Dailė

Kuo įdomi Aloyzo Stasiulevičiaus tapyba?

Paroda „Vilniaus vizijos“ Radvilų rūmuose

Nijolė Nevčesauskienė

iliustracija
Aloyzas Stasiulevičius. „Senas miestas II“. 1970 m.

Radvilų rūmuose, gausiai susirinkus meno gerbėjams, atidaryta tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus kūrybos paroda „Vilniaus vizijos“.

Pradėjusi rašyti parodos recenziją, delsiau. Du epizodai neleido skubėti. Pirmas – tai pokalbis su žurnalistais parodos atidarymo metu spaudos konferencijoje. Teiraudamiesi informacijos apie parodą jie klausinėjo, ką nauja ir įdomaus bus galima pamatyti dailininko parodoje. Jų nuomone, parodos tiesiog kartojasi. Antra abejonė kilo, kai meno istorijos pamokai į parodą atsivedžiau mokinių ir keli jaunuoliai, greitai apibėgę ekspozicijos sales, mestelėjo: „Mes čia nematome nieko įdomaus, mes jau išeinam“.

Nors recenzijos dėl kilusių abejonių galėjau ir nerašyti, jaunimą kažkaip sudominti dailininko kūryba parodoje privalėjau. Negalėjau leisti, kad nukentėtų mokyklos prestižas, nes jos neatsiejama meninio ugdymo dalis yra pažintis su šiuolaikiniais dailininkais, jų kūryba ir šiuolaikinio meno situacija.

Ši paroda aktualizuoja ir sovietinio laikotarpio menininkų kūrybos vertinimą. Oficialiai pripažinti dailininkai turėjo galimybes dalyvauti dailės parodose Lietuvoje, sovietinėse respublikose ir užsienyje, priklausė organizacijoms, partijai, turėjo tarnybas, dirbtuves, butus, keliavo po užsienio šalis, gaudavo premijas, apdovanojimus, jų kūrinius pirko muziejai. Šiandien jaunimas ne visai supranta, koks tas socialistinis menas buvo. Kol kas guodžiamės tuo, kad neturint nacionalinės dailės galerijos tokias parodas sunku rengti. Kalbant apie Stasiulevičių, jo kūryboje tų socialistinės tikrovės ženklų nedaug, o parodoje ir apskritai nėra. Tačiau vengiant apie tai kalbėti ir atsisakant rodyti tokius kūrinius, problema aštrėja lyg kokie saugumo archyvai – kuo ilgiau slepiami, tuo atrodo skandalingesni. Dažnai priešinamasi rodyti tokius kūrinius. Paradoksalu, bet ši 6-ojo dešimtmečio menininkų ir reformatorių karta nepriklausomybės laikų akivaizdoje tarsi perlūžo: atsivėrusių sienų, naujų galimybių akivaizdoje nedaug kas suvirškino postmodernizmo idėjas, laužančias ir net visiškai naikinančias tradicinių, išeksploatuotų dailės rūšių formas, skatinančias kūrybos transformacijoms, transplantacijoms ir kitokioms meninėms operacijoms. Šioje iš naujo pasveriamų kūrybiškumo, meniškumo, moralumo ir apskritai meno prasmių klausimų akivaizdoje A. Stasiulevičiaus kūryba žemaitiškai – stoiškai – sklandžiai išsaugojo savąjį „AŠ“.

Taigi, kas galėtų būti įdomu A. Stasiulevičiaus parodoje jaunam šešiolikos septyniolikos metų žmogui, besimokančiam dailės?

Manau, kad svarbiausias ir vertingiausias yra dailininko kūrybingumas. Jo tapybos darbų kompozicijų įvairovė neįtikėtinai plati. Tai panoraminiai vaizdai, išcentrinės arba centuotos kompozicijos, fragmentiškos, skaidomos spalvinių plotmių, skirtingų konfigūracijų, komponuojamos vertikaliai ir horizontaliai, puslankio, apskritimo formos, erdvinės, perspektyvinės, plokščios ir dekoratyvios, plakatiškos, schematiškos, su architektūros motyvais ir figūromis, ryškių ir prigesusių tonų, atliktos linijiniu ir tapybiniu būdu. Gausi įvairovė būdinga ir tapybos medžiagoms, technikai, potėpių, faktūrų, blizgiems ir matiniams paviršiams. Tokia neišsemiama dailininko kūrybingų gebėjimų skalė pelnė kritikos ir žiūrovų dėmesį ir palankumą. Plastinėje dailininko kalboje galima būtų išskirti vyraujančias aštrias, kampuotas, kontrastingai supriešintas formas, linijas, pavidalus.

A. Stasiulevičiaus kūryba gerai žinoma visuomenei, ji buvo įvertinta solidžių kritikų, pelnė ne vieną garbės vardą, ne vieną diplomą, o 2002 m. dailininkas apdovanotas Lietuvos Respublikos vyriausybine meno premija. Jo kūrinių yra įsigiję šešiolika muziejų Lietuvoje ir užsienyje.

