Prakalbinti Miltinį

A. Gilio nuotr.

Vakarietiškam teatrui vis labiau tolstant nuo mums įprastos spektaklio sampratos, o mūsiškiam vis neišsivaduojant iš rėkiančio spalvomis reginio su besaikiu juokinimu, pradedi ilgėtis išmintingo tuščios scenos, joje kuriančio aktoriaus ir raiškios kalbos derinio. Žodis „išmintingo“ čia gal netiktų; tiksliau – paveikaus ir gilaus derinio, kokį kadaise lietuvių scenai diegė bent praėjusį mėnesį vėl prisimintas režisierius Juozas Miltinis.

Rugsėjo 3 d. panevėžiečiai atšventė jo 100-ąjį gimtadienį; spalio 9 d. bus atidengtas Miltinio paminklas. Tą pačią dieną Panevėžio dramos teatras pradės Miltiniui skirtą Baltijos šalių teatrų festivalį, kuriame Lietuvos, Latvijos ir Estijos trupės parodys savo šalių teatro sąjungų atrinktus (ar rekomenduotus) spektaklius.

Rugsėjo 21 d. nepaprastai jaukioje ir modernioje Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vyko Miltiniui skirta konferencija. Ji dar kartą įrodė, kad Miltinis vertas ne tik panevėžiečių ar jo vardu pavadinto teatro aktorių atminties, bet ir, nepaisant prieš dešimtmetį išleistų trijų repeticijų knygų ir Miltinio gyvenimui „pasišventusio“ Tomo Sakalausko monografijų, – naujos jo palikimo refleksijos.

Skaitant vakariečių vis naujai ir vis kitomis kalbomis leidžiamus XX amžiaus teatro reformatorių užrašus ir veikalus, apmaudu, kad vienas ryškiausių mūsų teatro modernistų (o dabar – ir mūsų teatro klasikų) vis dar „paslaptingai“ įvardijamas panevėžietišku fenomenu, kuriam nebėra vietos šiandienos teatro apmąstymuose. O juk šis režisierius, kad ir koks despotiškas, priekabus buvo savo praktikoje ir kasdienybėje, vienintelis mūsų scenos meno istorijoje kūrė vakarietiško teatro pamatus. Dėliodamas juos iš klasikinio filosofijos, meno bei teatro palikimo, iš Vakarų avangardo atsirinkdamas tai, kas reikalingiausia, sugerdamas viską, kuo gyvena, kur juda jo laiko pasaulis – geriausiais savo darbais režisierius beveik už ausų tempė žiūrovus iš provincialaus, kasdieniško, miesčioniško gyvenimo būdo. Ne tik žiūrovus, bet ir aktorius; ne tik savo teatrą, bet ir miestą.

Ne vienus metus formavosi Panevėžio trupės ir teatro profesionalumas, išskirtinumas, net garsumas. Ne vienus – Miltinio teatro žiūrovų estetinis skonis, vis rafinuotesnis, o kartu lankstesnis ir lengviau suvokiantis tiek formos naujoves, tiek ir turinio prasmę. Miltinis atkakliai ir kryptingai ėjo viena linkme – kad ir kokių pramogų viliojamas yra žiūrovas, kad ir kaip lengvai jis joms pasiduoda, visada ateis laikas, kai jis panorės iš teatro to, ką tik teatras ir gali jam duoti – susidūrimo su kita ir kitokia būtimi patirtį. Nesvarbu, ar tai būtų žmogų draskantys vidiniai prieštaravimai, akistata su mirtimi, ar prisilietimas prie svajonės – gyvos, jaučiančios, kenčiančios ir besilinksminančios sielos, kurią tik teatras gali išlaisvinti ir nunešti gerokai toliau už empirinio horizonto. Visi brandūs Miltinio spektakliai buvo paženklinti tragiškos egzistencijos pajauta, visi siekė prisikasti iki žmogaus dvasios gelmių, prie to, ką į paribius išstūmė kasdienybė ir tikrovė ir ko taip išalkęs staiga galėjo pasijusti žmogus.

Žinoma, kad Miltinio teatro uždavinius ir recepciją koregavo laikas. Tačiau kaip retas kuris statytojas ir sielų ugdytojas, jis savo spektakliais sugebėjo su laiku galynėtis, jį apgauti ar net padaryti savo sąmokslininku. Iki gyvenimo pabaigos režisieriaus neapleido didžioji teatro Idėja, susijusi su jo, kaip kūrėjo, pasišventimu profesijai, nesibaigiančia saviugda ir savišvieta, kasdieniu savęs aukojimu ne žiūrovų užgaidoms, bet amžinam teatro altoriui. Būtent tokie atsidavimo ir aukojimosi dramos menui dešimtmečiai, lydėti nenutrūkstamų šio režisieriaus monologų, atgijo konferencijos, surinkusios ir pirmuosius, vyriausiosios kartos Panevėžio dramos artistus, pranešimuose . Regis, jų akylo žvilgsnio stebimi, jų atminties tikrinami savo pranešimus skaitė (kalbėjo, pasakojo) muzikologė doc. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, teatrologai Gražina Mareckaitė, prof. habil. dr. Irena Aleksaitė, doc. dr. Dovydas Judelevičius, doc. dr. Audronė Girdzijauskaitė, dr. Rasa Vasinauskaitė, doc. dr. Helmutas Šabasevičius, Šarūnė Trinkūnaitė. Klausytojai nuėjo beveik tokį pat kelią, kaip ir Miltinio fenomenu paženklintas Panevėžio dramos teatro periodas – nuo jo įkūrimo iki šiuolaikinių Miltinio palikimo interpretacijų. Konferencijos pranešimai bibliotekos pastangomis bus išleisti atskira knygute.

R. V.