Sujudintas miestas

Kostas Brazauskas. „CD instaliacija fontane“. 2007 m.

Rugsėjo 21–23 d. Vilnių vėl sujudino kultūros renginiai. Šį kartą visi kūriniai slėpėsi (rodėsi) po pavadinimu „Menas netikėtose erdvėse“. Renginį inicijavo ir organizavo VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“. Kultūros nakties „Tebūnie naktis!“ projektas – šio renginio pirmtakas, beje, labai pasiteisinęs, įgavo naują pagreitį ir formą. Menas šįkart veržėsi į netikėtas ir, pasak organizatorių, sunkiai įsivaizduojamas sąjungoje ar sąrangoje su menu erdves: gyvenamųjų namų laiptines, Kalvarijų turgų, „miegamuosius“ rajonus, sporto klubą...

Tiesą sakant, netikėtų menui erdvių buvo nedaug, nes daug pasirinkta tokių erdvių kaip Užupio kiemai ar senamiestyje esančios laiptinės – jos ir be meno kūrinių ar dekoracijų yra pakankamai meniškos. Nepaisant to, mane labiausiai sužavėjo žmonių iniciatyvos ir festivalį lydėję sąmoningumą skatinantys, šmaikštumą akcentuojantys, kritiškumą lavinantys performansai, kūriniai ir akcijos.

Renginys „Menas netikėtose erdvėse“ sutapo su teatro festivaliu „Sirenos“ ir pakvietė sostinės gyventojus į daugeliui sentimentus sukeliančias vietas: Sereikiškių parką (Valery Deloince, „Monologai Morė prie Ragiuzo“) ir Sporto rūmus (Jan Fabre, „Rekviem metamorfozei“).

Dar vienas įdomus dalykas – šalia profesionalių menininkų ir jų projektų savo darbus pristatė ir Vilniaus miesto gyventojai. Vilniečiai savo meno sklaidai dažniausiai rinkosi kiek „intymesnes“ erdves. Rasa Baradinskienė savo namo laiptinėje ištapė sieną ir kūrinį pavadino „Džiaugsmo sodu“. Įvairiaspalviais pieštukais nupiešti fantasmagoriški paukščiai, augalai ir smilkalais dvelkianti, džiovintomis gėlėmis išpuošta laiptinė kvietė pabūti.

O štai Vilniaus dailės akademijos studentas pačiame miesto centre esančioje laiptinėje surengė savo ir kolegų meno parodą, taip agituodamas likti Lietuvoje, nevažiuoti dirbti svetur. Kita grupė gyventojų pristatė vietos specifikai pritaikytus darbus: Solveiga Gutautė su vyru, įkvėpta baltinių džiaustymo tradicijos Užupyje, meno mylėtojams atskleidė naujas išdžiaustytų skalbinių reikšmes. Instaliacijos „(Ne)išskalbtos eilės“ eilėmis aprašinėti drabužiai sinchroniškai plazdėjo vėjyje drauge su kiemo gyventojų švariais rūbais. Šmaikščios, Užupio rajone įprastų procesų įžvalgos, ir šypsnį keliantis sprendimas kontrastavo su eilėmis, užrašytomis tiesiai ant vyriškų ir moteriškų viršutinių ir apatinių drabužių. Kai kurios eilės buvo sukurtos žinomų, bet, deja, žuvusių menininkų.

Saulėtą rudenišką dieną matytus darbus ryškino nesurežisuoti siurrealistiniai vaizdai. Meniškame Užupio kiemelyje ties tapybos, grafikos, keramikos, fotografijos darbais šoko mergaitė, užsimaukšlinusi lėlės Barbės rožinės spalvos balerinos sijonėlį. Ji sukosi, blizgiais ir aštriais savo sijonėlio krašteliais kutendama kieme vaikščiojusiam berniukui veidą, o baltas pūkuotas katinas rožiniu antkakliu mindžiukavo šalia susirinkusiųjų pažiūrėti meno.

