Grįšime ir būsime prezidentais

Londone vyko konferencija, skirta Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos 60-mečiui paminėti. Iš pradžių buvo skaitomi pranešimai apie lietuvių emigrantų istoriją, identitetą ir pan., paskui skaniai vaišino, pabaigoje buvo, tiksliau, turėjo būti diskusija.

Įdomiausiai ir smagiausiai kalbėjo pokario išeivių kartos atstovas Romas Kinka, bet vienas rūškanas ponas iš auditorijos viską pagadino, liepęs jam „rimčiau žiūrėti į reikalą“ ir nepasakoti čia apie savo asmeninius įspūdžius.

Krepšinis, kaip mūsų tautos pasididžiavimas ir kertinis identiteto akmuo, minėtas ne kartą. Aš kreipiausi su klausimu į visus, teiraudamasi, ar, jų manymu, galima didžiuotis tuo, kad mūsų valstybėje pramoga tampa svarbesnė už įstatymus ir kad dėl kažkokių abejotinų sporto pergalių kriminaliniai nusikaltėliai, nuteisti už grupinį išžaginimą, paleidžiami iš kalėjimo neatlikę bausmės, juos priima ir jiems dėkoja valstybės prezidentas. Man buvo trumpai pasakyta: ne ne, tai netiesa, nusikaltėliai iš tikrųjų nebuvo apdovanoti. Norėjau dar pareikšti, kad dėl šito man gėda būti lietuve, bet supratau, kad niekam tai neįdomu. Daugiau apie tėvynės garbę „ginančius“ nusikaltėlius kalbėti niekas nepageidavo, visi norėjo džiaugtis nežinia kokiais laimėjimais.

Kalbėta ir apie Lietuvoje likusiųjų požiūrį į emigrantus, tiksliau, apie tai, kad tarp žmonių vyrauja neigiamas požiūris ir priešiškas nusistatymas, tačiau valstybė į emigrantus žiūri teigiamai ir palankiai. Aš pasisakiau, kad antroji šio teiginio pusė yra visiška netiesa, kad iš tiesų valstybė visokiais būdais atsitveria nuo mūsų kuo aukštesne siena. Pateikiau save kaip pavyzdį: nors, jau dešimtį metų gyvendama Londone, nuolatos aktyviai dalyvauju Lietuvos kultūriniame ir meniniame gyvenime, negaliu prašyti Kultūros ministerijos stipendijos menininkams, nes išvažiavusieji į užsienį, skirtingai nuo sėdusiųjų į kalėjimą, paramos ar apdovanojimų iš valstybės gauti negali. Tačiau kai Vilniaus dailės akademijoje buvo įsteigtas fondas dėstytojams iš užsienio kviesti, mane kvietusiai katedrai buvo atsakyta: ne, jums iš šio fondo pinigų neskirsime, na kokia gi ji užsienietė? Žodžiu, nei žuvis, nei mėsa.

O baigiamoji diskusija vadinosi „Kodėl mes čia?“ Joje turėjo dominuoti jaunimas. JK Lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė sugebėjo pasakyti tik tiek: „Mes čia esame tam, kad anglai sužinotų daugiau apie Lietuvą. Štai aš, pavyzdžiui, pasakiau savo kursiokei, kad esu iš Lietuvos. Ji paklausė, kur ta Lietuva. Aš jai paaiškinau. Tada ji sakė, kad dabar jau žinos ir tikriausiai ten nuvažiuos. Juk tai puiku!“ Išties puiku. Didžiulis laimėjimas. Po to jaunimo lyderė pateikė dar genialesnį sakinį: „Mes čia esame tam, kad išsimokintume, įsigytume vakarietiško mąstymo, o paskui grįžtume į Lietuvą užimti svarbių šaliai postų: kas prezidentu taps, kas ministru, kas parlamentaru.“ Nenustebčiau. Gavusi klausimą, kas yra tas vakarietiškas mąstymas ir kaip jį įsigyti (gal nusipirkti?), atsakyti nesugebėjo.

Patalpas konferencijai maloniai suteikė Londono universitetinio koledžo Slavistikos ir Rytų Europos studijų fakultetas. Atseit turime būti dėkingi, tačiau neapsiėjo ir be šlapio skuduro per veidą: visose fakulteto skelbimų lentose, taip pat ir lifte puikavosi raudonos spalvos plakatas su sena tarybinių pionierių fotografija, kviečiantis į pirmakursių baliuką tema „Jaunieji pionieriai“. Ateiti apsirengus pionieriais. O kada bus hitlerjugendo vakarėlis? Įėjimas tik su svastikomis?

Pabaigai dar šiek tiek vizualumo: Lietuvių išeivijos instituto emblema atrodo kaip stipraus lietuviško alkoholinio gėrimo etiketė, atmirkyta nuo butelio.