Penkis dešimtmečius kuriančio dailininko surengtų personalinių parodų sąrašas įspūdingai ilgas. Šioje trisdešimt trečioje retrospektyvinėje kūrybos parodoje aštuoniose Radvilų rūmų salėse eksponuojami 141 tapybos darbai ir 11 išdidintų piešinių faksimilių. Daugiausia tapybos darbų eksponuojama iš autoriaus kolekcijos (124), 8 – iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių, 8 – iš privačių kolekcijų. Parodos autorė dr. Nijolė Tumėnienė akcentavo „labai tvirtai sukomponuotus piešinius ir paveikslų struktūrą, piešinius su tam tikra improvizacija, su tam tikru požiūriu į tą miestą, kurį jis piešia“. Svarbiausias A. Stasiulevičiaus ir jo kartos kolegų V. Kisarausko, L. Tuleikio, J. Švažo ir A. Gudaičio nuopelnas buvo tas, kad jie labai daug padarė siekdami pakeisti požiūrį į meną. Kartu turėjo keistis ir įsitvirtinti modernistinės tapybos formos.

Parodoje išsiskiria ciklai, suformuoti temų, filosofinės minties raiškos, spalvinių ir plastinių sprendimų. Išdidinti faksimiliniai piešiniai ir pasirinkti tapybiniai ciklai sugestijuoja mintį, kad autoriai šia ekspozicija siekė perteikti absoliučiai išgrynintas, gal net tobulas menininko kūrybines vizijas. Tokia perfekcionistinė idėja dvelkia ir iš naujo kūrybos albumo, kuriame išryškinamas leidinio estetizmas atrodo svarbesnis už platesnį ir pilnesnį visos kūrybos pristatymą.

Dailininko kelias į meną prasidėjo studijomis Lietuvos valstybiniame dailės institute 1950–1956 metais. Čia tapybos jis mokėsi pas koloristą, arsininką Antaną Gudaitį, peizažo meistrą Alfonsą Motiejūną, teminių kompozicijų kūrėją Vytautą Mackevičių, piešimo – pas skulptorių Petrą Aleksandravičių. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje vykusių laisvesnių pokyčių erdvėje dailininkas atrado svarbią sau kūrybinę aplinką M.K. Čiurlionio meno mokykloje, kur dėstė kartu su ten dirbusiais Vincu Kisarausku, Rimtautu Gibavičiumi, Vladu Vildžiūnu, Antanu Garbausku, Valentinu Antanavičiumi, Birute Žilyte, Kęstučiu Ramonu, Vytautu Ciplijausku. Tuo metu susipažino ir su Liudo Truikio scenografija: „bene svarbiausiu mokytoju tapusiu scenografu Liudu Truikiu, padėjusiu suvokti meninių formų, spalvų ir faktūrų reikšmę“ (Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba. Vilnius, 2006, p. 13.). Manau, kad ši pažintis net paveikė Stasiulevičiaus kūrinių plastines formas ir jų ritmines struktūras, pastūmėjo sukurti muzikalius ciklus, šią įtaką atskleidžia spalvų, ritmo, monumentalumo suvokimas – labai organiškas, kūrybingas.

iliustracija
Aloyzas Stasiulevičius. „Vilniaus barokas II“

Nors parodoje eksponuojami tik aštuoni kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių, svarbu pabrėžti, kad muziejus turi A. Stasiulevičiaus 53 kūrinių kolekciją, vieną iš gausesnių, kaip ir kitų sovietmečiu parodose aktyviai dalyvavusių tapytojų: J. Švažo, S. Džiaukšto, V. Gečo, V. Gražėno, V. Karatajaus, V. Povilaičio, L. Surgailio kūrinių. Nuo pirmųjų jauno dailininko bandymų įsitvirtinti to meto meninėje erdvėje, teminių paveikslų „Statybose“ (1960), „Politinių kalinių išlaisvinimas” (1964), iš svarbesnių parodų buvo nuolat įsigyjama įdomesnių tapybos darbų. Po Stalino mirties kilęs siekis išsivaduoti nuo „tikrovės pagražinimo, pompastikos ir retorikos“ (Savickas A. Nesustokime pusiaukelėje. Literatūra ir menas. 1956, vasario 18 d. Nr. 8) pakeitė to meto kūrėjų gyvenimus, nulėmė oficialaus ir užribyje likusio meno egzistavimo galimybes. A. Stasiulevičius sėkmingai kūrė oficialiose erdvėse.

Ankstyvieji Stasiulevičiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigos – 7-ojo pradžios kūriniai priskiriami impresionistiniam ciklui: impresionistinio potėpio, pilkšvo kolorito, nedidelio formato iš natūros tapyti Vytauto Šerio (1960), Merginos (1962) portretai perteikia subtilius nuotaikų, spalvų, ritmo niuansus. Dailininkas tarsi negarsiai muzikuoja, orkestre atlieka reikiamas partijas savo meninės raiškos erdvėje. Šie subtiliai lyriški portretai rodo svarbų posūkį nuo literatūriškumo prie savitesnio meninio vaizdo – individualios portretuojamojo vidinės būsenos pagavos. Tapo peizažus, kur plastiniai horizontalių ir vertikalių ritmai jau ryškėja, ir netrukus dominuos („Geležinkelio stotis“, 1961).

