Truputis saulės

Vytautas Balčytis. „Nida“. 1981 m.

Trisdešimtajame tarptautiniame fotografų seminare Nidoje buvo visko, bet trūko trupučiuko saulės. 160 suvažiavusių fotografų vis dėlto rado kur prisiglausti ir pasišildyti, tačiau paskaitų metu bendruomenės salėje po Nidos bažnyčia kartais buvo ankšta. Seminaro tvarkdariui Stanislovui Žvirgždui teko rūpintis, kaip čia kiekvienam suteikus balsą ir kampą. Kaip visada, daugiau aistrų buvo laikinose bendruomenėse prie kavos puodelio ar alaus bokalo. Būta minimalizmo ir maksimalizmo seminaro diskusijose apie maištavimus ir nuolaidžiavimus, didelių lūkesčių ir mažų atradimų fotoekspozicijose. Seniai girdėtos tiesos pynėsi su erzinančiu radikalumu. Niekas nebeaptarinėjo fotografijos knygų, nes jų tiek daug ir visokių išleidžiama per metus, kad nebe visos pasiekia unikalią fotomenininkų sąjungos biblioteką.

Visų akys buvo nukreiptos į vieną leidinį – „Sukurta Nidoje“, jis turėjo patenkinti ir vietos valdžią, ir fotografijos istorikus, ir pačius fotomenininkus. Sutiktuvės buvo labai gražios: kultūros centre „Agila“ skambėjo dainos, pasisakymai, buvo pristatyti visi, bent kiek ženkliau prikišę pirštą prie šio leidinio. Išėjo ne seminarų metraštis, nors su S. Žvirgždu ir parašėme istorinę apžvalgėlę, o tikras fotoalbumas, kurio leidybą prižiūrėjo Klaipėdos fotografai, spausdino S. Jokužio leidykla. Visos nuotraukos tikrai susijusios su Nidos gamta, darytos ir vyresniųjų fotografų, ir pačių jaunųjų. Gal tik nereikėjo padauginti kai kurių autorių fotografijų, išskyrus Antano Sutkaus ciklą apie Jeaną-Paulį Sartre’ą, kuriuo ir atveriama knyga. Kai kurios fotografijos pakeitė spalvą. Vieni man aiškino, kad taip ir reikia, jeigu sieki suderinti leidinyje spalvotą ir nespalvotą fotografiją, kiti sakė, kad nesuderinti sudarytojų ir leidėjų kompiuteriai. Kuo tolyn į knygų mišką, tuo daugiau norų.

Prieš pat seminarą pateko į rankas naujas Klaudijaus Driskiaus fotoalbumas „Prie Sartų“. Jame itin ryškūs kontrastai tarp juodos ir baltos. Tai bandymas dar kartą priartinti kaimą, kurio veidų vis mažėja su kiekviena rudens šalna. Dalis nufotografuotųjų yra giminės ir kaimynai, bet jie visi atrodo kaip giminės, nes iš vieno krašto. Seminarą pasiekusi nauja Vytauto Ylevičiaus fotoknyga „Manoji Lietuva“, atvirkščiai, yra pilkos skalės gyventojas. Albumas parodo visą autoriaus kūrybinį kelią ir visą Lietuvą. Gerai pažįstami seni darbai atrodo geresni už pačius naujausius. Diplomatas Vytautas Dambrava įžangoje rašo: „Jis nepagailėjo savo gyvenimo, kad parodytų mums gražiąją tėvynę. Fotoalbumas prilygsta tautiniam krikščioniškos šeimos šventraščiui.“ Sentimentai yra tik sentimentai, bet ir Tomas Venclova neseniai per televiziją prisipažino, kaip suvirpa širdis, pamačius Gedimino bokštą ar stovint Kaune prie Laisvės paminklo.

Vytautas Dereškevičius jau kelis dešimtmečius fotografuoja Rasos šventę ir dalyvauja pasaulinėse etnografijos parodose Kinijoje. Dabar sumaketavo fotoalbumą „Trumpiausios nakties paslaptis“, kuriame vėl reikės suderinti spalvotą ir nespalvotą dalį, istorinę fotodokumentiką su menine fotografija. Tačiau ištikimybė temai vis dėlto išvedė autorių į tikrąjį kelią. Fotomenininkų sąjungos pirmininkas A. Sutkus, kalbėdamas apie tapatybę, sakė, kad fotomenininkas bręsta surasdamas temą ir savitą išraišką. Štai Stasys Paškevičius spalvingame fotoalbume „Draugų portretai“ parodė daug kolegų fotografų ir ketina šią temą tęsti toliau.

