Muzika

„Irony of Fate“, arba „Partita“ smuikui solo

Ispanų choreografo šokis Vytauto Barkausko muzikai

Svetlana Barkauskas

iliustracija
Modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus, kur vyko festivalis „Oriente Occidente 2007“

Kai prieš pora metų internetiniame puslapyje prie Vytauto Barkausko pavardės pamačiau pavadinimą „Irony of Fate“, pagalvojau, kad su mumis tai nesusiję ir uždariau puslapį. Ir jei mūsų baleto legenda Aliodija Ruzgaitė nebūtų pasakiusi apie naujausius choreografinius pastatymus Miuncheno valstybinės operos teatre ir „Sadler’s Wells“ teatre Londone, tarp kurių buvo ir „Irony of Fate“, kažin ar būčiau atkreipusi dėmesį. Toliau viskas paaiškėjo interneto dėka. Pasirodo, choreografas Rafaelis Bonachela, priklausantis Londono „Rambert Dance“ kompanijai (o dabar jau turintis savo trupę), sukūrė „nedidelę, bet galingą ir sukrečiančią kompoziciją „Irony of Fate“,.. kurios muzika – Vytauto Barkausko „Partita“ smuikui solo... Šis pastatymas – sulaikanti kvėpavimą įžanga į šiuolaikinį baleto vakarą.“ (Graham Watts, „Ballet magazine“) „Koks paradoksas, – sakė V. Barkauskas. – Tikrai nemaniau, kad „Partita“ bus šokama, nors joje ir panaudojau kai kurių būdingų XX a. pasaulio šokių ritmines aliuzijas“.

Jaunas ispanų kilmės choreografas R. Bonachela tvirtina: „Esu vizualiai mąstantis žmogus. Renkuosi tam tikrą muzikos kūrinį savo pastatymams tuomet, jei klausydamas matau šokį. Vieną dieną nuėjau į koncertą, išgirdau gražią šiuolaikinės klasikos pjesę smuikui solo ir iš karto jau žinojau, kad statysiu šokį pagal šį muzikos kūrinį, kurį gros būtent šita, o ne kita smuikininkė. Po dvejų metų, kai likimas pasiuntė tinkamą mano idėjai šokėją, tai ir padariau. Ta pjesė buvo V. Barkausko „Partita“, aš ją panaudojau savo kompozicijoje „Irony of Fate“ (iš spaudos konferencijos Karalienės Elžbietos salėje Londone, 2006 m.).

Šį rudenį kompozitorius su turistine grupe išvyko į pažintinę kelionę po Italiją. Įdomus likimo posūkis – prieš pat išvykimą atsitiktinai sužinojome apie „Irony of Fate“ pastatymą Italijoje, Rovereto tarptautiniame šokio festivalyje „Oriente Occidente 2007“. Turistinė kelionė baigėsi rugsėjo 7 d., o rugsėjo 9 d. (tiksliau, devinto mėnesio devintos dienos devintą valandą vakare) mes jau džiaugėmės matydami ir klausydami „Irony of Fate“ Fausto Melotti salėje Roverete.

Kompozicijos premjera įvyko 2004 m. balandžio 29 d. Madride, tarptautiniame „Day of Dance“ festivalyje, kurio būtina sąlyga – pastatymas skambant gyvai atliekamai muzikai. R. Bonachela, jau inspiruotas „Partitos“ ir jos atlikėjos smuikininkės Ruth Palmer, o vėliau ir balerinos Amy Hollingsworth, sukūrė spektaklį šioms dviem artistėms. Laimingas aplinkybių sutapimas ir paradoksas paaiškina žaismingą spektaklio pavadinimą – „Irony of Fate“. Būtent žaismingą, nes nei muzika, nei choreografinis sprendimas jokia ironija nepasižymi.

Abi atlikėjos – scenos centre. Smuikininkė – aukšta, liekna, graži, statiška (juda tik jos rankos ir strykas), lyg atsiribojusi nuo savo partnerės, autentiškai atlieka „Partitą“ (be jokių pakeitimų partitūroje). R. Palmer atrodo kaip solistė, o ne akompaniatorė. Nuoširdžiai skambanti muzika hipnotizuoja šokėją ir įtraukia ją į sudėtingą, aistringą vidinės sugestijos išraišką. Balerina pradeda savo šokį nuo pirmo „Partitos“ garso. „Visa balerinos vaidyba nuostabiai elastinga, primenanti japonišką popieriaus lankstymo meną – origamį. Veiksmas dažnai dantytas, dygliuotas ir verčiantis šokėją rinktis kraštutines pozas. Choreografija graži, tanki, talpi ir, kaip teigia Kathrine Sorley Walker, galėtų būti daugiau matoma, t.y. ryškiau apšviesta.“ („The Dancing Times“) Tačiau choreografo idėja ir Michaelio Manniono apšvietimas nukreiptas tik rankų ir kojų judesių plastikai išryškinti. Abi atlikėjas matome kaštonų spalvos suknelėmis (dizaineris Robert Cary-William). Laikraštyje „Financial Times“ – ironiška pastaba: „Vargšė Amy pasmerkta vilkėti trumputę, siaubingą rudą suknelę. Amy, kuri įgyvendina visas choreografo svajones ir lūkesčius, kurios dėka jis pasuko į choreografus ir žengė karjeros laiptais, tikrai verta geresnių drabužių.“ Na ką gi, užtat smuikininkės suknelė tikrai nėra „siaubinga“. Beje, visais atžvilgiais pastatymas remiasi kontrastais.