Pirmoje ekspozicijos dalyje pristatomi ciklai: „Vilnius iš arti“ („Sienos“), „Impresionistinis ciklas“, „Vilniaus panoramos“, „Mėlyna–Balta–Raudona“. Kitoje dalyje eksponuojami „Baroko skulptūros“, „Verbos“, „Muzikinės asociacijos“, „Kristaus kančios istorija“, „Žvaigždynų ciklas“.

Plastiškai išraiškingiausi yra „Vilniaus iš arti“ ciklo kūriniai. „Sienos“ dvelkia plastinės ir idėjos vienove, modernizmo raiškos paieška. „Vilniaus panoramos“, „Muzikinės asociacijos“ liudija užbūrusias dailininką Vilniaus istorijas, siekiančias karo metus, pokario laikų Vilnių. Jų dėka tarsi atpažįstame istorijos, architektūros vizijas, skaitytas paties dailininko M. Vorobjovo tekstuose, vaizdus, fiksuojamus romantiškose J.K. Vilčinskio litografijose, pedantiškai sąžiningose ir tikroviškose XX a. pradžios inžinieriaus V. Kamarausko akvarelėse, o menotyrininko Vlado Drėmos parengto albumo „Dingęs Vilnius“, tapusio paminklosaugos biblija, dėka atgyja ir skatina stebėti ir pamatyti tai, kas buvo sunaikinta ir kas išliko Vilniuje.

Pasirinktas A. Stasiulevičiaus architektūrinio peizažo žanras nebuvo pavaldus ideologijai, ir tai buvo jo laimėjimas. Bet lojalumas tvirtintas ir tapant, pavyzdžiui, naujų statybų triumfą, geležinkelius ir automagistrales, naujus rajonus ir tiltus. Tačiau šie laiko ženklai modernizmo duoklės labui naudoti ir kitų autorių: J. Švažo, V. Karatajaus, S. Džiaukšto, I. Piekuro.

Tapybos grafinė raiška, ypač ryški 9-ojo dešimtmečio darbuose, kartais skamba grėsmingai – sminga kaip peiliai ar ietys. Ryškėja dvilypumas: jaunystėje dramatizmas buvo atrastas per spalvą, faktūras, niuansus, medžiagų koliažinius derinius ir tarsi įgaudavo motyvuotą gilumą. Dabar išgryninta linijinė raiška ir minimali spalva atrodo neįtikinama.

Pats A. Stasiulevičius akcentuoja esąs modernistas ir postmodernistas. Jis pripažįsta, kad jam ypač svarbi meninė forma. Jis pabrėžia savo pilietiškumą ir išreiškiamą santykį su jį supančia aplinka: „Aš esu metraštininkas, nebijojau tais laikais padaryti Kristoforą su Stalinu, nebijojau padaryti „Kiaules virš Vilniaus“, kur kiekviena kiaulė yra laikraštis su atitinkamu pavadinimu“.

Deklaratyviai idėjos perteikiamos ir cikle „Kristaus kančios istorija“. Kai greta atsiranda atgaila ir pyktis, geros dailininko intencijos lieka deklaratyvios, jų neįveikia net puoselėjama tapybos kalba.

Kompozicijos su raudona spalva. Dailininko anksčiau naudoti akriliniai dažai, atrodo, prisidėjo prie sėkmingos kūrinių išraiškos. Bet pradėti naudoti aliejiniai dažai nustebino tokia natūralistine interpretuote, kad beveik galima būtų autorių pasveikinti su postmodernistiniu atradimu: permaišyti pastoziniai dariniai virsta organiniais kraujo, išskyrų dariniais. Kai Andre Serano demonstruoja savo netikėjimą ir sukuria netikėjimo iliuziją, kuri verčia krūptelėti pasaulį, aš tikiu tuo, ką matau. Bet kai sumaišyti dažai kuria meilės viziją – aš netikiu. Beje, netikiu nuoširdumu to plastinio vaizdo, vadinamo „Kiaulės virš miesto“, jo įtaiga. Jie man primena „Šluotoje“ arba „Tiesoje“ matytas karikatūras.

Kartais susidaro įspūdis, kad tobula kūrinio forma, vieną kartą sėkmingai atrasta, kitur vėl kartojama ir taip pataikaujama žiūrovo skoniui.

Paroda bus uždaroma sausio 31 d. pristatomu Vilniaus dailės akademijos leidyklos ir spaustuvės „Petro ofsetas“ išleistu kūrybos albumu „Aloyzas Stasiulevičius. Tapyba“ (knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, sudarytoja Aušra Poškutė, tekstų autoriai A. Stasiulevičius ir dr. N. Tumėnienė). Nepaisant šių kritinių subjektyvių pastebėjimų, paroda ir ką tik išleista knyga svariai apibendrina menininko laimėjimus.