Temperamentingų ritmų fiesta

Avri Levitan M. Raškovskio nuotr.

Sausio 20-osios vakaras, pradėjęs naująjį Nacionalinės filharmonijos simfoninių koncertų pusmetį, tapo tam tikra prasme netradiciniu: vyravo portugalų ir ispanų muzika, o mažesnę koncerto dalį užėmė Izraelio altininko Avri Levitano pasirodymas. Išoriškai tarytum išlaikyta jau įprasta tapusi filharmonijos simfoninių koncertų sąranga: gastroliuojantis solistas ir keli orkestriniai kūriniai. Netradiciniai šio koncerto momentai – pirmiausiai jo programa, jungiama mažiau pažįstamos muzikos. Be abejonės, tai publiką patraukia, suintriguoja, juolab kad šią muziką su mūsų orkestru parengė Lietuvos scenoje antrą kartą viešintis portugalų dirigentas José Ferreira Lobo. Solistas A. Levitanas, pagriežęs Ernesto Blocho „Hebrajišką siuitą“ ir Maxo Brucho „Kol Nidrei“, šįkart taip pat neįprastai koncentravo dėmesį ne į virtuoziškas, stambias koncertines partitūras, bet į kantileniškąjį instrumento pradmenį, apsiribodamas vien nedideliais muzikos formatais. Kodėl pirmiausia norisi tai aptarti? Matyt, dėl apibrėžto konteksto, kuris sukuriamas kiekvieno atskiro koncerto erdvėje ir gali tapti koncerto vertę stiprinančia arba silpninančia ypatybe.

Šio koncerto kompozicija, regis, labiausiai nukentėjo dėl fragmentiškos sandaros: daugybė smulkių muzikinių darinių, vietomis pernelyg tarpusavyje susijusių, stokojančių išbalansuoto kontrastingumo, vidinės koncerto formos pusiausvyros. Dėl šios priežasties kantilena, ugningos šokių arabeskos ir temperamentas prarado dalį individualumo, savos įtaigos. Regis, tai juto ir orkestras, nes jo sukauptas raiškos priemonių arsenalas akivaizdžiai atsiskleidė bene tik paskutinėje partitūroje, ne kartą skambėjusioje šio kolektyvo koncertuose – Manuelio de Fallos trijuose šokiuose iš baleto „Trikampė skrybėlė“.

Pati koncerto programos idėja kilo iš gerų intencijų – praturtinti repertuarą, supažindinti su nauju solistu. Kiekviena simfoninio orkestro sąveika su gastroliuojančiais atlikėjais turi savo prasmę. Šiuo atveju dirigentas J.F. Lobo siekė kūrybiškai įgyvendinti, atskleisti ne itin palankios (jo saviraiškos reprezentacijai) programos visumą. Atviru ir šventišku koncertiškumu prabilo vieno reikšmingiausių XX a. portugalų kompozitoriaus Joly Braga Santos orkestrinė miniatiūra „Staccato brillante“, jaukaus ir plastiško žanriškumo nestokojo ir kito praėjusio šimtmečio portugalų autoriaus Frederiko de Freitas Pavana ir galjarda. Ispanas Joaquķnas Turina, mums labiau žinomas savo fortepijonine ir gitaros muzika, koncerte buvo pristatytas simfonine siuita „Trys fantastiniai šokiai“, kuri pietietišku karščiu, taikliais prasminiais muzikiniais akcentais galėtų subtiliai išsiskirti kitokiame kontekste ir skoningai papuošti programą. Tuomet gal į akis nekristų kukloka šios siuitos instrumentuotė, o reikšmingiau iškiltų folklorinio jos tapatumo niuansai. Šios partitūros savitumą nustelbė M. de Fallos „Trikampės skrybėlės“ fragmentai – ir vėl triumfavo žanrinis pradmuo, tačiau įtaigiau ir laisviau žėrėjo orkestrinė plastika, sveikas humoras bei temperamento šuorai. Dera pasakyti, kad dirigentas, interpretuodamas šią programą, buvo linkęs ne tiek niuansuoti subtilias detales, kiek akcentuoti šaižius, ryškius muzikinės kalbos elementus. Jei muzikuoti, tai paprastai, nuoširdžiai, atvirai.

Altininkas A. Levitanas, jau grieždamas E. Blocho „Hebrajišką siuitą“, įrodė, kad dainingos melodijos tėkmėje jam pakanka erdvės atsiskleisti. Šiam atlikėjui būdingas įsijautimas tembro, artikuliacijos lygmenyje gal ne visuomet sulaukė adekvačiai tiksliai pulsuojančio akompanimento, tačiau muzikiniu požiūriu orkestras atsiskleidė kaip jautrus partneris. Tai sakytina ir apie M. Brucho „Kol Nidrei“ – ją interpretuojant atlikėjų sambūviui netrūko darnos, susitelkimo ir sutartinio alsavimo.