Kinas

Esame šiek tiek virėjos

Francois Ozono „Angelas“

Živilė Pipinytė

iliustracija

Francois Ozonas taip apibūdina savo naujojo filmo „Angelas“ („Angel“, D. Britanija, Prancūzija, Belgija, 2007) heroję: „Angela visai nėra angelas, greičiau jo priešingybė. Ji gyvena įsivaizduotame pobūvių, elegantiškų drabužių, svajonių apie didybę ir milžiniškus turtus pasaulyje. Realybė jai kelia pasišlykštėjimą. Panieka realiems gyvenimo reiškiniams tampa jos pražūtimi.“ Šią frazę lengvai galima pritaikyti ir įvairiems „popso“, „tusovkės“ (arba „elito“, jei jums taip patinka) personažams, gyvenantiems televizijos studijų ar spalvotų žurnalų tikrovėje. Manau, kad pirmiausia šiuos virtualios tikrovės personažus ir turėjo galvoje režisierius, imdamasis ekranizuoti britų rašytojos Elizabeth Taylor romaną, kurio herojė – viena pirmųjų britų rašytojų, dar karalienės Viktorijos laikais išgarsėjusi moterų romanais.

Populiarioji kultūra gimė XIX a., bet tada vargu ar kas galėjo įsivaizduoti, kad paniekinamai „romanais virėjoms“ vadinti kūrinėliai ir po šimto metų bus tokie populiarūs. Masinė kultūra mus padarė šiek tiek virėjomis, visi svajojame gyventi rūmuose, vilkėti „Pradą“ ir periodiškai pratrūkti aistromis, o geras skonis jau pradeda kelti įtarimą. Tačiau režisierius – tikras įvairių stilių chameleonas Ozonas – puikiai jaučiasi kičo stichijoje. „Angelas“ jam yra proga ne tik pasvarstyti apie pražūtingą masinės kultūros poveikį individui, bet ir apie kino stilių, suteikusį „virėjų romanui“ nemirtingos amžinybės atšvaitų. Turiu galvoje vadinamąjį didįjį Holivudo stilių, kurį savo filme Ozonas bando atkurti kruopščiai, bet su fantazija ir gana ironiškai.

Filmo herojė yra jauna mergina Angela Devernel (Romola Garai), gyvenanti mažame XX a. pradžios Anglijos miestelyje. Jos mama turi krautuvėlę, bet Angelos tokia ateitis netraukia. Ji svajoja apie turtus, šlovę ir pinigus. Angela rašo romaną, kuris ją padarys įžymybe. Kad ir kaip būtų keista, taip ir atsitinka. Rafinuotas Londono leidėjas įžvelgia Angelos pakylėtos rašliavos potenciją tapti bestseleriu (tada dar tokio žodžio, regis, nebuvo). Angela karaliauja salonuose, dėvi prabangias ryškių spalvų sukneles, nusiperka puošnius ir didingus rūmus, išteka už daug žadančio dailininko. Herojės kilimui į elitą Ozonas negaili ryškių spalvų, įspūdingų „Vėjo nublokštų“ stiliaus interjerų, kostiumų, ilgų kameros panoramų per visą plataus ekrano kadrą, stambių planų su per skruostus riedančiomis milžiniškomis ašaromis. Tačiau didįjį stilių režisierius pateikia neslėpdamas ironijos. (Bet visai nenustebsiu, jei netrukus atsiras ir daug „rimtesnių“ jo sekėjų, nes Ozonas visada nujaučia arba pats sukuria artėjančias tendencijas.) Jis rodo vis didėjančią prarają tarp Angelos iliuzijų ir realybės, nes neįmanoma nusipirkti meilės, talento, tikrų jausmų, žmogiškumo. Galima tik daugiau ar mažiau sėkmingai susikurti viso to pakaitalą. Ko gero, tai ir yra pagrindinė filmo tema: režisierius siekia parodyti, kuo pavirsta nuoseklus tikrovės neigimas, kai žmogus yra visada pasirengęs perkurti savo jausmų ir gyvenimo istoriją pagal laiko ir žiniasklaidos reikalavimus. Net tai, kas labiausiai asmeniška, intymu, ką galima ištarti tik stovint prie kapo duobės.

Jei iš šio teksto jums pasirodys, kad „Angelas“ – vykęs filmas, neskubėkite tuo patikėti. Ozonas daug žada, užmezga daug įdomių siužeto linijų (Angelos ir jos vyro, vyro ir jo meilužių, kūrybos ir tikrovės ir pan.), bet taip jų ir neišplėtoja. Todėl pasakojimą užgožia melodramatiška Angelos iškilimo ir prarasto gyvenimo istorija. Deja, ji dvelkia tuo pačiu herojės pamėgtu ryškiai raudonu kiču. Režisierius tarsi įstrigo pusiaukelėje tarp stiliaus bandymų ir didaktikos, kažkur Angelos niekinamos realybės pakraštyje.