Vilniaus ir Naugarduko.

Vilnių užėmus bolševikams, iš miesto pasitraukė. Tolesnė fotomenininko veikla iki pat jo mirties tęsėsi Varšuvoje. Fotomenininkas paliko didelį paveldą: per 10 000 nuotraukų, sudėtų į 158 teminius albumus: Vilnius, Naugardukas, Lvovas, Krokuva, Gdanskas ir kiti.

J. Bułhakas buvo ir poetas, puikus publicistas, rašęs įvairiomis temomis: nuo poezijos, fotografijos meno iki kritinių straipsnių. Knygelėje „Mano Žemė“ vaizdingai aprašė vaikystę, apylinkių gamtos grožį. Žinoma, daugiausia rašė apie fotomeną. Jam buvo svarbi apskritai kūrybos, estetikos problematika. Kai kurios šia tema iškeltos jo idėjos ir šiandien dar yra nepasenusios.

Paroda pirmiausia stebina savo didumu ir temų bei žanrų įvairumu. Nuotraukų laikas apima daugiau kaip pusę amžiaus. Fotomenininko užfiksuota architektūra neatrodo „sausa“, objektai harmoningai dera su gamta, yra nutvieksti saulės šviesos, apsupti medžių ir debesų. J. Bułhakas, pasak Stanislovo Žvirgždo, fotografavo širdimi. Jo fotografijose atskleistas krašto gamtos grožis, senoji Lietuvos bei Lenkijos architektūra, jos detalės. Žvelgdami į nuotraukas, matome ne tik konkretų to laikotarpio pastatą, daiktą ar žmogų, bet regime ir istorinę atmintį plačiąja prasme. Ekspozicijoje visų įsimintinų vaizdų vis tiek neišvardinsiu, o parodą verta pamatyti, ji dar kartą paliudys miesto ir ne tik grožį pagal Bułhaką.