Pasirodė naujas „Kino“ numeris

Ruduo Lietuvoje – kino festivalių metas. Tarsi vasarą visi kinomanai tūnotų kaimuose, soduose, kurortuose ir žiūrėtų viską, tik ne kiną. Pavyzdžiui, turiningas ir nenuobodžias lietuvių televizijas. Užtat rugsėjį prasideda ilgas maratonas: „Tinklai“, Tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis, ką tik sėkmingai prasidėjęs Kauno kino festivalis, naujojo Rusijos kino dienos, japonų kino festivalis, „Tindirindis“, o čia jau, žiū, ir „Scanorama“ priartėjo. Naujasis „Kino“ žurnalo numeris nubrėžia gaires šiame gana vingiuotame maratono kelyje. Pristatoma ne tik pirmojo Kauno festivalio programa, bet ir jo originali koncepcija – pagrindinė programa skirta šiuolaikinio žmogaus tapatybę gvildenantiems filmams – bei programos sudarytojas švedas Tomas Tengmarkas. Man imponuoja tai, kad festivalis rengiamas vieninteliame dar veikiančiame Kauno tarpukario kino teatre „Romuva“, kur, kaip sako specialistai, dar viskas yra išlikę kaip anksčiau, net „smetoninės“ furnitūros. Išsaugodami šį kino teatrą kauniečiai gali nušluostyti nosį vilniečiams, kurie sunaikino visus senuosius miesto kino teatrus ir net XX a. pradžios „Helios“ pavertė svingerių susitikimo vieta.

Šiandien „Skalvijoje“ prasidedančio Naujojo Rusijos kino festivalio filmų pristatymą papildo Sonatos Žalneravičiūtės įspūdžiai iš kasmet Sočyje rengiamo svarbiausio Atviro Rusijos kino festivalio. Gaila, kad ne visus ryškiausius šio festivalio filmus pavyks parodyti Vilniuje. Spalio pabaigoje toje pačioje „Skalvijoje“ vyksiantis Japonų filmų festivalis žada įdomių pažinčių – ir su naujais kūrėjais, ir su beveik nežinomu pas mus pastarųjų dešimtmečių japonų kinu.

Kaip teko ne kartą patirti, lietuviai yra didžiuliai skandinavų kino entuziastai. Manau, kad labiausiai tam nusipelnė kinotyrininkė Gražina Arlickaitė, rengianti jau tradiciniu tapusį Šiaurės šalių kino forumą „Scanorama“. Apie šių metų programos ypatybes, naujoves bei renginio perspektyvas su forumo direktore kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė.

Daug naujojo „Kino“ puslapių skirta šios vasaros kino netektims. Vaidas Jauniškis atsisveikina su kino kritiku Sauliumi Macaičiu. Šis atsisveikinimas gausiai iliustruotas netikėtomis nuotraukomis iš velionio archyvo. Živilė Pipinytė trumpai aptaria didžiojo italo Michelangelo Antonioni kūrybos kelią, Linas Vildžiūnas rašo apie švedų ir pasaulinio kino klasiką Ingmarą Bergmaną. Jo straipsnio pavadinimas apibendrina po šių žmonių išėjimo ne vieną ištikusį jausmą, kad tai – tam tikros kino epochos pabaiga.

Kad už lango – kiti laikai, primena svaigi Džeisono Borno, vadinamo naujųjų laikų Bondu, karjera. Živilė Pipinytė primena svarbiausius Borną suvaidinusio Matto Damono karjeros etapus. Įdomu jo karjerą palyginti su prieš keturis dešimtmečius populiariausiu pasaulio aktoriumi vadinto Charleso Bronsono (LTV2 jau pradėjo rodyti jo filmus su rubrika, esą tai garsiausias Holivudo lietuvis), jo gyvenimo kelią išsamiai aprašo Izolda Keidošiūtė.

Dabar kino teatruose karaliauja ne tik Bornas, bet ir įvairiausi siaubą keliantys pabaisos. Apie siaubo žanro ištakas ir vingiuotą istoriją kaip visada originaliai rašo Michailas Trofimenkovas. Tačiau ir šių dienų kūrėjai mėgsta prisiminti kino klestėjimo laikus. Tai liudija ir naujausias Francois Ozono filmas „Angelas“, ir čekų kino klasiko Jiri Menzelio „Aš aptarnavau Anglijos karalių“. Šiemet Berlyno kino festivalio oficialiojoje programoje rodytus filmus recenzuoja Nijolė Andrijauskienė ir Ž. Pipinytė.

Kaip visada, svari žurnalo dalis skirta lietuvių kinui. Rasai Paukštytei apie būsimą filmą pasakoja režisierius Gytis Lukšas – jis perkelia į ekraną Romualdo Granausko romaną „Duburys“. Režisieriaus apmąstymai gausiai iliustruoti nuotraukomis iš filmavimo aikštelės. Apie Lietuvoje dirbantį ES „Media“ programos padalinį, jo darbus ir planus rašo Andrius Leliuga. Deimanto Narkevičiaus filmą „Aplankant Soliarį“ recenzuoja Rūta Birštonaitė, Gintaro Makarevičiaus dokumentinę juostą „Žiemos paralelės“ – Skirmantas Valiulis. Ž. Pipinytei nusibodo ne vienerius metus trunkanti „AXX“ viešųjų ryšių kampanija, kviečianti skirti visas jėgas komercinio lietuviško filmo kūrimui. Feljetone ji bando pasiaiškinti, kodėl tai neturi nieko bendra su realia kino padėtimi. Taigi skaitytojų laukia keli skaitymo ir neišvengiamos polemikos su straipsnių autoriais kupini vakarai.

Jūsų – Jonas Ūbis