Vien dėl jų buvo verta

Mindaugas Navakas. „Decorare“. 2007 m.

Projektas „Menas netikėtose erdvėse“ siekė meną infiltruoti į miestą. Jo užduotis – džiuginti ir stebinti praeivius. Sučiupti už atlapų ir visai netikėtai paversti juos žiūrovais. Todėl daugelis kūrinių siekė dėmesio čia ir dabar, gyvavo tik projektui vykstant. Prisipažinsiu, mačiau ne viską. Ir ne viskas, ką mačiau, patiko. Džiaugiausi, kad tai, ko negalėjau įvertinti kaip stipraus meno kūrinio, vis dėlto virto laikinais miesto žaislais ir žmonės įsitraukė į kūrybinį procesą. Kultūringai smagus, gyvas, įdomus miestas man yra pakankamas argumentas projektui pateisinti. Tačiau keliems profesionaliems menininkams pavyko sukurti savo monumentalumu projektą pranokstančius šiuolaikinius meno kūrinius.

Nuo dviejų kūrinių man net širdis aptirpo. Pirmąjį radau penktadienio naktį Alumnato kieme. Ant sienos su langais, apsuptos renesansinių arkomis apraitytų galerijų, buvo rodomos Martos Vosyliūtės projekcijos – „Dėžutės“. Grojo muzika, ūžė penktadieninė publika, o ant sienos nuosekliai ir abejingai kaip pati kasdienybė slinko „miegamųjų rajonų“ daugiaaukščių namų fragmentai. Namų dalys sujungtos ir langų seka yra be pradžios ir be pabaigos.

Iš pradžių hipnotizuojama atskirais langais, kurie atrodo tarsi ir skirtingi, bet tokie beveidžiai, kad net baisu darosi. Po to pusiau aklų langų akių daugėja, daugėja. Viskas virsta į gigantišką mašineriją, kurios dalys pradeda savarankiškai judėti lyg traukinys, lyg slaptas liftas. Suveikė stipriai kaip filmas „Metropolis“. Sukūrė kažkokio sveiko išprotėjimo būseną. Nieko keista – tokie gyvenamieji namai nieko gera nežada, bet mes juose gyvenam ir priimam. Tai, ką rodo Marta, yra jos vidinis subjektyvus tų pastatų matymas. Labiausiai sukrečia tai, kad jos vidinį matymą galiu atpažinti kaip savo.

Antrąjį pamačiau visai netyčia. Keliavau į Kauną, ir važiuodama po Geležinio Vilko tiltu pastebėjau galingą uždangą. Iš skirtingų spalvų plotų sudaryti stačiakampiai judėjo – bangavo jų gigantiška plokštuma. Atrodė paprasti ir nebylūs tarsi abstrakčios tapybos kūriniai. Kažkurią akimirką suvokiau, kad tai sunkvežimių tentų išklotinės ir tada galvoje prašviesėjo – čia gi Mindaugas Navakas. Kelis kartus menininkas naudojosi didelio automobilio išnara ir anksčiau. Tačiau galerijos viduje tas monumentalus daiktas neturėjo pakankamai vietos, kad atsiskleistų visas jo fizinis paveikumas.

Ant tilto tentai atsitiesė, tiesiog pražydo. Toks sunkus tentų judėjimas, makroplazdenimas leidžia pajusti mano ir jo mastelio skirtumą. Kaip visada, Navakas minimaliomis priemonėmis pasiekia maksimalų poveikį. Šalia to nevikraus, sunkaus tento staiga suvoki, kaip viskas aplinkui yra pritaikyta tavo masteliui, viskas apdorota, sutvarkyta. Tentas leidžia pajusti didingą, nevaldomą, brutalią jėgą. Galima nusifantazuoti iki kosmoso jėgų, kurių nei jaučiam, nei matom, nei apie jas mąstom. Tentai man suveikė kaip juslinė nuoroda į nesuvoktą didesnį.

Tai mano subjektyvi interpretacija. Oficialiai – kūrinys „Decorare“ kritikuoja puošybinę meno prigimtį. Menininkas „papuošia“ tiltą nekilnia ir puošnia nelaikytina technine medžiaga. Tentai atrodo lyg vėliavos. Tačiau vos žmogus sužino, kuo „padabinta“, iškart suabejoja dekoro gražumu. Navakas mums rodo, kaip mūsų mąstymą riboja inercija ir stereotipai.

Jei ką supykdytų toks kritikuojantis menininko elgesys, Ričardas Zdanavičius pademonstravo pyktį apvalančią konstrukciją. „Plakimas vandeniu“ – virš Vilnelės pakabinta 100 plaktukų. Srovė provokavo plaktukus plakti iškart apiplaudama jų išgeneruotą pyktį. O jei ir tai nepadės, galima imti pavyzdį iš nykštukų („Piketas“, grupė „Iš reikalo“) ir eiti piketuoti už viešų erdvių išsaugojimą. Juk jei jų neliks, nebebus net kur piketą surengti.