Kaimo veidai

Labai sparčiai, per pusę metų, „Šviesos“ leidykla paruošė ir išleido Balio Buračo mažąjį fotografijų tritomį: „Vaikai“, „Portretai“, „Darbai ir šventės“. Projekto vadovė Rima Budreckienė ir iliustracijų parinkėja Danutė Tamošaitienė paplušėjo kaip reikiant: vėl reikėjo peržiūrėti daugiau kaip 10 000 negatyvų Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Lietuvos centriniame valstybės archyve. Rašau „vėl“, nes panašų kelią jau buvo nuėję Virgilijus Juodakis, Aleksandras Macijauskas, Antanas Buračas ir Antanas Stravinskas, rengdami spaudai keletą fotografijos knygų. V. Juodakis pateikė labai gyvų įspūdžių apie autorių. A. Macijauskas rūpinosi meniškuoju B. Buračo aspektu ir pelnytai gavo Kultūros ministerijos šiemet įsteigtą B. Buračo premiją. Jis yra bene seniausias ir ryškiausias jo tradicijų puoselėtojas ir tęsėjas, ypač 20 metų trukusiame darbe „Kaimo turgūs“, kuris išėjo atskira knyga, bet buvo tokios prastos spaudos kokybės, kad dabar verkiant reikia naujo leidimo. A. Buračas su A. Stravinsku pasirūpino bene svarbiausia B. Buračo fotografijų tema – kryždirbyste Lietuvoje – ir išleido kol kas didžiausią B. Buračo darbų knygą – 1 200 fotografijų. Atrodė, kad kitas žingsnis bus fundamentalus, daugiatomis viso B. Buračo fotografinio palikimo išleidimas. Tačiau tam reikia nemenkų pinigų ir sutelktų pastangų, nes fotografo kūryba turi būti išnagrinėta labai įvairiais aspektais. Pirmą kartą Lietuvoje būtų parengtas mokslinis vieno autoriaus fotografijos paveldas.

Kol kas nevengtini ir kiti keliai į B. Buračo archyvus. Jo fotografijos puošia knygų apie valsčius seriją, šiaip visokius leidinius iš tarpukario ar net senesnių laikų Lietuvos istorijos. B. Buračo fotografijose laiko skirtumai tarp XIX a. pabaigos ir XX a. vidurio nėra labai žymūs, ypač tautos papročių ir darbų. Todėl nieko stebėtina, kad leidiniui „Darbai ir šventės“ parinktas viršelis: „Verpėja Janina Jokšienė dūminėje trobelėje, Svidenių kaimas, Kupiškio valsčius, Panevėžio apskritis, 1934 m.“. Manoji karta dar tebejaučia vaikystės kaimo dūmus, nors gyveno ir ne dūminėse pirkelėse.

„Šviesos“ leidykla tritomį pavadino „Tarpukario veidai“ ir pirmiausia jį skiria mokyklinei jaunuomenei, kuriai audiovizualinė kultūra jau yra įprastesnė negu rašytinė Žemaitės ar Vaižganto kūryba. Skaitymo, žinoma, niekas neatstos, bet kodėl dialogo apie lietuvių kultūros šaknis ir tradicijas su šiuolaikiniais vaikais nepradėjus nuo vaizdo? Kaimo veidai sujungia visus tomus, bet leidėjams, regis, kėlė ir problemų. B. Buračo fotografijose kaimo žmogus retai kada sėdi rūtų darželyje sudėjęs rankas. Ypač judri, kaip visuomet, vaikystė. Beje, ją lengviausia buvo sudėti į vieną tomą: nesupainiosi su tėvais ir seneliais. Riba tarp „Portretų“ ir „Darbų ir švenčių“ jau slidesnė. Vieno pavyko pasiekti – fotografijos nesikartoja. Kiekviename tome jų yra apie šimtą keliasdešimt. Taigi turime vos ne pusės tūkstančio fotografijų vaizdinę enciklopediją iš senojo kaimo gyvenimo. Kad su tokiu kruopštumu ir galimybėmis būtų sukęsis mūsų prieškarinis kinas, turėtume judančių ir kalbančių vaizdų paralelinę enciklopediją. Kai ką padaryti galime. Kaimynai jau ir daro, tad lietuviams teks sparčiai vytis, jeigu norės puoselėti senas tradicijas pasinaudodami naujausiomis technologijomis. Kitaip ir liksime su dekoratyviais tautiniais sijonais.