iliustracija
Amy Hollingsworth

Apie spektaklio muziką recenzijose (o jų, kiek žinau, yra per trisdešimt) rašoma nemažai. Akcentuojama muzikos išraiška, poveikis ir tinkamumas šokiui. Štai kokie įvairūs epitetai: sudėtinga, paini, kebli, veržli, įvairi, nerami, gaivi, ryški, retkarčiais šiurkšti, elegantiška, įnoringa, graži, verčianti šokėją reikšti kraštutinius jausmus, įtraukianti abi atlikėjas į pačias ekstremaliausias būsenas, paskatinanti choreografą drąsiems sprendimams ir kt.

O apie ką gi pati kompozicija „Irony of Fate“? Prancūzai komentuoja: „Čia kalbama apie abejones, apie nebūtį, (...) šokėjos žvilgsnis nukreiptas į aukštybes. Ji ieško atsakymo. Nuo III muzikos dalies, pilnos skausmo ir tragizmo, jaučiamas ėjimas į pabaigą. Nebūtis artinasi. Žvilgsnis sustoja...“ Anglai sako: „Šokėjos ir smuikininkės duetas perteikia galingą vidinę kovą su lemtimi, norų ir galimybių koliziją.“ (Gavin Roebuck, „The Stage“) „Abi atlikėjos sukuria įtampą, dinamišką intensyvumą, veržlumą, taip pat laikinumo, efemeriškumo jausmą.“ (Richard Amey, „Ballet Magazine“) „Šis virtuoziškas ir aistringas pastatymas – tai iškilių atlikėjų duetas. Jos vyksta vienu laivu į kelionę, vedančią jas iki išsekimo kranto.“ (Judith Mackrell, „The Guardian“)

Amy šokis pasirodė pagrįstas asmeniniais išgyvenimais ir buvo toks įtikinamas, kaip būna tik tada, kai artistas šoka ir vaidina pats save. Beje, šokėja minima kaip choreografijos bendraautorė. Prisipažinsiu, žiūrėdama pastatymą ir girdėdama „Partitą“ supratau, kad iki tol buvau taip stipriai paveikta jos efektingos faktūros ir skambesio vien smuiku, kad niekada nesusimąstydavau, apie ką šis V. Barkausko kūrinys. Paklaususi apie tai ne mažiau nustebinto autoriaus, išgirdau: „Nežinau, apie ką... apie viską.“

Choreografo ambicijas ir santykį su muzika išduoda du posakiai – „panaudoti muziką“ ir „pastatyti pagal muziką“. Ar „Irony of Fate“ yra pastatymas pagal muziką? Ir taip, ir ne. Ar tai pastatymas, panaudojant muziką? Ir taip, ir ne. Matyt, dėl to kai kuriose spektaklio recenzijose ir anonsuose išvengta šių apibrėžimų. Tiesiog rašoma: „Šio pastatymo muzika – V. Barkausko kūrinys smuikui solo, vadinamas „Partita“. Scenoje tarytum dvi savarankiškos veikėjos, sukuriančios įstabią polifonišką visumą. Galima sutikti su Debra Craine nuomone: „Bonachelos „Irony of Fate“ – įkaitęs dialogas tarp dviejų meno formų, kur muzika galų gale įveikia šokėją („The Times“). „Partitos“ muziką R. Bonachela tiesiog eksponuoja (o ne panaudoja ar stato pagal ją). Eksponuoja dviejų talentingų atlikėjų – R. Palmer, kuri pavadinta „paganinišku advokatu Barkausko „Partitai“, ir Amy Holingsworth – „baletmeisterio svajonės“ – dėka, rašo Clement Crisp („Financial Times“).

„Irony of Fate“ yra vienas iš sudėtinių R. Bonachelos programų spektaklių. Pažymėtinas „Irony of Fate“ parodymas 2005 m. Miuncheno valstybinės operos „Terpsichore Gala V“ programoje tarp žymiausių pasaulio choreografų – George’o Balanchine’o, Michailo Fokino, José Limóno, Marthos Graham ir kt. pastatymų.

Tikra likimo ironija, kad žinia apie plačiai Europoje (Madridas, Londonas, Edinburgas, Braitonas, Miunchenas, Hanoveris, Roma, Florencija) rodomą spektaklį „Irony of Fate“ mus pasiekė tik po poros metų, o autoriui priklausantis honoraras už jo muziką buvo nusiųstas į Maskvą, Rusijos autorių teisių agentūrą (!). Beje, V. Barkausko „Partitai“ šįmet suėjo 40 metų. 1968 m. atsitiktinai Gidono Kremerio surasta Maskvoje „Partitos“ rankraščio kopija – tai taip pat graži likimo ironija. Smuikininkui pasitraukus į Vakarus, „Partita“ greitai paplito po pasaulį.

„Irony of Fate“ netrukus bus rodomas Milane, „Teatro dell’ Elfo“ (spalio 12–14 d.), ir vėl Londone, „Sadler’s Wells“ salėje (lapkričio 2–6 d.). Beje, pernai trupė buvo kviesta į „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį Vilniuje, tačiau negalėjo atvykti. Tikimės ją išvysti Lietuvoje kitais metais.