Didžiausių komisijos simpatijų susilaukęs darbas – CD instaliacija fontane. XX a. septintajame dešimtmetyje kieme pastatytas architektūrinis ansamblis buvo gavęs „Pavyzdinės tvarkos kiemo“ titulą. Dabar beveik visi kieme buvę „pavyzdingi“ architektūriniai sprendimai nebeišlikę, išskyrus nebeveikiantį fontaną, kuriame kadaise maudėsi vaikai. Kostas Brazauskas sukūrė instaliaciją iš kompaktinių filmų ir muzikos plokštelių neveikiančiame fontane. Saulėje spindintys ir vėjyje vibruojantys diskai futuristiškai vaizdavo menamą vandenį ir taip prikėlė apleistą fontaną antram gyvenimui. Šis reginys ir kiemo gyventojų pasakojimai man priminė kinematografijoje naudojamus kadrus, kuriuose per akimirką pasikeičia laiko ir erdvės dimensijos. Iš esmės skirtingų medžiagų jungtis priminė filmuose apie ateitį mėgstamas ilgesio ir tragedijos kupinas scenas: herojus iš ateities ar praeities grįžta į vietą (ar laiką), kuri jam reiškė labai daug, tačiau viskas jau kardinaliai pasikeitę.

Vienas iš nedaugelio interaktyvių meno darbų mieste – kelionių firmos „Avanturas“ archajiškas žemėlapis, skirtas žmonių svajonių kelionėms pažymėti, mano nuomone, balansavo ties reklamos riba. Ir nors po technokratinio meno festivalio Lince „Ars Electronica“ žemėlapis interaktyvumo efektingumo prasme atrodė šiek tiek juokingai, buvo labai smagu stebėti praeivius, nagrinėjančius žemėlapį, žyminčius savo svajonių šalis.

Saulėtą, vestuvėms labai tinkamą ir baltų suknelių kupiną šeštadienį labai patraukliai atrodė Eglės Čiurlytės tapyba ant vinilinių plokštelių, prikaltų vinimis prie vienuolyno sienų, bei kažkur iš vidaus skambanti pankiška muzika.

Profesionalių menininkų projektai išsiskyrė labiau centralizuotu išsidėstymu mieste ir besidominčių žmonių kiekiu. Nacionalinės mados dizaino asociacijos surengta akcija „Dizaineriai už ekologiją“ susilaukė itin daug dėmesio. Visi, atnešę po 20 polietileninių maišelių, juos galėjo išsikeisti į vieną firminį dizainerių sukurtą krepšį su „recycle“ ženklu. Įspūdingos eilės prie išsikeitimo punkto ir sunkiai įsivaizduojamas maišelių kiekis, tarp kurių vyravo vieno prekybos centro logotipas, privertė susimąstyti ne tik apie akcijos edukacinį momentą, bet ir ekologinių pažiūrų performavimo būtinybę.

Visas meno šakas integravęs projektas žiūrovus sukvietė pasižiūrėti ir Lietuvos šiuolaikinio šokio mokyklos įkūrėjos ir atstovės Loretos Juodkaitės šokio kompozicijos bei kitą dieną vykusio jos režisuoto pasirodymo „Šokis mieste“. Labiausiai stebino Loros sugebėjimas ne tik prisiderinti, bet ir visiškai kontrastuoti su supančia aplinka. Beveik visi žinomos šokėjos choreografiniai sprendimai išjudina tam tikrus psichinius procesus, po kurių sunku būna atsigauti kelias valandas ar net dienas. Šį kartą du pasirodymai, pristatyti skirtingomis dienomis ir skirtingu paros laiku (šiuolaikinio šokio improvizacija vandens tema prie Operos ir baleto teatro ir pagrindinėmis miesto gatvėmis „keliaujantis“ projektas) kūrė japonų mėgstamos estetikos – minimalizmo įspūdį.

Man nepavyko suspėti į Pašilaičių rajono daugiabučių kiemą pasižiūrėti baleto, tačiau autobusiuke persirenginėjančios balerinos, vietiniai kiemų gyventojai ir apšviesti balkonai – ložės sukūrė įspūdingą atmosferą, kuri buvo tarsi įvadas į kitą „daugiabutišką“ kūrinį – Andriaus Ermino iš avilių pastatytą „gyvenamąjį namą“ senamiestyje, kėlusį asociacijas su bičių nykimo problematika.

Besitęsianti renginių serija sujudino ne tik menininkus, bet ir miesto gyventojus, džiaugsmingai sutinkančius tokio pobūdžio iniciatyvas. Manau, kad vilniečiai nekantriai lauks lapkričio mėnesį vyksiančio tarptautinio „LUX“ šviesos festivalio, kuris, tikėtina, ne tik pakartos savo „pirmtakų“ sėkmę, bet gal juos ir pralenks.