Čia paminėtos fotoknygos ir paskaitos bei diskusijos tiko šiemetiniam seminaro devizui „Nacionalinis fotografijos tapatumas“. Kartais ne taip tiesiai pirštu į akį, kaip kam nors vis dar norėtųsi. Apibendrinant tekstai ir fotografijos seminare buvo koja į koją su bendru seminaro kontekstu. Net, regis, išskirtinėje Virginijaus Kinčinaičio paskaitoje „Nekropoetiniai diskursai fotografijoje“ buvo apstu pavyzdžių iš Lietuvos fotografijos istorijos ir dabarties (Aleksandro Macijausko, Aleksandro Ostašenkovo fotoknygos). Viskas susirikiavo į vietas – ir velionių fotografavimas namuose su visa šeima, ir gestai bei ritualai laidotuvių metu, net ir gangsterių lavonai po žudynių. Nekropoetinis diskursas šiemetinėje fotografų Nidoje turėjo nemažai tęsinių. Klebonas Rimvydas Adomavičius atlaikė pamaldas už visus mirusius Lietuvos fotografus. Už tuos, kuriuos prisiminėme, ir tuos, kurie baigia išblėsti iš atminties. Rimantas Dichavičius pristatydamas knygą „Vizijos“ minorišku balsu prabilo apie mirties motyvus joje. Liuteronų bažnyčioje Raimondas Puišys išskleidė didelę fotoparodą apie Sankt Peterburgo kapines su nuvirtusiais kryžiais ir apžėlusiais kapais. Su autoriumi ir jaunu šios bažnyčios pastoriumi buvo proga aptarti, kaip tvarkomos liuteronų kapinės Mažojoje Lietuvoje ir kodėl tiek ilgai tęsiasi kalbos apie liuteronų bažnyčios Nidoje atnaujinimą. Palangiškis Adas Sendrauskas surengė netikėtą parodą apie Novgorodo religinį gyvenimą. Pasirodo, jis ten tarnavo armijoje, vedė, kurį laiką gyveno. Dabar stengiasi kilstelti Palangos fotografijos ryšius į tarptautinį lygmenį. Panašios ir kaliningradiečių pastangos: jie jau turi tarptautinę parodą, į kurios žiuri kviečiasi maskviečius ir klaipėdiškius. Kaimynai dideliu būriu atvyko ir į Nidą.

Antanas Sutkus. „J.P. Sartre’as Nidoje“. 1965 m.

Daugiausia laiko ir vietos šiemet seminare užėmė lenkai ir čekai, pristatę savo šalių fotografijos istoriją bei dabarties ieškojimus. Jie gerai žinomi iš parodų Vilniuje: Ryszardo Karczmarskio „pine-hole“ (be objektyvo) fotoparoda ir knyga, ką tik parodyta „Prospekto“ galerijoje. Ten pat tebevyksta jaunųjų čekų iš Ostravos meno instituto paroda. Pastarąją Nidoje labai įdomiai komentavo prof. Vladimiras Birgusas. Čia tiek visokių eksperimentų, ypač su kompiuteriais, kad į jaučio odą nesurašysi. Naujovės artimos ir mūsų studentiškam jaunimui, tad jis godžiai gaudė kiekvieną žodį ir vaizdą. KTU fotoklubas, vadovaujamas Roberto Misiukonio, atvažiavo visu būriu, bet nuotraukas demonstravo kiekvienas atskirai ir mielai diskutavo prie savo fotografijų. Studentiškos fotografijos tradicijas itin gyrė A. Macijauskas, pirmasis Kaune įsteigęs vaikų fotografijos mokyklą. Neatsitiktinai Kaune visai neseniai pasirodė vadovėlis mokykloms „Fotografijos meno pradmenys“.

Lenkų fotomenininkų sąjungos pirmininkas Mariuszas Wiederynskis papasakojo apie didelę lenkų XX a. fotografijos parodą, kuri šiuo metu keliauja po JAV. Kvietė dirbti petys petin ir fotografijos tyrinėtojus, ir jos kūrėjus, nes ir Europos Sąjungoje nelengva po vieną prasimušti. Jo kolega Jerzy Piątekas iš Kielcų kalbėjo apie unikalias šio krašto peizažinės fotografijos tradicijas ir apie savo fotoleidyklą, kurios pirmasis leidinys ir buvo storas fotoalbumas – „Lenkų peizažo mokykla“. Jo paties knygą „Provincijos liūdesys ir grožis“, sudarytą iš savų fotoarchyvų, labai gyrė A. Sutkus, nes ji iš tikrųjų primena geriausias XX a. vidurio fotorealizmo tradicijas. Fotoalbumas „Centrum“ (apie vaikų sveikatos centrą) buvo lyg tylus priminimas Petrui Katauskui, kuris vis neranda laiko išleisti knygą iš gausios širdies persodinimų operacijų fotodokumentacijos. Nidoje jis rodė pačius pirmuosius darbus iš šios serijos. Šiaulietis dailininkas Ugnius Ratnikas fotografijoje siekia parodyti šiandienines kūno tapatybės metamorfozes, tad jo nedidelė ekspozicija Nidoje neliko be dėmesio.

Panašūs darbai buvo nebloga atrama konceptualiai Vytauto Michelkevičiaus paskaitai „Fotografijos (re)integracija į meną“. Jo nuomone, skaitmeninis kodas visus menus subendrina, skiriasi tik išraiška. Lyg ir užbaigdamas pernai spaudoje įsisiūbavusias diskusijas apie postfotografiją, V. Michelkevičius nuramino: „Postfotografija – ne fotografijos paneigimas, bet atvirkščiai, visų krypčių palaikymas ir toleravimas.“ Rodė Jeffo Wallo, Andreaso Gursky, Joachimo Schmidto eksperimentus, pagal madą neužmiršdamas įvardyti ir jų pasakiškų kainų. Pavyzdžiui, trys su puse milijono dolerių už vieną darbą. Savo pasakojimą baigė atviru klausimu: „Ar gali „lemiamas momentas“ fotografijoje būti paveikus sintetinio atvaizdo ir virtualybės laikais?“

Kaip visada, į tai atsakys patys fotomenininkai. Galbūt net kitame Nidos seminare. Po to, kai Kaunas įtvirtino tarptautinio fotofestivalio idėją, kai kitąmet ir sostinė svajoja apie didelę fotošventę, ar beišliks noras traukti rudeniop į Nidą? Bet po miesto smogo ir šurmulio niekada nekenks truputis Nidos saulės ir skiautelė jūros žydros.