Girdėjau, kad kai kurie mokytojai nuogąstauja, kam „Portretų“ knygelėje atsirado B. Buračo aktų ir net autoaktas. Nebūkime šventeivos: ir seniau žmonės visaip mokėjo save parodyti ir išreikšti. Argi to nebyloja tautosaka? Fotografijos istorija Lietuvoje buvo pernelyg ilgai netyrinėta arba koncentruotasi tik ties ryškiomis fotomenininkų asmenybėmis. Dabar daug ką turime atrasti iš naujo, kai ką apskritai atrasti. Štai vien 2006 m. įvyko pora konferencijų iš fotografijos istorijos – Palangoje ir Panevėžyje. Pastarosios medžiaga Zitos Pikelytės rūpesčiu išleista solidžiu, beveik 200 p. leidiniu su fotografijomis. Jame Agnė Narušytė rašo apie Veroniką Šleivytę (1906–1998) iš Kupiškio ir neslepia iš fotografijų ryškėjančios jos lesbietiškos orientacijos. Fotografas Artūras Olšauskas, šiemet Juodkrantėje įsipainiojęs į diskusijas dėl parodos apie kitokios seksualinės orientacijos šeimas, ką tik gavo Kultūros ministerijos premiją už debiutą. Laikai keičiasi. Kitokie, platesni ir įvairesni kriterijai taikomi ir vertinant fotografijos istoriją.

Prisipažinsiu, kad rašyti įžangėles B. Buračo tritomiui buvo retas malonumas. Viena, kad paraleliai skaičiau Umberto Eco romaną „Paslaptingoji karalienės Luanos liepsna“ ir pasitikrinau, kaip svarbu, kokie vaizdai vaikystėje tave supa: medžiai, kiemas, kambarys, knygos, filmai, žurnalai ir laikraščiai. Mėginu sukolekcionuoti vaikystės apsuptį. Dar kartą į ją paniręs atgimsti vaikystės versmėje. Anksčiau sakydavo: vaikėji. Antra, taip besigaivindamas su B. Buračo fotografijomis prisiminiau, kiek daug dalykų teko pačiam matyti ir patirti: ir iš didžiųjų laiko sukrėtimų, ir iš tokių mažmožių kaip tarškantis motinos ratelis, tėvo meistriškai ir greitai kalami karstai, nes pokariu jų daug reikėjo, sesers Aldonos puoselėjamo darželio kvapai. B. Buračas padėjo įsitikinti: tebesu kaimietis. Pirmasis gyvenimo dešimtmetis buvo kaimiškas ir lemiamas, nors vėliau mano kartą stipriai šlifavo miestas. Kaip gali B. Buračas paveikti šių dienų miesto vaikystę? Palikime eksperimentui, kurį pradėjo „Šviesos“ leidykla. Tiesa, šiek tiek ir pats pabandžiau: pirmo kurso žurnalistams daviau temą „Mano kiemas“. Dauguma jau rašė apie smėlio dėžes, geležines sūpynes, pirmuosius bučinius laiptinėse, bet visiems jų vaikystės kiemas paliko neužmirštamų įspūdžių.

Labai patogus mažas leidinio formatas, primenantis populiarią XX a. viduryje Prahoje leistą pasaulio fotografijos meistrų seriją, į kurią čekai įsprausdavo ir savuosius. Greta puošnių, vos telpančių į portfelį mūsų fotoklasikų naujųjų knygų ir ką tik išėjusi Algimanto Kunčiaus „Debesų knyga“ atrodo kaip mokyklinis sąsiuvinis. Girdėjau, kad „Alma littera“ ketina ja pradėti tokio pat formato mūsų fotografų leidybą. Puiku.

B. Buračo tritomio dizaineris Andrius Navalinskas daug padirbėjo, kad leidinys išeitų vientisas, bet atskiros knygos būtų kiek kitokio spalvinio sprendimo. Ne visai pavyko su tamsiai mėlyna fonine spalva „Portretuose“. Spausdino „Sapnų sala“, jau turinti gerą fotografijos leidybos patirtį. Tačiau reikalavimai kyla. Kai pamatai joniškiečio Leono Karaliūno naujausias knygas apie senąją Joniškio ir Žagarės fotografiją, supranti, kad ir iš senienų šiandien galima išspausti daugiau. Tik ar verta jas taip išblizginti?